Gražvydas Kantvydas

Ką daryti, kad neprasidėtų Lietuvos aukštojo mokslo, visos studijų sistemos griūtis? Šį klausimą gruodžio 16 d. nagrinėjo Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai. Nuvarginti nuolatinių nepriteklių ir valstybės iždo skolų jų vadovaujamoms aukštosioms mokykloms, rektoriai kalbėjo skaičių kalba, pasitelkdami grafikus ir schemas.

Lyg ir niekas nėra paneigęs, kad mokslas, aukštosios studijos ir švietimas yra valstybės prioritetai, bet kaip yra iš tikrųjų? Kaip pastebi Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos prezidentas prof. Juozas Antanavičius, 2000-ųjų metų valstybės biudžetas, palyginti su šiųmetykščiu, mažinamas 5,5 proc., o mokslo ir studijų biudžetas mažinamas net 18 proc. Kitąmet aukštosios mokyklos paprastųjų lėšų gaus 12 proc. mažiau, negu buvo numatyta šiems metams. Panašiai ir švietimo bei sveikatos apsaugos sistemose. Vadinasi, sveikata, švietimas ir mokslas - visa tai, kas svarbiausia tautos išlikimui - pagal iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų kiekį atsiduria pačiame “dugne”.

Stebina ir tai, kad kitiems metams aukštųjų mokyklų darbo užmokesčiui numatytos lėšos mažinamos 5 proc. Tai sudarys daugiau kaip 10 mln. Lt. Iš anksto verčiama mažinti dėstytojų ir mokslo darbuotojų skaičių. Priešingas pavyzdys: nuolat deklaruojama, kad bus mažinamas valdininkų skaičius, nebus didinami jų atlyginimai. Tačiau valdininkų atlyginimams numatomų išlaidų eilutėje pamatysime, kad jiems atlyginimų fondas turėtų padidėti 4,3 proc.

Valdininkai ir pareigūnai, kurie sudarinėja valstybės biudžetą, matyt, gyvena savo pačių susikurtame iliuzijų pasaulyje. Keisčiausia, kad jie yra absolventai tų pačių aukštųjų mokyklų, su kuriomis dabar tyliai, bet užtikrintai bandoma susidoroti. Štai keletas iškalbingų skaičių, kuriuos pateikė Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos viceprezidentas prof. habil. dr. Vytautas Kaminskas.

1991-1993 m. (o juk tai buvo valstybės sunkmetis) šalyje profesoriaus atlyginimas prilygo ministro atlyginimui, docento buvo dvigubai didesnis už šalies vidutinį, o asistentų - prilygo vidutiniam šalies atlyginimui. Kaip yra dabar? Asistentas iki liepos 1 d. gaudavo 550 Lt (dvigubai mažiau, negu vidutinis valstybės atlyginimas), o dabar gauna 860 Lt. Docento atlyginimas - kaip vidutinis mokytojo uždarbis. Šiandien rasime mokytojų ir mokyklų, kuriose jie gauna daugiau ir už aukštosios mokyklos profesorių. Jeigu profesorius gauna mažiau, negu šalyje yra vidutinis valdininko atlyginimas, tai kur vedama valstybė? Toliau remkimės skaičiais. Pasak rektoriaus V. Kaminsko, šiandien aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo darbuotojų personalą apibūdina du skaičiai - 0,6 ir 60 proc. Pirmasis - tai dėstytojų ir darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius, kuriems dar nesukako 30 metų, procentas. Antrasis - 60 proc. - tai vyresnių kaip 50 metų dėstytojų ir mokslo darbuotojų skaičius mūsų aukštosiose mokyklose. Daugiau kaip pusė visų profesorių jau perkopė 60 metų kalnelį. Nesunku suvokti, kad po 5-10 metų universitetuose neliks darbingų ir kūrybingų profesorių, apskritai trūks dėstytojų. Nors aukštosiose mokyklose ir yra šiek tiek daugiau kaip 2 tūkst. doktorantų, siekiančių mokslo laipsnio, bet kokia gyvenimo tikrovė slypi už šio skaičiaus? Kasmet apginama 180-190 daktaro disertacijų, tačiau blogiausia, kad mokslo laipsnis jauną žmogų toliau veda ne mokslo laiptais ir ne universiteto koridoriais. Jaunimas eina į tas veiklos sritis - verslo, valdžios struktūrų ir pan., kuriose geriau mokama ir kurios vertinamos labiau už mokslą. Pakertamos šaknys, kurios ligi šiol maitindavo visą aukštojo mokslo medį. Jo netekę pasuksime kolonijinės valstybės keliu. Ar to siekiame?

