GYVOJI ATMINTISMažosios Lietuvos didieji (5)Gediminas ZemlickasIr vis tik kai kurios abejonės liekaNe vien J. Lebedžiui ir V. Kuzmickui kilo abejonių dėl 1967 m. rastojo K. Donelaičio kapo. B. Aleknavičiui taip pat kyla. Štai kas jį ne visai įtikina, o kartais verčia ir karštai ginčytis. Kreipdamasis į būsimąjį Tolminkiemio parapijos kleboną, t. y. savo įpėdinį, Donelaitis kviečia jį aplankyti jo kapą. Panašių retorinių kreipinių - mano įpėdini, praeivi, broli, ar į dar labiau neapibrėžtą asmenį esama ir kitose poeto užrašuose, bažnytinėse knygose, net bylos dėl bažnytinių žemių dokumentų nuorašuose. Veikiausiai tęsdamas antikos retorikos tradiciją, poetas kalba apie kūno dūles ir ainius kviečia atminti jo darbus ir aplankyti jo kapą. Nėra taip paprasta pasakyti, ką mintyje turėjo Tolminkiemio klebonas, kalbėdamas apie kapą konkretų žemės kauburį, po kuriuo ilsėsis jo kūnas, o gal tai tik antikos autorių stiliumi pasakyta. Abejota ir dėl palaikų palaidojimo po Tolminkiemio bažnyčia krypties. Laidojant pasaulietį, jo kojos būdavo nukreipiamos altoriaus link - šitaip ir protestantų, ir katalikų bažnyčiose. Dvasiško luomo atstovus paprastai laidodavo priešinga kryptimi - galva į altorių. Aptariamieji ir K. Donelaičiui priskirtieji palaikai palaidoti kaip buvo įprasta pasauliečiams. Įkapėse nerasta kryžiaus ar kokio kito dvasininką liudijančio ženklo. Tiesa, ne visi kunigai nešioja kryžius, bet liuteronai dažniausiai nešioja.
Sunku susitaikyti su mintimi, kad Donelaitis galėjo būti palaidotas amtmonų kapavietėje, greta asmenų, su kuriais bylinėdamasis į senatvę prarado daug sveikatos. Gyva buvo poeto žmona Ana Regina Donelaitienė, kiti artimieji, tad vargu ar jie galėjo tokiam palaidojimui pritarti, o juk jų nuomonės turėjo būti paisoma. Pagaliau žinant K. Donelaičio būdą, apdairumą, įprotį numatyti visa, kas bus ir po jo mirties, taigi bent kiek susipažinus su jo nuostatomis ir įpročiais, nelengva patikėti, jog pats sau iš anksto nebūtų numatęs palaidojimo vietos. Žmonių atmintis neamžinaPrabėgo vos šimtas metų - juk ne amžinybė - o žmonės jau buvo spėję pamiršti, kur Donelaitis atgulė amžino poilsio. Jei kas dar ir žinojo, tai savo vaikams ir vaikaičiams taip ir nesugebėjo perteikti. Gal mažai kam ir rūpėjo. Praėjus kone lygiai šimtui metų, kai niekam to neįtariant visiems laikams išėjo didžiausias visų laikų lietuvių poetas, Liudvikas Pasargė kelionių knygoje Iš baltų kraštų (1878) ir K. Donelaičio raštų knygoje (1894) teigė, jog poeto kapas jau nebežinomas.
Tačiau aistringam keliautojui L. Pasargei Tolminkiemis žadino vaizduotę ir jis neatsispyrė pagundai pasamprotauti, kur galėtų būti tas kapas. Šventoriuje senos kapinaitės, kalvelė, kur turėtų ilsėtis poetas ir, žinoma, virš kapo suokianti lakštingala - kaip visa tai primena Donelaičio bičiuliui J. Jordanui rašytus laiškus. Juose savo būsimą kapą būtent taip poetas ir įsivaizdavo.
