Vinco Kudirkos 100-osioms mirties metinėms skirta tarptautinė mokslinė konferencija “Asmuo, tauta, visuomenė XIX-XX a. sandūros Lietuvoje”, kuri buvo surengta Lietuvos istorijos institute, suteikė gerą galimybę ne tik pagerbti mūsų iškilųjį daktarą, vieną iš tautinio atgimimo veikėjų. Tai ir puikus stimulas pasvarstyti, kas mes esame, kaip suprantame savo tautos vietą daugelio kitų tautų sambūryje. Pagaliau ir kaip kito pati lietuvio samprata, kas šiandien yra ta lietuvių tauta. Klausimai lyg ir savaime suprantami, trivialūs, bet tik tol, kol nepradedi gilintis. Apie tai kalbamės su Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dr. Rimantu MIKNIU.

Tautinis ar pilietinis principas?

Nacionalizmo ideologija iš tikrųjų ir lėmė modernios lietuvių tautos susiformavimą. Tai suvokėme ir prieš 10 metų, tačiau 1989 m. V. Kudirkai skirtoje konferencijoje šios minties stengėmės nepabrėžti, kadangi nacionalizmo sąvoka tuo metu, o neretai ir dabar, turi ir tam tikrą negatyvų atspalvį. Bet š. m. spalio mėn. V. Kudirkai skirtoje konferencijoje apie nacionalizmą jau buvo drąsiai diskutuojama, nuskambėjo tai ir prof. Vytauto Merkio, prof. Antano Kulakausko, dr. Česlovo Laurinavičiaus pranešimuose.

A. Kulakauskas rėmėsi šių dienų situacija, kuri susišaukia ir su Č. Laurinavičiaus pranešime nagrinėtąja Mykolo Römerio ir Antano Smetonos 1910-1911 m. diskusija. Amžiaus pradžioje dėl Lietuvos ateities nerimaujantiems inteligentams rūpėjo išsiaiškinti, kokia yra mūsų visuomenė ir kokios jos ateities perspektyvos? Kokiu pagrindu remiantis – tautiniu ar pilietiniu – ta visuomenė turėtų formuotis?

M. Römeris gynė pilietinį principą. Tautinis kiekvieno asmens susivokimas (šiaip jau svarbus) neturėtų būti lemiamas. Daug svarbesnis yra supratimas, kad esame šio krašto gyventojai, piliečiai. Kalba nesvarbu, žmogus gali šnekėti lietuviškai, lenkiškai ar žydiškai – visuomenėje visų teisės lygios. O A. Smetona pasisakė už tautinio apsisprendimo principą. Jį įgyvendinus išeitų, jog lietuvių tauta - lyg ir šeimininkė Lietuvos valstybėje, o visos kitos tautos – tarsi įnamės.

Tauta – iš didžiosios raidės. O žmogus?

A. Kulakauskas savo pranešime “Nacionalizmas ir tautinė savosios istorijos vizija – Lietuvos atvejis” tą aktualumą gražiai parodė, pradėjęs nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės analizės. Skaitome Konstitucijos tekstą ir randame kai kurių įdomių dalykų: “Tauta” rašoma iš didžiosios raidės, o “žmogus” – iš mažosios. Ką šis faktas rodo? Tai, kad mūsų mentalitetas tautinis, o ne pilietinis.

1939-1940 m. šį faktą pastebėjo filosofas Stasys Šalkauskis ir istorikas Zenonas Ivinskis. Pastarasis gal kiek vėliau – 1941 m., jau būdamas emigracijoje, pabrėžė: Lietuvos didžiausias pasiekimas yra tai, kad buvo sukurta tautinė visuomenė, o jai susiformuoti padėjo tautinė valstybė.

