Gediminas Zemlickas

Žinoma, pasinaudojau malonia pažintimi, užrašiau kai kuriuos Snieguolės Jurskytės prisiminimus apie tėvą, kuris, be inžinerinio darbo, dar dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo docentas. Kai tik atsiras laikraštyje vietos, išspausdinsime publikaciją apie inž. A. Jurskį – koks išliko dukters atmintyje.

Snieguolė Jurskytė Kauno apskrities bibliotekoje supažindino su Domu Akstinu, kuris yra parodų ir kitų kultūros renginių iniciatorius.

Gerbiamasis D. Akstinas atkreipė dėmesį į kelias reikšmingas sukaktis, kurios, jo manymu, toli gražu nepakankamai nušviečiamos (ar net dažniausiai nutylimos) Lietuvos spaudoje. Šiemet sukanka 60 metų, kai lietuviškai pirmą kartą buvo prabilta per Vatikano radijo stotį (pradėjo veikti 1940 m. lapkričio mėn.).

Ypač reikšmingas Vatikano radijo laidų vaidmuo buvo pokario Lietuvoje. Tų laidų klausydavosi, jas įsirašydavo, o paskui žinias daugindavo Lietuvos rezistentai, pogrindžio spaudinių leidėjai. Būtų neteisinga, jei sumenkintume Vatikano radijo vaidmenį platinant “Lietuvos bažnytinę kroniką”. Patekusi į Vakarus ir per Vatikano radiją paskleista, “Kronika” atkreipdavo pasaulio visuomenės dėmesį į tai, kas vyksta anapus “geležinės uždangos”, kaip raudonajam terorui priešinasi Lietuvos žmonės. Klausydamiesi tų radijo laidų, mūsų gyventojai jautėsi ne vieniši, juos pasiekdavo informacija ir iš Vakarų valstybių.

Klausytojams ypač didelį įspūdį darydavo monsinjoro Vytauto Kazlausko paskaitos per radiją. Jos buvo skirtos plačiajai visuomenei – intelektualios, bet gerai suprantamos ir mažesnio išsilavinimo klausytojams.

D. Akstinas priminė dar vieną tų V. Kazlausko paskaitų ypatybę – taisyklingą kirčiavimą ir sakinių konstrukciją bei nepriekaištingą dikciją. Netenka stebėtis, nes monsinjoras V. Kazlauskas kilęs iš Suvalkijos, o iš šio krašto žmonių visada galima mokytis taisyklingo lietuviško tarimo. Beje, Lietuvos žmonės gerai žino šio Kaune gyvenančio kunigo ne tik ganytojišką, kultūrinę, bet ir labdaringą veiklą. Monsinjoras Vytautas Kazlauskas yra humaniškos akcijos “Vaiko tėviškės namai” pradininkas Lietuvoje. Akcija skirta našlaičiams ir beglobiams vaikams remti.

1999 m. monsinjoras V. Kazlauskas minėjo savo 80 metų sukaktį. Kiek teko girdėti, ją norėjo kukliai, tyliai sutikti, be pompastiško minėjimo ir iškilmingų kalbų. Ne bažnyčioje, ne vyskupijoje ir netgi ne Lietuvos radijuje tas jubiliejus buvo paminėtas, o tarp knygų mylėtojų – Kauno apskrities bibliotekoje. Manau, kad renginys vyko ne be D. Akstino iniciatyvos ir pastangų, nors jis pats apie tai mūsų pokalbio metu ir nutylėjo.

Gal į šią biblioteką pateks ir monsinjoro iš Vatikano atsivežti laiškai? Dėkingi Vatikano radijo laidų klausytojai šaltojo karo sąlygomis monsinjorui rašė iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir net iš Sibiro platybių. Visus tuos klausytojus pasiekdavo Vatikano radijo laidos lietuviškai. Šiandien tie laiškai – ne tik tolimas pokario metų aidas, bet ir išliekamąją vertę turintys istorijos dokumentai.

Prisiminus Vatikano radijo 60-metį, galima pastebėti, koks teisingas D. Akstino klausimas, į kurį ilgainiui gal atsakys mūsų tyrinėtojai: o per kokias dar radijo stotis pasaulyje yra skambėjęs lietuviškas balsas? Kol kas to niekas netyrinėjo.

Inž. Alfonso Jurskio ir jo bendraminčių pastangos, kurios padėjo lietuvišką žodį nuskraidinti virš krašto laukų ir į pasaulį, metams bėgant mums tampa vis reikšmingesnės ir prasmingesnės – kaip ir kiekviena gero darbo pradžia. Pradžia, kuri neturės pabaigos.