Gediminas Zemlickas

Gyvenimas toks, kad pasakoti geriausia nuo pradžių

Aštuonių kambarių nuosavame name tarp daugybės knygų mesjė Leonidas tikriausiai dabar jaučiasi labai vienišas. Prieš trejus metus jis neteko mylimos žmonos madame Eugenijos, su kuria didelėje santarvėje kartu gyveno bene šešias dešimtis metų. Įvykdė paskutinę savo žmonos valią: ji panoro amžino poilsio atgulti Vilniuje, kuriame prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pati su vyru gyveno. Dabar palaidota Vilniaus sentikių kapinėse. Ant to paties akmens iškaltas ir Leonido Pimonovo vardas, pavardė ir gimimo data – 1908-ieji. Vieta parengta.

Bet gyvenimas tęsiasi. Nors metų našta ir nelengva, bet šis žmogus dar guvus, jaučiasi daug ko nepadaręs, todėl nori suspėti. Neretai apsilanko ir Vilniuje, nes čia įkūrė Alzheimerio liga sergančiųjų fondą, į kurį pervedė visas lėšas, kurias gavo kaip kompensaciją už prieškaryje Vilniuje turėtą nekilnojamąjį turtą. Šį fondą L. Pimonovas įkūrė, norėdamas įamžinti žmonos atminimą, kuri kentėjo ir mirė nuo tos ligos.

- Mano gyvenimas toks, kad, norint kalbėti apie mano karjerą ir mokslinę veiklą, reikėtų pasakojimą pradėti nuo pačios pradžios, - sako Leonidas Vasiljevičius Pimonovas, tuo labai pradžiugindamas šių eilučių autorių. Gerai, kai nereikia iš žmogaus pešti žodžių, kai pašnekovas, jau spėjęs truputį pavargti nuo bendravimo su nuolat skubančiais žurnalistais, jaučia poreikį išsipasakoti. Kalbėjomės L. Pimonovo jaunystės mieste Vilniuje, Tilto gatvėje, kur ir yra įsikūręs Eugenijos ir Leonido Pimonovų fondas. Neabejoju, kad šio žmogaus gyvenimo istorija verta mūsų skaitytojų dėmesio.

Milijonieriai vargšai

Dar bene Petro I laikais Pimonovų protėviai sentikiai, bėgdami nuo religinio persekiojimo Rusijoje, įsikūrė Lietuvoje ir, sprendžiant iš visko, čia neblogai vertėsi. Viskas vienu mostu apsivertė 1918 m., kai po bolševikų revoliucijos Rusijoje tų svieto lygintojų pasekėjai Lietuvoje nacionalizavo visą Pimonovų turtą. Galima būtų priminti, jog būtent “Žoržo” viešbutyje 1919 m. bene tris mėnesius buvo įsikūrusi ir revoliucinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė. Tiesa, apie šią istorinę Vilniaus praeities egzotiką L. Pimonovas neužsiminė, gal nemano esant reikšminga. Tik keliais sakiniais priminė staigų persivertimą, kai buvę milijonieriai per kelias dienas pasijuto besą visiški plikšiai. Maža to, su buržujais – o tokiais buvo laikomi Pimonovai – turėjo būti trumpa kalba ten, kur Marksas ir mauzeris - už vadovą. Todėl nieko nelaukdama visa šeima bėgo kuo toliau nuo Lietuvos ir bolševikų – atsidūrė Kaukaze.

Ten nuo dėmėtosios šiltinės mirė tėvas. Motina liko su trimis vaikais kaip stovi. Šie buvo tikri padaužos – basi, apiplyšę, ir nelabai giliai ėmė į širdį visa, kas vyko aplink. Pešėsi su kitais tokiais pat bastūnais. Tai buvo ir gera gyvenimo mokykla: ligi tol lepinti šiltnamio sąlygoms ponaičiai dabar susidūrė su badu, rūsčiu ir tikru gyvenimu, su tokiais pat likimo išblaškytais išbadėjusiais vaikais, kai kiekvienam reikėjo pasikliauti tik savo paties jėgomis, už save kovoti visomis išgalėmis. Iš oranžerinių vaikų neliko nė padųjų.

- Tai buvo tikras ir sunkus gyvenimas. Teko badmiriauti ir nuolat peštis su tokiais pat, kaip ir mes, berniūkščiais. Bet to meto poveikis buvo labai naudingas, - praėjus 80 metų nuo tų įvykių dabar prisimindamas svarsto Leonidas Pimonovas. Jis pateko į tų laimingųjų skaičių, kurie išliko, išgyveno baisų istorinių kataklizmų laikotarpį.

Šios šeimos laimei, 1920 m. visi svetimšaliai iš Sovietų Rusijos turėjo būti sugrąžinti į tas vietas, iš kurių buvo kilę. Pimonovai turėjo teisę gauti Lietuvos pilietybę, bet dar reikėjo per visą badmiriaujančią Rusiją į tą gimtą kraštą nusigauti.

