Gediminas Zemlickas

Prof. Z. Zinkevičius jau tiksliai nebeatsimena, kada tai buvo, veikiausiai 1957 metais. Anksti rytą, kaip ir įprasta, atėjo į Vilniaus universiteto katedrą, kurioje dirbo, o laborantė ir sako: “Į dekanatą kviečia”. Istorijos ir filologijos fakulteto partorgu buvo toks Irmija Zaksas. Nepriklausomybės laikais paaiškėjo, jog, be kita ko, jis buvo ir sovietų saugumo darbuotojas, bet tuo metu negi kas tokius dalykus afišavo. Tai štai tas dekanas įsistebeilijo į Z. Zinkevičių ir sako:

        - Klausyk, Zinkevičiau, argi čia tvarka mūsų fakultete? Partinėje organizacijoje vieni žydai ir rusai. Nėra nė vieno lietuvio. Ar tai tvarka?

Partorgas I. Zaksas laukia, ką pasakys Z. Zinkevičius. Šis tyli, nes ką gi galėtų atsakyti.

        - Tai va, mes pasitarėme, - nesulaukęs pašnekovo reakcijos, toliau tęsė I. Zaksas, - ir nutarėme, kad tu tinkamas. Stosi į partiją.

Padavė Z. Zinkevičiui anketų blankus ir toliau protina:

        - Neškis namo, ramiai užpildyk ir lauk. Kai reikės, aš paprašysiu grąžinti.

Išeina iš dekanato Z. Zinkevičius nei gyvas, nei miręs. Tai įkliuvo. Nežino ir ką galvoti, ką daryti. Susitinka jau amžiną atilsį kalbininką Joną Kabelką. Jo šmaikštus liežuvis, kurio nelinkęs tausoti.

        - Tai ką tu, Zigmai, eini, vos ne nosia žemę ardamas? Kas atsitiko?

Z. Zinkevičius J. Kabelkai viską išklojo, kokį pasiūlymą dekanate gavo.

        - Taigi ir mane vakar į dekanatą buvo iškvietę, - sako J. Kabelka. – Irgi tuo pačiu reikalu.

        - Ir ką tu Zaksui sakei? Ar anketas tau davė? – teiraujasi Z. Zinkevičius.

        - Davė, bet aš neėmiau.

        - Tai kaip pavyko neimti, ką atsakei?

        - Pasakiau, kad man į partiją stoti žmona uždraudė. Aš su žmona dėl partijos nesiskirsiu – aiškiai pareiškiau.

        - Tavo žmona akušerė, jai bepigu. O mano mokytoja, “ideologinio fronto” atstovė.

        - Tai žinokis.

Šitaip pasikalbėjo ir išsiskyrė. Namuose tas nelemtas anketas Z. Zinkevičius padėjo ant stalo, nežino nė ką galvoti. Net prieiti prie stalo bijo. Praeina diena, ir antra – Zaksas anketų neprašo. Savaitė, mėnuo praėjo – neprašo. Gal metai praėjo, ir tik tada Z. Zinkevičiui paaiškėjo, kas atsitiko – tai jau susiję ir su Pranu Skardžiumi.

Kartą į Z. Zinkevičiaus rankas pateko Vakarų Vokietijoje leidžiamo žurnalo “Zeitschrift für slavische Philologie” numeris (t. 27, sąs. 2), kuriame buvo P. Skardžiaus recenzija, skirta pirmajam išspausdintam Z. Zinkevičiaus veikalui – atskira knyga išėjusiai disertacijai “Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai” (1957). Recenzija buvo parašyta vokiškai, ir visų smulkmenų Z. Zinkevičius jau sakosi neatsimenąs, bet pagrindinė rašinio mintis buvo maždaug tokia: iš anapus “geležinės uždangos” į P. Skardžiaus rankas patekusi knyga, kurioje nesą jokių ideologinių priemaišų. Žodžiu, grynojo mokslo veikalas. Taip P. Skardžius rašė apie Z. Zinkevičiaus knygą, labai palankiai ją vertindamas.

O šalia įdėtoje kitoje to paties autoriaus recenzijoje buvo aptariama Lietuvos MA išleistoji knyga apie J. Stalino veikalus kalbos klausimais. Toje recenzijoje P. Skardžius išsijuosęs pliekė akademikus, kuriems didžiausias kalbotyros autoritetas buvo “tautų tėvas”, kuriam tie mokslo vyrai lankstėsi tarsi Rytų šacho tarnai.

Štai dabar Z. Zinkevičiui ir paaiškėjo, kodėl jis netinkamas būti partijoje. Kaip gi galima tokį priimti, kurį giria anapus Atlanto besiglaudžiantys “dipukai”, ideologiniai priešai. Taip mūsų kalbininką partiečiai paliko ramybėje.

Praėjo daug metų. Prof. Z. Zinkevičius pradėjo susirašinėti su P. Skardžiumi, susirašinėjo ilgai, gavo iš jo daugiau kaip 60 laiškų. Juose JAV gyvenantis kalbininkas aptarinėjo ne tik kiekvieną naujai pasirodžiusią lituanistinę knygą, bet ir bent kiek geresnį straipsnį. Tačiau apie tai, kaip P. Skardžius, nė pats to nenujausdamas, išgelbėjo Z. Zinkevičių nuo partijos, aišku, parašyti laiške buvo neįmanoma.

Atrodo, 1969 metais į Lietuvą istoriniam lietuvių kalbos žodynui medžiagos rinkti iš JAV atvyko prof. Antanas Salys. Jis aplankė Z. Zinkevičių, ir kalbininkai per naktį šnekėjosi – iki pat ryto. Be kitų dalykų, Z. Zinkevičius svečiui papasakojo ir savo nuotykį, kaip jam teko “stoti” į partiją, ir kaip P. Skardžius su savo recenzijomis pats to nenujausdamas jį nuo to išgelbėjo. Šios istorijos klausydamasis A. Salys gardžiai juokėsi. Pažadėjo grįžęs į JAV būtinai P. Skardžiui visa tai papasakoti.

Nelaimei, sugrįžęs į JAV A. Salys neužilgo ir mirė. Sprendžiant iš P. Skardžiaus laiškų Z. Zinkevičiui, mūsų tautietis veikiausiai taip ir nesužinojo, kaip jam pasisekė Z. Zinkevičių nuo partijos išgelbėti.

Tai štai koks nedidelis gyvenimo epizodas, kuriame atsispindi epochos sudėtingumas ir mūsų tautą XX amžiuje ištikusi drama, mokslo žmonių siekis neprasilenkti su sąžine net slogaus intelektinio teroro sąlygomis.