j1.gif - 2682 Bytes

IN MEMORIAM

Žodis palydint

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus
V. Mačernis

Gruodžio 14 d., eidamas 70-uosius metus, staiga mirė

JUOZAS SKAISTUTIS ŠVEISTYS

- profesorius, habilituotas daktaras (biomedicinos mokslai), Lietuvos gyvulininkystės instituto Kiaulininkystės skyriaus vedėjas, buvęs Lietuvos mokslo tarybos narys (1992-1995), Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys, Gyvulininkystės instituto ir Lietuvos veterinarijos akademijos tarybų narys, Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkas, valstybinės premijos laureatas.

J. S. Šveistys gimė 1930 m. sausio 1 d. Kelmėje, teisininko šeimoje. Mokėsi Kelmės pradžios mokykloje, Kauno vidurinėje mokykloje, baigė Eržvilko vidurinę mokyklą, 1954 m. - Lietuvos veterinarijos akademiją. Nuo 1954 m. gruodžio 1 d. iki mirties - Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotojas. 1958 m. apgynė biologijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, 1985 m. - daktaro (dabar habilituoto) disertaciją, nuo 1976 m. - instituto Kiaulininkystės skyriaus vedėjas.

Profesorius buvo vienas žymiausių žemės ūkio mokslininkų. J. S. Šveistys manė, kad Lietuvai labiausiai reikia mokslo, tarnaujančio šalies ir žmonių interesams, todėl siūlė nustatyti prioritetines mokslo kryptis, padedančias stiprinti ekonominę Lietuvos nepriklausomybę.

Per visą savo mokslinės veiklos laiką daugiausia dėmesio skyrė kiaulių auginimo ir laikymo klausimams, aktyviai prisidėjo išvedant Lietuvos baltųjų kiaulių veislę. Taip pat jis buvo ir Lietuvos žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo iniciatorius. Tik jo pastangomis ekspedicijų metu nuošaliose vietovėse buvo rasti ir surinkti Lietuvos senųjų žemės ūkio gyvūnų veislių pavieniai egzemplioriai ir Lietuvos gyvulininkystės institute suformuoti jų branduoliai, iš kurių buvo atstatytos Žemaitukų arklių, vietinių kiaulių, avių, vištinių žąsų populiacijos, taip pat šėmų ir baltnugarių galvijų grupės. Tik profesoriaus rūpesčiu ir pastangomis šios ties išnykimo riba atsidūrususios veislės buvo išsaugotos ateities kartoms ir mokslui bei pripažintos saugotinomis tarptautiniu mastu. Pradėjus šių gyvūnų auginti daugiau ir įsteigus atitinkamų veislių veislynus bei išplėtus veislių tyrimus, Gyvulininkystės institute įsitvirtino žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių saugojimo ir tyrimų centras.

Profesoriaus mokslinė veikla pažymėta 250 mokslinių publikacijų, jis buvo 14 disertantų vadovas. Tai buvo plačių interesų asmenybė, be tiesioginio darbo, jis daug dėmesio skyrė etnografijos, gamtos, baltų pasaulėžiūros studijoms.

J. S. Šveistys buvo puikus strategas, pasižymėjo giliu pilietiškumo jausmu, valstybiniu mąstymu. Jam visada rūpėjo ne tik jo vadovaujamo skyriaus, instituto, bet ir šalies interesai. Vienas svarbesnių jo paskutiniųjų darbų - gyvulininkystės plėtojimo programa rengiamai Lietuvos žemės ūkio strategijai.

Profesorius buvo talentingas vadovas, vertino dalykinį bendravimą, dialogą, visada sugebėdavo rasti kompromisą. Į gyvenimą žiūrėjo filosofiškai, vertino dvasines vertybes, buvo jautrus kitų problemoms, bėdoms.

Šviesus profesoriaus atminimas ilgam išliks jo bendradarbių, mokinių, Lietuvos mokslo darbuotojų, visų jį pažinojusiųjų širdyse.

Lietuvos gyvulininkystės instituto darbuotojai