Antanas Balašaitis

Dėl buvusios geležinės uždangos jų veikalai, parašyti emigracijoje, Lietuvos kalbininkų negalėjo pasiekti. Siunčiamos paštu ar mėginamos parvežti retų turistų jų knygos būdavo konfiskuojamos ir gerai, jei atsidurdavo bibliotekų specialiuosiuose fonduose, nes dažniausiai būdavo sunaikinamos. Svarbiausieji P. Skardžiaus JAV parašyti darbai pasidarė prieinami tik iš jo “Rinktinių raštų”, kuriuos baigia leisti Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (sudarytojas prof. Albertas Rosinas). Pusę iš penkiuose išleistuose tomuose surinktų veikalų sudaro jo knygos, studijos ir straipsniai, parašyti svetur. Antrajame tome “Bendrinės kalbos dalykai” įdėti straipsniai, skelbti “Aidų” žurnale ir “Gimtojoje kalboje”. Dar gyvendamas pabėgėlių stovykloje Vokietijoje (1947 m.) parašė didžiulį straipsnį apie Martyną Mažvydą (pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejui), knygelę “Lietuvių kalba: jos susidarymas ir raida” (išleista Tiūbingene). Vėliau JAV rašė apie J. Jablonskio ir A. Baranausko kalbinius darbus, “Gimtosios kalbos” bendrinės kalbos ugdymo barą. Po kurio laiko – nuo 1958 m. jis ėmė vertinti ir Lietuvoje likusių kalbininkų darbus, vadinamąją tarybinę kalbotyrą, kurioje būta pataikavimo ir akivaizdaus melo. Pavyzdžiui, buvęs kalbininkas, vėliau tapęs sovietiniu istoriku akademikas Juozas Žiugžda skelbė, jog po paskutiniojo padalijimo 1795 m. Lietuvos įjungimas į carinės Rusijos imperijos sudėtį lietuvių tautai “turėjo didžią progresyvią reikšmę”. Nors ir suprasdami tokį propagandinį J. Žiugždos melą, kalbininkai negalėjo viešai jam atsikirsti, kaip “Aiduose” 1958 m. padarė P. Skardžius. Turėdami galvoje, kad dar ir dabar aukštosiose mokyklose ir istorikų knygose pasitaiko sovietinės ideologijos dvasia kvepiančių teiginių, norėtume P. Skardžiaus nuomonę čia ištisai pacituoti: “Vadinasi, formali caristinė Lietuvos okupacija, garsioji Muravjovo koriko veikla Lietuvoje, Kražių skerdynės, lietuvių patriotų masinis žudymas arba trėmimas į Sibirą, spaudos draudimas, graždankos brukimas, apskritai prievartinė rusifikacija ir kt. pagal J. Žiugždą buvo tikra palaima Lietuvai, o ypač lietuvių kalbai”.

Iš P. Skardžiaus raštų sužinota buvus diskusiją spaudoje, kaip reikėtų parengti išeivijai 1954 m.Vilniuje išleistą “Dabartinės lietuvių kalbos žodyną”, kuris, kalbininko manymu, “perdėm pritaikytas komunistinei ideologijai ir propagandai, todėl leidžiant jį laisvajame krašte, tenka atsikratyti nuo visų tų nereikalingų priedų ir vartotojui duoti kiek galint daugiau naudingų kalbinių dalykų, reikalingų mūsų šių dienų vartosenai”. Nubolševikinto žodyno leidimas Čikagoje buvo pakartotas 1962 m.

Ne vien specialistams, bet ir kalbos praktikams pravartus III tome įdėtas 1973 m. Čikagoje išleistas žodynas “Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys”. Iš tikrųjų kam rodyti dirbtinį moksliškumą sakant aktyvus, motoras, prioritetas, situacija, kai turime savus žodžius: veiklus, variklis, pirmenybė, padėtis ir pan.

Palankios P. Skardžiaus paskelbtos pokario Lietuvos jaunųjų kalbininkų veikalų recenzijos yra turėjusios įtakos jų priverstinei partinei karjerai. Kaip rašo Z. Zinkevičius šią vasarą to paties Leidybos instituto išleistoje prisiminimų knygoje “Prie lituanistikos židinio”, jo pirmosios studijos apie įvardžiuotinius būdvardžius recenzija, išspausdinta vokiškame žurnale, neliko nepastebėta partijos veikėjų. Joje teigiama, kad autorius veikale lingvistines problemas sprendžia “blaiviai ir objektyviai be jokių ideologinių priemaišų”, o kiti autoriai greta už tokias priemaišas gerokai papeikiami. Todėl fakulteto partorgas I. Zaksas, įteikęs anketą, vėliau neberagino Zinkevičiaus stoti į partiją. Deja, P. Skardžius to savo nuopelno nesužinojo. A. Salys, šią istoriją išgirdęs lankydamasis Lietuvoje 1969m., grįžęs greit susirgo ir mirė, nepapasakojęs jos P. Skardžiui.

Šioje Z. Zinkevičiaus knygoje yra ir daugiau įdomių dalykų, kurių nežino jaunoji filologų karta. Profesorius pateikia daug faktų apie slogią Vilniaus universiteto lituanistų persekiojimo atmosferą pokario metais. Fakulteto partiniai vadovai skundais rektoriui ar saugumui pasmerkdavo atleidimui ar tremčiai senuosius profesorius.

Z. Zinkevičius užsimena ir apie savo kolegos, jauno profesoriaus Jono Kazlausko paslaptingą dingimą 1970 m. spalio 8 d. ir tragišką mirtį. Turint galvoje pokario metų universiteto aplinką, kilo spėliojimų, jog ir šis atvejis neišvengė visa serginčio sovietinio saugumo akies ir rankos. Tiek Z. Zinkevičiaus knygoje, tiek ir praeitų metų kovo mėnesį “Ekstros” žurnale skelbtame A. Petrulio straipsnyje ši mįslė kol kas lieka neįminta. Žurnale rašyta, jog, kaip paprastai prieš numatytą išvyką į JAV, J. Kazlauskas buvo kagėbisto A. Jevtejevo verbuojamas dirbti žvalgybinį darbą. Todėl jauno gabaus kalbininko netektis filologams taip ir liks su klaustuku, kaip ir minėto straipsnio antraštė: “Savižudžio ritualas ar čekisto auka? KGB archyve jo bylą “buvo pasirūpinta sunaikinti, kad ateities kartos nesužinotų tiesos”, - baigia savo pastabas apie šią istoriją Z. Zinkevičius.