Mokslas ir korupcija

Reikia nagrinėti ir stebėti socialinius procesus. Būtų klaidinga manyti, kad korupcija valstybėje yra vien teisinė ar tik teisėsaugos problema. Man patinka toks korupcijos apibrėžimas: “valdžios viešųjų funkcijų privatizavimas”. Jeigu vyksta neteisėtas tų funkcijų privatizavimas, tai reikia žinoti, kodėl šitaip vyksta, kokios priežastys ir kokie veiksniai tam turi įtakos. Be sociologinių, ekonominių ir politologinių tyrimų beveik neįmanoma atsakyti į tuos klausimus. Be jų, mes net negalime įvertinti, koks yra tam tikrų antikorupcinių įstatymų efektyvumas, ar jie veikia, ar ne. Reikia žinoti ir visuomenės nuomonę, kokios vertybės šalyje puoselėjamos, koks yra piliečių požiūris į korupcijos fenomeną.

Žiniasklaida ir korupcija

Tai gana subtilus dalykas. Nepamirškime, kad mūsų viešąją nuomonę formuoja žiniasklaida. Kitas dalykas, kiek giliai dabar žiniasklaida nagrinėja korupcijos problemą. Ar ši problema tėra tik vienas iš pramogos ar politikavimo objektų, ar vis dėlto korupcija yra tiriamosios žurnalistikos objektas.

O kaip Jums atrodo?

Pagal mūsų turimus duomenis esu linkęs manyti, kad tiriamasis aspektas yra silpnas. Daugiau skandalų dėl korupcijos matome, kai publikacijomis ar televizijos laidomis aiškiai siekiama politinių tikslų, manipuliuojant visuomenės nuomone (aš šiandien apie tai šnekėsiu konferencijoje). Sensacijos apie korupciją dažnai pateikiamos ir kaip grynai pramoginis dalykas. Žurnalistai žino, kad skaitytojams ar žiūrovams labai patinka skandalai, kurie vyksta vadinamojoje aukštuomenėje. Būtent dėl to pirmiausia korupcijos faktai tampa žinomi visuomenei.

Tačiau mes privalėtume apie korupciją kalbėti ne vien kaip apie pramogą ar skandalą, bet ir kaip apie procesą, kuris žlugdo pilietinę visuomenę iš vidaus...

... ir pakerta valstybingumo šaknis.

Tai tas pats. Neįsivaizduoju valstybingumo be pilietinės visuomenės.

Šios dienos konferencija akivaizdžiai rodo, kiek žurnalistai domisi šia tema. Jeigu čia būtų suėję Seimo nariai, šalies Prezidentas, tai subėgtų ir žurnalistai. Tačiau šiandien jų nėra. Mes daug kalbame, kad žiniasklaida yra vienas antikorupcinės veiklos ramsčių, bet kur tos žiniasklaidos atstovai šiandien? Aš jų nematau.

Tarp kitko tai irgi gali būti mokslinio tyrimo dalykas.

Kuo pavojingas žiniasklaidos pataikavimas vadinamajai masinei kultūrai, kartais abejotinam visuomenės daugumos skoniui? Sakau “daugumos”, nes bulvarinė spauda lengviau išsilaiko nei rimtoji, jos nė remti nereikia.

Vienokiomis ar kitokiomis publikacijomis, televizijos laidomis formuojami visuomenės stereotipai. Jie reikalingi ir ne vien tam, kad lengviau būtų manipuliuoti žmonėmis. Kartais stereotipai labai prasmingi ir naudingi. Pavyzdžiui, jeigu žmogui reikia staiga apsispręsti - čia ir dabar priimti paprastą sprendimą. Bet korupcija, deja, nėra paprastas reiškinys. Vargu bau ar galima kalbėti apie korupcijos reitingus. Mūsų tyrimai rodo, jog daugelis Lietuvos piliečių įsitikinę, kad korupcija šalyje didėja. Taip atsako 80 proc. respondentų. Bet iškart kyla klausimai: apie kokią korupciją kalbame? Iš kur žmonės gauna tą informaciją?

Jeigu pasitelksime baudžiamąją statistiką, tai įsitikinsime, jog kasmet korupcijos ar arčiau korupcijos bylų šalyje yra apie 200-250. Šis skaičius beveik nekintantis. Tad iš kur mūsų piliečiai pasisemia tokios įdomios informacijos? Gal jie žino ką nors daugiau? Jei taip, tai tada reikia tirti, ką ir iš kur jie žino.

