Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Pagal dabar galiojančius Lietuvoje doktorantūros ir mokslo laipsnių teikimo nuostatus disertaciją vertinant ir mokslinį laipsnį suteikiant doktorantui yra visiškai nušalinti ne tik katedra, fakulteto taryba, kitų įstaigų specialistai, bet ir oficialūs oponentai. Pastarųjų nuomonė viešo disertacijos gynimo metu prilygsta prašalaičio arba iš gatvės atėjusio žmogaus nuomonei. Vertinant disertaciją ir teikiant jos autoriui mokslų daktaro laipsnį oficialūs oponentai neturi nei sprendžiamojo, nei patariamojo balso teisės. Visų klausimų sprendimas yra pavestas vienai ir tai pačiai institucijai - darbo moksliniam vadovui, t.y. doktorantūros komitetui. Tai negirdėtas reiškinys Lietuvos, kitų Europos šalių aukštojo mokslo istorijoje. Dėl įvestos ydingos triados - vadovauju, vertinu, teikiu - įsigalėjimo jaunosios mokslininkų pamainos rengimo sistemoje disertacijos kokybė menkėja, įvertinama vienpusiškai ir neobjektyviai, o pats daktaro disertacijos gynimas tampa formaliu dalyku. Tai rodo ir tas faktas, kad dabar apie būsimą sėkmingą disertacijos gynimą yra visuotinai žinoma iš anksto, atsakingos mokslo ir valstybinės valdžios institucijos a priori parengia daktaro diplomą, kurį čia pat, viešame doktorantūros komiteto posėdyje, vieningai pasirašo visi komiteto nariai (juk kitaip jie negali vertinti savo darbo vaisiaus), ir jis iškilmingai įteikiamas disertantui. Tai gražu ir labai paprasta. Nereikia daug mėnesių nervintis ir laukti žinios apie laipsnio patvirtinimą iš aukščiausiosios atestacinės komisijos, kaip būdavo sovietmečiu. Tačiau triados - vadovauju, vertinu, teikiu - įgyvendinimo praktika ne tik visiškai ignoruoja istorines mūsų valstybės tradicijas, bet ir skatina mokslo profanaciją Lietuvoje.

Dabartiniu metu mūsų šalyje yra apie 5,5 tūkst. mokslininkų ir apie tiek gyventojų, turinčių mokslinius laipsnius, bet nedirbančių jokio mokslinio darbo. Didinant pastarųjų skaičių prisidės ir triados - vadovauju, vertinu, teikiu - įsigalėjimas jaunosios mokslininkų pamainos rengimo sistemoje. Dirbtinai sudarytomis pastangomis į mokslą atvedus jauną žmogų, neišvengiamai padaugės nesugebančių pasireikšti moksle žmonių skaičius ir vargu ar galima bus tikėtis, kad pagausės mokslinės produkcijos.

Kas ir kaip buvo daroma tarpukario Lietuvoje, kad nesusidarytų tokia padėtis?