Kelias vedė per Maskvą, kur siautė baisus badas. Motina susirgo šiltine, o vaikai slampinėjo po atliekų duobes ir ieškojo maisto likučių. Išbadėję, apiplyšę pabaisėnai, panašūs į daržo kaliauses. Tiesa, pats Leonidas Pimonovas pavartojo kitą palyginimą, kiek artimesnį mūsų dienų realijoms: “Atrodėme kaip tie Ruandos vaikai, kuriuos dažnai matome savo televizorių ekranuose, - vieni kaulai ir oda”.

Persivertimas į priešingą pusę

Iš apiplyšėlių vargšų Pimonovai vėl staiga virto turčiais, kadangi Vilniaus krašte galiojo lenkiška tvarka, o Lenkija komunistinės tvarkos, kaip žinia, nepripažino. Žodžiu, Pimonovų šeimai buvo sugrąžintas visas jų nekilnojamas turtas, kurį buvo nusavinę bolševikai.

Vaikai galėjo grįžti į mokslus. L. Pimonovas mokėsi lenkiškoje Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, veikusioje šalia Lukiškių aikštės, visai netoli Teismo rūmų. Gavęs brandos atestatą, įstojo į tuometinio Stepono Batoro universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Domėjosi ne tik fizika, bet ir technikos mokslais, ypač garsinio signalo perdavimo, fiksavimo, išskyrimo, analizavimo ir kitomis problemomis. Ir ne tik domėjosi, bet ir savo namuose įsirengtoje laboratorijoje konstravo įvairius prietaisus. Apie 1929-1930 m. jam netgi pavyko sukonstruoti aparatūrą, skirtą kino filmams įgarsinti. Esama duomenų, kad visi to laikotarpio lenkų filmai buvo įgarsinami naudojant Pimonovo aparatą, kai kurie jame panaudotieji techniniai sprendimai buvo užpatentuoti. Tokią pat ar labai panašią aparatūrą Vokietijoje buvo sukūręs ir Breusingas. Interesų bendrumas suartino Pimonovą ir Breusingą. Jie susirašinėjo, keitėsi idėjomis ir informacija, susidraugavo, kartu tobulino ir savo aparatūrą. Breusingas ateityje dar suvaidins reikšmingą vaidmenį L. Pimonovo likimui, o kol kas išradėjo gyvenimas tekėjo ramia kaip Neries vandenys vaga. Tokio gyvenimo ir interesų pilnatvės galima būtų jaunuoliui tik pavydėti. Jis baigė Stepono Batoro universitetą, ateitis atrodė užtikrinta, prisodrinta kūrybinių interesų.

Bet iš Rytų kas rytą tekėjo vis raudonesnė saulė. Stalino ir Hitlerio sėbravimas baigėsi sandėriu ir slaptaisiais protokolais, kurie atvedė prie Antrojo pasaulinio karo gaisro. 1939 m. rugsėjo mėn. sovietai užėmė Vilnių ir Lietuvai pasiūlė susigrąžinti Vilnių. Tiesa, Lietuva prieš tai turėjo pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga ir sutikti su tam tikrais “geradėjų” reikalavimais, pvz., leisti savo teritorijoje įkurdinti nustatytą Raudonosios armijos divizijų skaičių. Esą tai būtina norint užtikrinti tiek Lietuvos, tiek ir Tarybų Sąjungos vakarinių sienų saugumą.

Taigi Lietuva atgavo Vilnių, bet prarado valstybingumą. Kaip visi tie pokyčiai atsiliepė vienai iš daugelio šeimų, gyvenusių Vilniuje? Pimonovų šeima vėl atgavo teises į turėtą turtą, nes Lietuvos valstybėje savininkų teisės buvo pripažįstamos. Tačiau pati Lietuva jautė vis didesnį Tarybų Sąjungos spaudimą. “Buvo rengiamas balsavimas, ir daugiau kaip 100 proc. balsavusiųjų “pasisakydavo” už Tarybų valdžią Lietuvoje”, - šelmiškai prisimerkęs ironizuoja Leonidas Pimonovas. Žodžiu, Lietuvai patekus į Tarybų Sąjungos priklausomybę, sovietai vėl nacionalizavo ir Pimonovų turtą. Kaip buržujams, dar pagrasino Sibiru.

Sibiro perspektyvos Pimonovų nė kiek neviliojo – per akis pakako ir porevoliucinės sumaišties metu Rusijoje patirtųjų ispūdžių. Nematydami kitos išeities, ryžosi bėgti į Vokietiją. Kol tęsėsi Stalino ir Hitlerio flirtas, šitai padaryti, tiesa, nelegaliai, pasirodė įmanoma. Teko kiek “pataisyti” kai kuriuos savo dokumentus, pasinaudoti ryšiais ir pan.