Tokiai poetinei sugestijai nepasidavė kitas ir gerokai nuoseklesnis tyrinėtojas - Leipcigo universiteto profesorius Fransas Oskaras Tecneris (Tetzner, 1863-1919). Jis 1895-1896 m. lankėsi su Donelaičio gyvenimo faktais susijusiose vietovėse, kruopščiai tyrinėjo Tolminkiemio bažnyčios archyvus. Vokietijos spaudoje paskelbė nemažai straipsnių, skirtų ne tik poeto kūrybai ir biografijai, bet ir apskritai lietuvių Rytų Prūsijoje kultūros, etnikos dalykams, taip pat ir liaudies dainoms. 1896 m. balandžio 8 d. Lazdynėliuose atidengiant Donelaičiui skirtą paminklinį akmenį, F. O. Tecneris skaitė savo sukurtą eiliuotą panegiriką, kurioje Donelaitį vadino poetų karaliumi, lygino su žvaigžde, nušvietusia tamsią lietuvių literatūros padangę. Tai teisingas to meto lietuvių literatūros apibūdinimas, kartu įrodymas, jog ir pačiam F. O. Tecneriui nesvetimas jambas ir chorėjas. Tačiau kalbėdamas apie spėjamą poeto palaidojimo vietą Tolminkiemyje, profesorius išlieka santūrus ir vaizduotės sukeltas emocijas sutramdo. 1897 m. jis spėjo, kad poetas, galimas dalykas, taip pat (kaip ir karališkasis amtmonas Teofilis Ruigys) palaidotas bažnyčioje. Tačiau 1914 m. poeto 200 gimimo metinėms skirtame rašinyje jau neabejodamas įrašė: Palaidotas bažnyčioje. Kaip buvo pradanginta Donelaičio klebonijaBet mes tarytum užmiršome savo zanavyką ir didelį lietuvininkų draugą Bernardą Aleknavičių. O juk jis gali papasakoti daug įdomių dalykų. Taip pat ir apie mūsų net labai iškilių mokslo ir kultūros veikėjų apsirikimus - kam nepasitaiko. Štai prof. Vaclovas Biržiška visai ne iš piktos valios ilgiems dešimtmečiams sugebėjo pradanginti K. Donelaičio klebonijos pastatą. Užtat atradėjo džiaugsmą patyrė Napalys Kitkauskas, K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje projekto autorius ir K. Donelaičio draugijos pirmininkas, kuriam pirmajam pavyko tą kleboniją iš naujo rasti. O atsitiko štai kaip.Kruopštusis F. O. Tecneris nupiešė Tolminkiemio centro eskizą - našlių namus, kleboniją ir bažnyčią. Visus šiuos pastatus ir išvardijo. V. Biržiška, versdamas užrašą iš vokiečių į lietuvių kalbą, užrašė: klebonija ir bažnyčia, gal per neapsižiūrėjimą praleidęs našlių namus. Šitaip nuo 1923 m. našlių namai virto klebonija, o kadangi Antrojo pasaulinio karo metais tie našlių namai buvo sugriauti, tai iš leidinio į leidinį buvo kartojama klaidinga žinia, jog klebonijos pastatas neišlikęs. Pirmasis apsižiūrėjo N. Kitkauskas, teisingai perskaitęs vokišką užrašą po F. O. Tecnerio eskizu. Reikia pasakyti, jog susigriebta laiku, nes virš buvusio klebonijos pastato jau buvo pakibusi visai reali grėsmė. Jame gyveno šešios šeimos, statinys buvo labai nugyventas ir jau norėta jį griauti, o gyventojus keldinti į tipinės statybos gyvenamąjį namą. Kas galėjo garantuoti, kad kurią dieną kokiam nors šio namo gyventojui nekils noras paspartinti įkurtuvių? Pagaliau priemonių, kaip atsikratyti seno laužo, toli ieškoti nė nereikėjo. Kyšantys pliki elektros laidai pastate kėlė didelį nerimą visiems, kuriems rūpėjo šio memorialinio statinio likimas. Dėl neišmanymo, o gal ir iš kieno piktos valios, tiesiog visų mūsų akyse galėjo būti prarastas neįkainojamos kultūrinės vertės paminklas - vienintelis paties K. Donelaičio rūpesčiu perstatytas ir ligi mūsų dienų išlikęs autentiškas XVIII a. vid. pastatas. Virgulė K. Donelaičio kapo rasti nepadėjoB. Aleknavičiui ramybės neduoda mintis, kad panašaus pobūdžio klaidų, kaip buvo nutikę su K. Donelaičio laikų klebonija, tik mažiau sėkmingai išaiškintų, gali būti ir gerokai daugiau. Jis abejoja ir 1967-aisiais aptiktojo K. Donelaičio palaidojimo autentiškumu, vadinasi, ir atkurtuoju K. Donelaičio portretu.