Tačiau pilietinės visuomenės neturime. Ir toliau, žvelgiant mentaliniu lygmeniu, mūsų savastimi netapo šalia gyvenę lenkai, žydai. Ar ne dėl šios priežasties kai kam buvo lengva organizuoti, kad žydai apskritai beveik dingtų iš Lietuvos? Ir šiuo metu psichologiškai tarsi ginamės, stengdamiesi patys sau ir kitiems įrodyti, jog ne mes kalti dėl to, kas Lietuvos teritorijoje buvo daroma žydams Antrojo pasaulinio karo metais. Visa tai susiję su mūsų tautiniu (tačiau ne pilietiniu) mentalitetu. Sutinku, jog mūsų tauta neprivalo prisiimti nacių kaltės, bet svarbu įsisąmoninti, kad žydas lietuviui nėra svetimkūnis, o mūsų pačių savivokos dalis.

Lietuvos kultūra – tai ne vien lietuvių kultūra

Arba ką pabrėžiame kalbėdami apie savo šalies, krašto kultūros dalykus, ką apskritai pastebime? XVI-XVIII a. lietuvių kalba sukurta literatūra, rašto paminklai sudaro tik labai nedidelę visos Lietuvos kultūros dalį. Tačiau ieškome, išryškiname ir iškeliame būtent tuos lietuviškuosius kultūros faktelius, reiškinėlius, pradmenis, nors toje epochoje jie ne tik lemiamo, bet ir bent kiek didesnio vaidmens ir nevaidino.

Didžiausią vertę turėjo lotynų kalbos pagrindu sukurta kultūra, žydų kultūra, nors apie pastarąją kultūros šaką mūsų krašte beveik nieko nežinome. Paprasčiausiai ją apeiname. Žydų kultūra iš tiesų gyvavo tarytum geto sąlygomis, buvo užsikonservavusi uždaroje žydų tautos erdvėje. Bet kalbėdami pirmiausia apie Vilniaus miesto istorinę praeitį, siekdami objektyvumo, žydų kultūros niekaip neturėtume pamiršti.

Lygiai kaip ir labai turtingos baltarusių kultūros Vilniuje apraiškų, kalbant tiek apie knygų spausdinimo pradžią LDK (Pranciškaus Skorinos veikla Vilniuje 1522-1525 m.), tiek apie baltarusių tautinio atgimimo veikėjų itin plačią ir turiningą veiklą XIX a. pab. – XX a. pr. Pagaliau ar daug žinome apie baltarusių kultūrininkų veiklą, pvz., Lenkijos okupuotame vadinamajame Vilniaus krašte?

Iš tiesų. Todėl baltarusių istoriko Alesiaus Smolenczuko pranešime “Baltarusių nacionalinis judėjimas: liberalai ir socialistai” aktualūs man atrodė ne tik terminijos dalykai, bet ir ideologinis kaimynų požiūris. Svarbu ne tik tai, kaip tuos faktus ir reiškinius pateikia baltarusiai, bet ir kaip mes į juos reaguojame.

O kaip reaguojame?

Kai baltarusių istorikas pareiškia, kad XIX a. pirmoje pusėje gyvavo baltarusių kultūrinio veikimo “litvinų tradicija”, tai ne vieno klausytojo akyse pastebėjau lyg ir pašaipėlę. Lietuviams, net ir istorikams, nuostabą kelia, kai baltarusių tyrinėtojai tą “litvinų tradiciją” atseka ir XX a. pr. baltarusių tautinio atgimimo procesuose.

Apie litvinus ir lietuvius

Atskiras klausimas - ar verta daryti maišalynę. Tie, kurie žino, kas šiuo metu vyksta baltarusių istoriografijoje, išgirdę vien žodį “litvinai”, bemat sureagavo, nes įžvelgia tam tikrą pasikėsinimą į pačią lietuviškumo sampratą, lietuvio vardą.

Mes drąsiai jaučiamės, išgirdę sąvoką “lietuvis” – nesvarbu, ar ji tariama senąja ar naująja prasme – mums vis viena lietuvis. Tačiau baltarusiams tuos niuansus suvokti gerokai sudėtingiau.

Gal klystu, tad prašau mane pataisyti, bet man atrodo, kad, vartydamas įvairių lietuvių autorių parašytas Lietuvos istorijos knygas, termino “litvinas” neaptinku. Visur randu sąvoką “lietuvis”, “lietuvių pulkai” ir pan. O “litviną” suprantu kaip LDK pilietį, kuris galėjo būti rusinas, totorius, žydas ar kurios kitos tautos atstovas, suprantama, ir lietuvis.