Be anksčiau aptartos reiklios daktaro disertacijų gynimo tvarkos, didelių reikalavimų dėl mokslinio darbo kokybės ir jo atlikimo savarankiškai, buvo vertas demesio ir kitas patyrimas. Tarpukario metais vyravo nuostata, kad pedagoginis mokslo personalas visas savo jėgas ir sugebėjimus privalo skirti tiktai mokslinei kūrybai ir neužsiiminėti pašaliniais darbais. Ši nuostata buvo ne tik moralinio pobūdžio, bet ir turėjo juridinės galios. Lietuvos universiteto reguliaminas skelbė, kad “docentai ir profesoriai kiekvienais 5 metais turi pagarsinti spaudoje nors vieną mokslo darbą arba originaliai parašytą vadovėlį” (97 str.). Iš pradžių (1922-1929 m.) buvo reikalaujama, kad pedagoginis personalas gintųsi daktaro disertaciją ar habilitacijos paskaitą iš skaitomo paskaitų kurso. Antrajame Lietuvos universiteto gyvavimo dešimtmetyje nusistovėjo gerokai aukštesni reikalavimai. 1930-1940 m. iš docentūros pareikalauta ne tik gintis dvi disertacijas – daktaro ir habilitacijos darbą, bet ir per daug trumpesnį laiką pateikti savo mokslinę produkciją visuomenei. Dabar prityręs dėstytojas, apsigynęs dvi disertacijas ir fakulteto tarybos išrinktas eiti docento pareigas, privalėjo per trejus metus, o ne per penkerius kaip 1922-1930 m., pateikti fakulteto tarybai vieną mokslo darbą. Priešingu atveju jis galėjo būti pašalintas iš einamų pareigų. Ekstraordinariniu profesoriumi fakulteto taryba rinkdavo docentą, kuris šias pareigas ėjo ne mažiau kaip dvejus metus ir per tą laiką paskelbė bent vieną mokslo darbą. Ordinariniu profesoriumi buvo renkamas ekstraordinarinis profesorius, kuris šias pareigas ėjo penkerius metus ir per tą laiką paskelbė spaudoje ne mažiau kaip du mokslo darbus. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos universiteto profesūra ir docentūra galėjo visiškai atsidėti mokslinei kūrybai, nes buvo materialiai tinkamai aprūpinta ir nereikėjo sukti galvos, kur papildomai užsidirbti vieną ar kitą litą.

Tiesa, dalis profesūros dirbo ir kitose įstaigose. Pvz., Teisių fakulteto profesoriai ir docentai dirbo Vyriausiajame tribunole, Apeliaciniame teisme, kitose teisėsaugos institucijose ir t. t. Tačiau šis procesas buvo reguliuojamas aukščiausiu vyriausybiniu lygiu. Norint papildomai dirbti valstybinėse valdymo ar kitose įstaigose, reikėjo gauti šalies vyriausybės specialų leidimą, jeigu su tuo pirmiausia sutikdavo fakulteto administracija. Lietuvos universiteto reguliamino 92 straipsnyje kategoriškai teigiama, jog “su profesoriaus ir docento pareigomis nesuderinamas nuolatinis valstybės ar privatinėse įstaigose pareigų ėjimas ir kitoks pašalinis darbas ne universitete, jei jis užimtų svarbesnę darbo laiko dalį. Asmenys, norintieji turėti minėtų pašalinių darbų, privalo gauti fakulteto sutikimą”.

Šių nuostatų įgyvendinimas skatino pedagoginį mokslo personalą savo sugebėjimus realizuoti tik moksle ir nuolat užsiimti moksline kūryba.

Dabartiniu metu šis procesas Lietuvoje yra visiškai nereguliuojamas ir nereglamentuojamas. Kai kur pedagoginis mokslo personalas papildomai uždarbiauja, profesorius ar docentas dirba net keliose pagrindinėse darbovietėse ir mokslinei kūrybai jam nelieka nei laiko, nei jėgų. Tai aukštosios mokyklos profesūros kompromitavimas. Ar nebūtų laikas į šiuos reiškinius pažvelgti valstybiniu požiūriu ir nuo valstybės iždo interesų aukštumos? Tačiau, suprantama, prieš tai būtina sudaryti šalyje tinkamas sąlygas mokslinei kūrybai, kaip jos buvo sudarytos tarpukario metais, t.y. pedagoginiam mokslo personalui mokėti daug didesnę algą negu dvidešimtoji dalis Konstitucinio Teismo teisėjo arba dešimtoji dalis eilinio apylinkės teismo teisėjo algos. Palyginti varganas profesūros ir docentūros darbo užmokestis – tai sovietmečio paveldas.