Buvo metas, kai daugelis įsivaizdavo, kad Donelaitis turėjo būti palaidotas tarp keturių senolių ąžuolų. Kadaise ten ir lentutė su poeto pavarde buvo prikalta. B. Aleknavičiui tas įspūdis įsiminė ir ilgai nedavė ramybės. Sutikęs archeologą Vytautą Urbanavičių paklausė, ar buvo mėginta kapo ieškoti tarp tų ąžuolų? Archeologas atsakė, jog buvo mėginta kasti, bet žemė pasirodė nejudinta, tad liautasi toje vietoje toliau ieškoti. Atsakymas B. Aleknavičiaus abejonių neišsklaidė.
Artėjo 275-osios K. Donelaičio gimimo metinės, į Telšius susirinkę dailininkai kūrė poeto atminimo medalius, ir B. Aleknavičiui juos teko lydėti į Tolminkiemį. Papasakojo jiems ir poeto kapo paieškų istoriją. Prisimena, kaip viena moteris atsiliko nuo grupės, paėmė į rankas virgulę ir pradėjo ją vedžioti tarp tų keturių ąžuolų. Paskui sako: čia kažkas palaidotas.
Sutikęs V. Urbanavičių, B. Aleknavičius primygtinai prašė dar kiek giliau pakasti toje pačioje vietoje tarp ąžuolų. Kitąmet archeologai kasė ir iš tiesų rado giliai palaidotus moters ir vaiko palaikus. Bet K. Donelaičo palaikų ten nebuvo. Nepasiteisinus šiai hipotezei, mūsų zanavykas dar linkęs laikytis pakankamai romantiškos nuostatos, kuriai pradžią davė veikiausiai Liudvikas Pasargė ir apie kurią mūsų pasakojime buvome užsiminę. Labai jau gražiai atrodytų, jei poetas būtų palaidotas bažnyčios šventoriuje ant kalvelės, kur trumpomis vasaros naktimis ir dabar dar suokia lakštingalos. Metų šis žmogus nesukurtųPagal rastąją kaukolę V. Urbanavičiaus atkurtasis K. Donelaičio portretas B. Aleknavičiaus, kaip reiklaus menininko, daug metų kūrusio daugelio asmenų fotoportretus, neįtikina. Atkurtasis toje pat kapavietėje buvęs amtmono Teofilio Ruigio portretas įtikina, atrodo vykęs, o Kristijono Donelaičio ne. Pats B. Aleknavičius fotografuodamas stengdavosi dirbti taip, kad portrete atsispindėtų visas žmogaus gyvenimas. Rekonstruotame K. Donelaičio portrete viso to B. Aleknavičius neaptinka, o svarbiausia, kad neįžvelgia to asmens dvasingumo ir nors menkiausių kūrėjo užuomazgų. Metų toks žmogus nesukurtų, išminties sėklų hegzametrais nepasėtų. Jau labiau į kūrėją panašus V. Urbanavičiaus atkurtasis Teofilio Ruigio portretas.