Vokietijoje L. Pimonovas su žmona patyrė pabėgėlių dalią. Nežinia, kaip toliau viskas būtų susiklostę, jeigu ne minėtasis Breusingas, apie kurį skaitytojui jau šiek tiek pasakojome. Šis L. Pimonovo bendramintis, su kuriuo jis susirašinejo ir kūrė bendrus projektus, dabar galėjo suteikti pabėgėliams ir visiškai realios paramos. Jis draugą iš Vilniaus įdarbino nuosavame fabrikėlyje Berlyne. L. Pimonovas dirbo darbininku, nes, neturėdamas Vokietijos pilietybės, aukštesnių pareigų tikėtis ir negalėjo.

Padėjo lietuviškas pasas

Prisimena, jog universitete tuo metu dėstė profesoriai Meier, Ginkel ir tie fizikai, kurie tvirtino, kad atominį ginklą sukurti įmanoma, atominė bomba nėra fikcija. Žmonijos laimei, Hitleris tuo, matyt, nelabai tikėjo, o gal prioritetą skyrė ginklams, kuriuos sukurti galima buvo greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis – fiurerį spaudė ne tik sąjungininkai, bet ir laikas. Fiurerio įsakymu finansavimas buvo nutrauktas visiems projektams, kuriems įgyvendinti būtų reikėję daugiau kaip pusės metų.

Mėginau L. Pimonovo klausti, kaip klostėsi jo santykiai su universiteto profesoriais, pagaliau ir su įmonės, kurioje teko dirbti, darbuotojais. Santykius su profesoriais L. Pimonovas apibūdino kaip gerus. Nors jie ir buvo įrašyti į nacionalsocialistų partijos narių sąrašus, bet hitlerizmo idėjomis nebuvo apsėsti, daugiau rūpinosi mokslo reikalais, o ne politika.

Įdomu, kad net darbininkai, su kuriais dirbo L. Pimonovas, nacizmo bacilomis nebuvo užsikrėtę. Pasak pašnekovo, daugumos įsitikinimai aiškiai kirtosi su nacių ideologija, bet tiesa ir tai, kad visų burnos buvo kietai užčiauptos. Niekas nenorėjo vieną dieną atsidurti koncentracijos stovykloje, todėl žmonės labiau buvo linkę tyliai dirbti savo darbą, neišsišokti. Kai atvykėlį iš Vilniaus jį supusieji vokiečiai geriau pažino, ėmė labiau juo pasitikėti, tapo atviresni.

Vokietijoje mūsų žemietis sakosi nejautęs jokio persekiojimo, matyt, jam pasitarnavęs ir lietuviškas pasas, mat 1939 m., kai Vilnius ir Vilniaus kraštas sugrįžo Lietuvai, L. Pimonovas buvo įgijęs Lietuvos pilietybę. Taigi vokiečiams jis buvo lietuvis. Tikriausiai kitaip būtų klostęsis jo likimas, jeigu būtų laikomas lenku ar rusu.

L. Pimonovo aparatais domisi rusai, amerikiečiai ir prancūzai

Sprendžiant iš pasakojimo, L. Pimonovo konstruojama ir įmonėje gaminama aparatūra buvo visai nebloga, jeigu ja bemat susidomėjo ir rusai, ir amerikiečiai, ir prancūzai. Kalbu apie analizatorius, tuo metu vienus pirmųjų tokio tipo aparatų pasaulyje. Jų pritaikymo sričių labai daug. Kai kuriuos analizatorius taikydavo varikliams tikrinti. Buvo analizuojamas veikiančio variklio triukšmo spektras, iš kurio labai greitai ir tiksliai pavykdavo nustatyti įvairius variklio defektus. Antai švedų firma SKF tuos analizatorius naudojo guolių gamybai, o prancūzų firma “Michelin” tikrindavo kaučiuko, skirto padangų gamybai, kokybę.

Tuo metu daug kam, ypač nuo technikos mokslų atokiau esantiems, ta L. Pimonovo ir jo bendraminčių kuriama aparatūra galėjo atrodyti ir šiek tiek mistinio pobūdžio, bent jau pats kūrėjas tokią sąvoką pavartojo - “mistinė sritis”. Mat tie garso analizatoriai buvo taikomi įvairiausiems tikslams, tai buvo išties pakankamai universali aparatūra. Mes užsiminėme apie taikymą technikos reikmėms, bet toliau pamatysime, kad tie principai buvo naudojami telekomunikacijose, biologijoje, net medicinoje. Tai akustikos sritis, juk ne veltui Leonidas Pimonovas yra Prancūzijos akustikų draugijos garbės narys, o buvo metas, kai šiai draugijai ir vadovavo. Bet į Prancūziją su mūsų rašinio herojumi dar spėsime nukeliauti - truputį kantrybės.

Kol kas mes kalbamės apie karo vėtrų nusiaubtą Vokietiją, kur tarp Berlyno griuvėsių darbštusis mūsų žemietis mėgina materializuoti savo idėjas, kitaip sakant, paversti universalios paskirties garso analizatoriais.