Prof. V. Kaminskas siūlo įsigilinti į schemą, kurioje pateiktos numatomos valstybės investicijos 2000-aisiais metais. Aukštosioms mokykloms iš 1,98 mlrd. Lt turėtų tekti apie 0,8 proc. “kąsnis” - 15 mln. Lt. Švietimui (darželiams, vidurinėms, aukštesniosioms mokykloms ir kt.) numatyta 1,9 proc. - apie 40 mln. Lt. Aplinkos apsaugai numatyta 5,7 proc., krašto apsaugai - 10,4 proc. (apie 200 mln. Lt), transportui – 13,6 proc. Tarp bėdžių - sveikatos apsauga (4,4 proc.), socialinė apsauga (1,9 proc.). Užtat liūto dalis teks energetikai - 43 proc. (daugiau kaip 860 mln. Lt). Matyt, didžia dalimi šios sumos mokėsime už Vyriausybės įsipareigojimus “Williams” kompanijai. Energetika, kuri turi būti valstybės gyvybingumo ir turtingumo šaltinis, pati tampa valstybės iždo išlaikytine.

Sprendžiant pagal valstybės investicijas, aiškėja, kokie yra tikrieji valstybės prioritetai, ir kokie tariami. Nuo 1998 m. aukštojo mokslo sistema pradėjo smukti žemyn, ir šiuo metu pagal realų finansavimą (įvertinus infliaciją) atsidūrė tokioje pat padėtyje, kaip ir 1994 metais. Šiems metams buvo planuota, kad valstybės biudžetas didės 11 proc., o mokslo ir studijų sistema – tik 1 proc. Kadangi valstybės biudžetas nevykdomas, tai mokslas ir studijos negaus net ir tų planuotų skurdžių lėšų.

2000 m. mokslui ir studijoms planuojama skirti tik 1,04 proc. BVP. Pasak rektoriaus V. Kaminsko, Europoje nerasime nė vienos valstybės, kuri šiems tikslams skirtų tokias apgailėtinas sumas. Pavyzdžiui, Vokietijoje aukštajam mokslui ir tyrimams iš federalinio ir žemių biudžetų (nekalbant apie privatų sektorių) skiriama 2,25 proc. BVP. Vokiečiai - pragmatiški žmonės ir supranta, kad taupyti būtina, tačiau ne mokslo ir ne universitetų sąskaita.

Planuoti - viena, o gauti lėšas realiai – visai kas kita. 1999 m. pradžioje valstybė aukštosioms mokykloms buvo įsiskolinusi beveik 11 mln. Lt, šiais metais tikėtina, jog įsiskolinimas bus didesnis negu 25 mln. Lt. Kai kurios aukštosios mokyklos jau dabar traukiamos į teismus už tai, kad nesugeba atsiskaityti už elektros energiją, šildymą. Administracines bylas jos, aišku, pralaimi – teismine tvarka įpareigojamos įsiskolinimus likviduoti. Deja, dėl šių teismo nutarčių universitetų iždas nepasipildo. Priešingai, tenka papildomai 5 proc. įsiskolinimų sumos sumokėti kaip žyminį mokestį. Todėl rektoriai ir svarsto, ar ir aukštosioms mokykloms nereikėtų paduoti į teismą Finansų ministerijos už tai, kad neperveda planuotų biudžeto lėšų.

Rektoriai priversti svarstyti ir kitus variantus. Visos aukštosios mokyklos metus baigs turėdamos padidėjusią skolą, visos liks skolingos už šildymą, elektros energiją, vandenį, ryšius ir kitas paslaugas. Daugeliui teks bylinėtis ir, aišku, pralaimėti procesus. Tad gal iš tiesų teks mokslo metus nukelti į šiltąjį metų laikotarpį? Būtų sutaupyta lėšų už šildymą ir elektros energiją. Yra daugybė būdų žmonijai prajuokinti, ir šis gal nėra prasčiausias. Bent jau į Gineso rekordų knygą tikrai pateksime.

Tik ar būtent to siekia valstybės vyrai, nuo kurių sprendimų priklauso šalies aukštųjų mokyklų ir mokslo likimas?