Gediminas Zemlickas

Jeigu vertintume darbus, reikėtų prisiminti per 20 profesoriaus parašytų knygų ir per 500 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis. Daugiausia iš lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos ir baltistikos.

Kalbininko nuopelnai mokslui plačiai žinomi ir pasaulyje. Z. Zinkevičius yra Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos, Norvegijos mokslų akademijos ir Latvijos mokslų akademijos narys. Jis yra Latvijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, tarptautinės Herderio ir Lietuvos MA Kazimiero Būgos premijos laureatas.

Žvelgiant į profesoriaus pastarųjų metų darbus, matyti, kad jis išgyvena labai sodrų ir produktyvų savo gyvenimo laikotarpį. Vien 1999 m. jis sugebėjo išleisti tris knygas, o jei pridėsime ir naują profesoriaus darbų bibliografinę rodyklę, kurios signalinį egzempliorių sveikindamas profesorių jam įteikė buvęs mokinys VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Bonifacas Stundžia, tai bus jau keturios. Ar daug mokslo žmonių Lietuvoje galėtų pasididžiuoti tokiu darbo ir kūrybos našumu?

Savo jubiliejaus dieną prof. Zigmas Zinkevičius praleido tarp knygų ir savo bendraminčių. Lietuvos MA bibliotekoje buvo atidaryta jam skirtoji paroda, o visus atėjusius tiek į parodos atidarymą, tiek ir kiek vėliau į Mokslų akademijos Didžiojoje salėje vykusius akademinius skaitymus tikriausiai juk galime pavadinti profesoriaus bendraminčiais.

Per knygą – į mokslą ir gyvenimą

Pradėjęs lankyti Ukmergės gimnaziją Z. Zinkevičius klasės auklėtojo kunigo Semaškos (dabar gyvena Šiluvoje, šiemet minės 90 metų jubiliejų) protekcijos dėka tapo Ukmergės marijonų vienuolyno bibliotekos skaitytoju. Ten buvo labai turtinga biblioteka. Bolševikmečiu vienuolynas buvo uždarytas ir, pasak akademiko, tapo NKVD lizdu. Tame pačiame kambaryje, kuriame gimnazijos moksleivis skaitydavo knygas, vėliau jis net vieną kartą buvo tardomas.

1945 m. baigęs gimnaziją ir įstojęs į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos Z. Zinkevičius tapo Lietuvių kalbos katedros laborantu, kaip pats sako, Lituanistikos seminaro bibliotekininku. Bet svarbiausia, kad galėjo nevaržomas naudotis puikia specializuota seminaro biblioteka. Prisipažino: Lituanistikos seminaras ir biblioteka davė netgi daugiau naudos negu paskaitos.

Tad argi ne prasminga, kad ir jubiliejinis Z. Zinkevičiui skirtasis renginys prasidėjo būtent bibliotekoje, ir būtent bibliotekininkai jį pirmieji ir sveikino. Juk ir jubiliejinės parodos viena sudarytojų – Lietuvos MA bibliotekos bibliografė Adelė Ubeikaitė, pasirodo, besanti Z. Zinkevičiaus bendramokslė, kartu studijavo universitete.

Pagaliau ir VU bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė, sveikindama Z. Zinkevičių, priminė, jog seniausios šalies bibliotekos P. Smuglevičiaus salės durys vienam ištikimiausių skaitytojų visados atidarytos. Tiesa, profesorius dabar tas duris praveria kiek rečiau negu ankstesniais metais. Prisimenu, vieno pokalbio metu profesorius prisipažino per savo gyvenimą sukaupęs tokią asmeninę biblioteką, kad jo darbui reta kuri kita biblioteka gali būti naudingesnė.

Tuo nesunku patikėti, nes ir parodos atidarymo metu, ir po akademinių skaitymų bene dažniausiai jubiliatui teikiama dovana buvo knyga. Jeigu seniau profesorius eidavo prie knygų, tai dabar pačios knygos ieško ir susiranda profesorių. Ko gero, tai vienas iš privalumų, kuriuos teikia prasmingai gyventi metai.

Paskaita, nuo kurios prasideda kalbotyros pakilimo pradžia

Buvo 1948-ųjų rugsėjis. Pirmo kurso filologas A. Sabaliauskas skelbimų lentoje pamatė pranešimą, jog vyks lietuvių kalbos būrelio ataskaitinis susirinkimas. Kadangi studenčiokas buvo smalsus ir ėjo visur, kur tik buvo galima, tai nupėdino ir į tą susirinkimą. Nedidelėje auditorijoje už stalo sėdėjo Lietuvių kalbos katedros vedėjas Jonas Kruopas, polonistė ir lituanistė Elena Samaniūtė ir jaunas berniokas, kuris pasakojo apie būrelio veiklą. Paskui E. Samaniūtė perskaitė lenkų kalbininko Jano Otrębskio recenziją apie akademinį “Lietuvių kalbos žodyną”.