“Litvinas” – tai politinės, o ne etninės tautos atstovas. LDK jis visų pirma būdavo tapatinamas su bajoru. Suprantama, ne su valstiečių luomo žmogumi. “Litvinas” – slaviškas lietuvio pavadinimas, patekęs ir į senuosius rusų metraščius.

Apskritai ši konferencija neparodė, kad esama naujų koncepcijų. Bet parodė, kad tų naujų koncepcijų gali būti.

O kas yra lenkas?

Visai ne. Pirmoji konferencijos dalis – “Visuomenės raidos tendencijos ir inteligentijos vaidmuo modernėjančiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse” – man pasirodė esanti svaresnė už antrąją dalį “Asmenybė ir visuomenė amžių sandūroje”, kuri ir buvo skirta daugiau Vinco Kudirkos asmeniui. Taip yra dėl to, kad istorikų įdirbis nagrinėjant XIX-XX a. pr. procesus Vidurio ir Rytų Europos šalyse išties nemažas.

Štai kad ir kolegos Dariaus Staliūno pranešimas “Lenkai Rusijos politikoje: semantika ir praktika (XIX a. vidurys)”. Jame nauja tai, kad nagrinėta, kas yra “lenkas” ir kaip kito požiūris į šią sąvoką. Galiausiai per lenko sąvoką istoriko pasižiūrėta, kaip formavosi nauja lietuvio samprata. Pritaikytas naujas metodas, kuris perspektyvus, norint tuos klausimus giliau išsiaiškinti.

Istorikai susikalba

Išgirdome nemažai to, ką jau esame ir ligi šiol girdėję, kas buvo išnagrinėta ir prof. Vytauto Merkio. Tik tarybiniais laikais kai kurių klausimų nebuvo priimta taip aiškiai, nedviprasmiškai formuluoti, kaip tai dabar daroma. Nemažas amžiną atilsį prof. Leono Mulevičiaus indėlis. Jis giliai išnagrinėjo Rusijos politikos dalykus, nors sąlygos ir nebuvo palankios tas problemas kelti ir gvildenti.

Per pastarąjį dešimtmetį mūsų istorikai nesnaudė, daug reikšmingų dalykų išsiaiškino. Tačiau Vilniuje skaitytieji pranešimai privertė kai kuriuos klausimus tarsi iš naujo apgalvoti, daug ką susumuoti. Štai iš JAV atvykęs prof. Theodore R. Weeks, skaitęs pranešimą “Oficialioji Rusijos politika ir lietuviai 1883-1905 m.”, maskvietis prof. Leonidas Gorizontovas (“Rusijos imperijos vidaus politika buvusiose LDK žemėse”) ir lietuviai istorikai – visi prieiname beveik tų pačių išvadų. Kai tarp savęs nesusiję tyrinėtojai gauna labai panašius rezultatus, tai reiškia, kad dalyką pavyko ištirti visapusiškai. Ši konferencija šitai akivaizdžiai parodė. Istorikams sunku išlikti visiškai objektyviems. Mes į tuos Rusijos imperijos reiškinius žvelgėme ir juos vertinome kaip lietuviai, prof. L. Gorizontovas – kaip rusų tautos atstovas, o amerikietis prof. T. R. Weeks – lyg iš atokesnio atstumo. Ir visų išvados sutapo.

Prof. L. Gorizontovas savo pranešime išliko objektyvus vertintojas, Rusijos imperinės politikos nebandęs teisinti kokios nors būtinybės priedanga.

Tai profesionalumo ženklas. Tai istorikas, kuris sugeba atsiriboti nuo pasaulėžiūros dalykų. Tuo istorija, kaip mokslas, ir skiriasi nuo ideologijos. Nors istorijai ir nelemta visiškai atsiriboti nuo politikos ir ideologijos varžtų, bet Vilniaus konferencija parodė, jog skirtingų valstybių ir tautų istorikai puikiausiai susikalba.