Dabartiniu metu šalyje esančios ketverių metų doktorantūros studijos yra atsiradusios pagal sovietmečio trejų metų aspirantūrą. Skirtumas tėra tas, kad sovietmečiu aspirantui pakako trijų egzaminų, o dabar jų skaičius padidintas iki aštuonių ir dar doktorantui pavedama kitų papildomų darbų. Kadangi šalies aukštojo mokslo sistemoje yra dviejų pakopų studijos - bakalauro ir magistrantūros,- trečioji studijų pakopa neturi jokios prasmės. Doktorantūros tikslas yra ne egzaminų laikymas, o disertacijos parengimas. Sėkmingam ir jos parengimui laiku gausūs egzaminai kaip tik ne padeda, o trukdo. Tai bereikalingas doktoranto protinių jėgų bei darbo laiko eikvojimas ir dar tam išleidžiamos nemažos valstybės lėšos. Tarpukario metais Lietuvoje nebuvo magistrantūros studijų, pagrindinės studijos tęsėsi 4 metus (tik kai kurių specialybių - 5 metus), bet vyravusi doktorantams numatyta 2-3 egzaminų tvarka buvo visiškai tinkama ir davė kuo puikiausius rezultatus.

Kaip ir sovietmečiu, visiems doktorantams privaloma laikyti kai kurių disciplinų egzaminus. Sovietmečiu dialektinis ir istorinis materializmas bei kiti panašaus pobūdžio privalomi egzaminai visų specialybių aspirantams turėjo tikslą parengti ideologiškai patikimą valdančiajai komunistų partijai jaunąją mokslininkų pamainą. Dabartiniu metu Lietuvoje tokio poreikio nėra, bet privalomi egzaminai yra išlikę.

Žvelgiant iš mūsų valstybės istorinio patyrimo pozicijų ir siekiant atsisakyti sovietmečio paveldo bei perimti ir tęsti gerąsias lietuvių mokslininkų tarpukario tradicijas, siūlau:

• panaikinti šalyje ketverių metų doktorantūros studijas ir vietoje jų įteisinti dvejų metų doktorantūrą;
• nustatyti, kad doktorantai laikytų ne daugiau kaip du egzaminus tik iš savo specializacijos srities ir juos laikytų tik po to, kai fakulteto taryba priima ginti disertaciją;
• panaikinti oficialią disertacijos mokslinio vadovo instituciją - doktorantūros komitetą. Doktorantus konsultuoti ir apskritai visą atsakomybę už jaunosios mokslininkų pamainos rengimą šalyje pavesti katedrai kaip pagrindiniam aukštosios mokyklos struktūriniam padaliniui, vykdančiam mokomąjį, mokslinį ir auklėjamąjį darbą;
• preliminarų disertacijos vertinimą pavesti kompetentingų specialistų komisijai ir fakulteto tarybai;
• disertacijos gynimą organizuoti viešame fakulteto tarybos posėdyje, suteikiant teisę kalbėti visiems norintiems jo dalyviams;
• disertacijos ir jos gynimo galutinį įvertinimą priimti slaptu balsavimu uždarame fakulteto tarybos posėdyje. Oficialiesiems oponentams suteikti sprendžiamojo balso teisę vertinti disertaciją, jos gynimą ir teikti disertantui mokslo daktaro laipsnį;
• užtikrinti griežtą “Lietuvos mokslininko etikos kodekso” nuostatų laikymąsi disertacijos savarankiško rengimo, doktoranto mokslinių publikacijų bendraautorystės ir visose kitose jaunosios mokslininkų pamainos rengimo etapuose ir srityse.

Istorija - puiki mokytoja. Tačiau jos patyrimo realizavimas gyvenime priklauso nuo politinę galią turinčių valdžios ir valdymo institucijų. Be atitinkamos politinės valios, supratimo bei suinteresuotumo, ir geriausias patyrimas gali likti tik gražiu pageidavimu. Juk triados – vadovauju, vertinu, teikiu – įvedimą be politikų, mokslo administratorių, jų patarėjų, pritariančiųjų aprobavo Seimo bei Vyriausybės ekspertas mokslo ir studijų klausimais – Lietuvos mokslo taryba su savo patarėjais. Todėl, matyt, bet koks nepritarimas šiai triadai sukels atitinkamą reakciją įvairiais lygiais. Tačiau reikia turėti vilties, kad anksčiau ar vėliau bus išugdyta gerų mokinių ir Lietuvos mokslas iš to daug laimės.