Baigėsi susirinkimas, A. Sabaliauskui didesnio įspūdžio nepadaręs, kaip ir tą pranešimą skaitęs berniokas. Tačiau pirmą įspūdį keis antras. Tiesa, jau bus praėję dveji metai.

Per prabėgusį laiką prisiminimų autorius ir jo bendrakursiai buvo mokomi tuometinės tarybinės kalbotyros kanonų: kalba, kaip ir visuomenė, rutuliojasi iš vergovės į feodalizmą, o paskui - į kapitalizmą... To “naujojo kalbos mokslo” autorius buvo plačiai žinomas kalbininkas Nikolajus Maras. Tačiau pasirodė genialūs draugo J. Stalino veikalai kalbos klausimais ir marizmas, gyvavęs 1925-1950 m., subyrėjo kaip kortų namelis. Tad ir Vilniaus universitete galima buvo pradėti dėstyti lyginamąją istorinę kalbotyrą, kuri XIX-XX a. buvo labai praturtinusi pasaulio kultūrą. Į lingvistinių specialybių programas buvo grąžinta istorinė gramatika, lituanistams - lietuvių kalbos istorinė gramatika. Šių disciplinų A. Sabaliauskui ir kitiems trečiakursiams skaityti atėjo ne kas kitas, o tas pats buvęs berniokas, kuris anksčiau vadovavo lituanistų būreliui – Zigmas Zinkevičius. Su pagyrimu baigęs universitetą, dabar jis buvo jaunas dėstytojas ir, katedros vedėjo J. Kruopo bei dekano E. Meškausko paskatintas, ėmėsi tų naujų ir sudėtingų kursų.

A. Sabaliauskas tos pirmosios jaunojo Z. Zinkevičiaus paskaitos neužmiršo visą gyvenimą. Lygiai taip pat, kaip, matyt, ir akademiko Z. Zinkevičiaus žmona vėliau tapusi A. Sabaliausko bendrakursė Regina, nors jos apie tai paklausti ir neteko. A. Sabaliauskas tvirtino neatsimenąs, kuriame suole jis sėdėjo toje pirmoje Z. Zinkevičiaus paskaitoje, bet užtikrino, kad nepraleido nė vienos kitos ir per visas sėdėjo tik pirmame suole. Jaunasis dėstytojas lituanistams skaitė istorinės lietuvių kalbos gramatikos, o kalbininkams – dar ir baltų filologijos lyginamosios gramatikos kursus. Vadovėlių nebuvo, nes per pastaruosius 50 metų jų bene daugiausiai ir parašyti teko būtent Z. Zinkevičiui. O A. Sabaliausko tvirtinimu, nuo tos pirmosios Z. Zinkevičiaus paskaitos ir prasidėjo pirmoji pokario lietuvių kalbotyros pakilimo banga.

Rašė istoriją tada, kai istorikai to daryti negalėjo

Už K. Būgai skirtus darbus, šešiatomę “Lietuvių kalbos istoriją” (1984-1994) ir veikalus apie Rytų Lietuvą prof. Z. Zinkevičiui jubiliejiniame renginyje ypač dėkojo istorikai: Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. Edmundas Rimša, Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas ir Sąjūdžio vadovas doc. Romas Batūra. Istorikai minėtus veikalus vertina ne tik kaip labai svarbius lietuvių kalbos istorijos tyrinėjimus – tai savaime suprantama, bet ir kaip nepaprastai reikšmingus Lietuvos istorijos ir kultūros istorijos veikalus. “Rašiau tą istoriją tada, kada istorikai rašyti negalėjo, o kalbininkų beveik netikrindavo”, - šiais žodžiais į pagyrimus atsakė Z. Zinkevičius.

Rytų Lietuvos praeičiai ir dabarčiai skirtos profesoriaus knygos pasirodė tuo metu, kai tame krašte nerimo “autonomininkai”, kiršinę žmones ir sąmoningai slėpę nuo jų istorinę tiesą. Z. Zinkevičius, plačiai pateikdamas Lietuvos istorijos įvykius, parodo, kaip vyko šios Lietuvos dalies nutautinimas, nagrinėja kalbos ir etninius pokyčius, vykusius ten nuo seniausių laikų. Autorius orientuojasi ir į menkiau Lietuvos istorijos klausimais nusivokiančius skaitytojus, nori plačiau atverti jų akis. Bet ir eruditas ras tose knygose daug įdomaus. Tai puiki kovos su tamsumu, nemokšiškumu, pseudomoksliškumu priemonė. Būtų labai gerai, jeigu knygą “Rytų Lietuva praeityje ir dabar” perskaitytų visi Lietuvos moksleiviai, o Rytų Lietuvos mokyklose ji turėtų būti parankinė knyga.