K. Donelaitis visų pirma buvo kūrėjas - ir sodindamas sodą, ir perstatinėdamas bažnyčią ar kleboniją, ir iš sakyklos reikliai protindamas būrus. Štai kad ir šiais žodžiais prabildamas į klausytojus Tolminkiemio bačnyčioje: Šiandien aš jus norėjau smarkiai pabarti, kad nelankote bažnyčios. Bet juk atėjote tie, kurių barti negaliu
Arba kitas pamokslas, kurį K. Donelaitis sakė Septynerių metų karo metu. Prūsiją buvo užėmusi rusų kariuomenė, ir rusų karinės administracijos parėdymu visose bažnyčiose reikėjo minėti Aleksandro Nevskio gimtadienį. Liepta ir K. Donelaičiui. Jis įkopė į sakyklą ir prabilo maždaug tokiais žodžiais. Šiandien liepta minėti Aleksandrą Nevskį. Aš jojo nepažinojau, nežinau, koks buvo žmogus. Bet aš jums papasakosiu apie kitą Aleksandrą, kalvį, kuris buvo labai nedoras
Ir išklojo visą istoriją apie nedorąjį kalvį Aleksandrą. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad sovietmečiu tokios istorijos, net jei tai ir autentiški prisiminimai apie XVIII a. literatūros klasiką, nebuvo toleruojamos. Bent jau į paties B. Aleknavičiaus albumą Donelaitis ir mes šis pasakojimas nepateko. Meninė sugestija stipresnė už tikrovęB. Aleknavičius V. Urbanavičių laiko geru bičiuliu, todėl ne tiek peikia jo atkurtąjį dokumentinį K. Donelaičio portretą, kiek dėl jo sielojasi. Nieko poetiško jame neranda, nors tikriausiai juk ir nereikėtų norėti neįmanomo. V. Urbanavičius pateikė rekonstruotus antropologinius poeto veido bruožus, o jau dailininkų ir skulptorių užduotis įpūsti į juos gyvybės. Didesnės sėkmės kol kas nematyti. Neatrodo, kad ir menininkai degtų troškimu šį dokumentinį portretą atgaivinti. Bent jau minint poeto 275-ąsias gimimo metines 1989 m. kaip ir ligi tol buvo pakabintas V. Jurkūno dar 1955-aisiais sukurtasis meninis K. Donelaičio portretas. Tautos sąmonėje įsitvirtino būtent toks poeto atvaizdas ir labai nelengva bus jo atsisakyti. Meninė sugestija, pasirodo, esanti stipresnė už tikrovę.K. Donelaičio mįslės dar neįmintosJausčiausi kažko svarbaus nepadaręs, jeigu mielojo Bernardo Aleknavičiaus būčiau nenufotografavęs prie knygų apie Kristijoną Donelaitį. Tokia proga pasitaikė, kai šeimininkas pakvietė į kambarį, kuriame tos knygos saugomos. Mokslinė, grožinė, publicistinė literatūra - jeigu tik K. Donelaičio vardas minimas, tai tą knygą B. Aleknavičius turi. Surinkęs 400 tokių knygų.
Rinko tikslingai, naudodamasis K. Donelaičio bibliografija. Turi šių namų šeimininkas ir kone 50 metų laikotarpį apimančių laikraščių ir žurnalų iškarpų apie poetą. Na, ne viską, kas Lietuvoje buvo spausdinama, pavyko sukaupti, nes rajoninių laikraščių publikacijų nerinko. Tačiau jei kas respublikinėje spaudoje pasirodė - viskas sukaupta. Tai tarybinio laikotarpio, o kaip dabar? Laikraščių ir žurnalų daugybė - visų nenupirksi. Seniau įstengdavo ir nusipirkti, o dabar, girdi, nesą ir reikalo, nes apie K. Donelaitį dabartiniai laikraščiai ir žurnalai beveik nerašo. Iškart palengvėjo ir kolekcininko darbas.
Bendraudamas su Bernardu Aleknavičiumi suvokiau, kad Kristijono Donelaičio paslaptys ir mįslės dar toli gražu neatskleistos. Nors manome, kad nieko geriau už Donelaitį ir jo kūrybą nežinome, bet jis tebelieka didelė ir balta dėmė mūsų literatūros ir kultūros žemėlapyje. Darbo ilgiems metams ir atradimų džiaugsmo tikriausiai pakaks ne vienai tyrinėtojų kartai. Kad tik būtų ūpo dirbti.
|