Teisėsauga ir korupcija

Apie baudžiamąją statistiką reikėtų kalbėti atskirai ir labai profesionaliai. Žinote, yra trys melo rūšys, tai čia jau ketvirtoji. Ekspromtu visų šios sferos problemų neįmanoma net išvardyti.

Gerai, bet yra ir tam tikra aplinkinių valstybių patirtis, ir mes negalime būti visiškai kitokie negu latviai, estai ar lenkai.

Ir taip, ir ne. Matote, korupcija - tai ir moralės, tam tikrų kultūros vertybių problema. Kas toleruotina vienoje kultūroje, o kas kitoje.

O kas toleruotina pokomunistinių valstybių dabarties etape, kai kiekviena nauja valstybė tiesiog lenktyniauja, kuri greičiau taps “tikra” rinkos ekonomikos šalimi? Juk labai daugelio žmonių sąmonėje toleruotina ir tai, kas prieštarauja įstatymui.

Aš dabar nesiryžčiau vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Reikia tyrinėti ir iš anksto nepasiduoti tam tikriems mąstymo stereotipams: girdi, jeigu gyvename pototalitarinėje visuomenėje, tai negalioja moralė ir tradicinės vertybės. Taip, yra tokių žmonių - ir teisėsaugoje, ir žiniasklaidoje, ir tarp akademinės srities narių tokių galėtume rasti.

Pagrindinė kriminologijos problema

Visuomenė susinaikintų, jeigu jos dauguma darytų nusikaltimus. Ar toks teiginys būtų pakankamas?

Susinaikintų, jeigu pamintų bendras žmogiškas vertybes, bet, kita vertus, sociologiniu požiūriu daugumos toleruojamą elgesį sunku pavadinti nusikaltimu. Jis taptų visuomenės norma. Tikriausiai mūsų planetoje galėtume rasti tokių visuomenių, kurioms tai, ką mes šiandien darome, atrodytų kaip nusikaltėliška veikla.

Korupcija gyvuoja tiek, kiek gyvuoja valdžia

Paklausos esama. Yra tokia kriminologijos sąvoka - nusikaltimų banga. Tai nereiškia, jog daugėja nusikaltimų, gali tiesiog didėti susidomėjimas šia problema. Šiandien galima tvirtinti, jog visuomenėje didelis susidomėjimas korupcija. Bet tai nereiškia, kad tik šiandien ta korupcija atsirado. Ji egzistuoja tiek, kiek gyvuoja valdžia. Tai valdžios šešėlis. Mes galime paskelbti tikrą karą korupcijai, bet mes niekados tos kampanijos nelaimėsime. Apskritai jokios kovos su korupcija neįmanoma laimėti.

Tai kam tada šis renginys ir visas šis triukšmas?

Korupcija - tai nuolatinio monitoringo problema, tam tikrų socialinių galių konfliktas. Ir jis amžinas. Mes šiandien, tarkime, blokuosime tam tikrus korupcijos veiksmus, bet tai visai nereiškia, kad poryt neatsiras naujų būdų. Visuomenė - tai tokia dinaminė sistema, kurios galios santykiai keičiasi. Todėl ir būtina kurti tokią sistemą, kuri būtų orientuota ne tik į šios dienos poreikius, bet ir į rytdienos. Ji privalo būti atvira socialiniams pokyčiams. Čia esmė.

Todėl šiandien kalbėti, kad štai susirinkome, pareikšime savo nuostatas ir sukursime veiksmingą sistemą - aš tuo netikiu. Esu įsitikinęs tik tuo, kad privalome turėti tokią sistemą. Kol kas neturime.

Kur baigiasi lobizmas ir prasideda korupcija?

Šį klausimą reikėtų visų pirma adresuoti teisininkams. Tačiau teoriškai į šią problemą galime pažvelgti ir sociologo akimis. Visuomenė - tai socialinių grupių ir individų interesų ir konfliktų visuma. Tam tikra socialinė grupė, turinti interesų, gali užimti vyraujančią poziciją. Tada ta grupė galės kurti tam tikrus įstatymus, kitiems diktuoti žaidimo taisykles. Žiūrėkime, kokios žaidimo taisyklės. Jos gali būti neapibrėžtos, tada kalbėsime apie lobizmą ir būtinumą kurti lobizmo įstatymus. Arba galime tarti: atleiskite, nuo šitos vietos jau prasideda grėsminga veikla, kuri sužlugdys esamą visuomenės pusiausvyrą... Nėra matematinės formulės, pagal kurią galima būtų pasakyti, kur tyko aklavietė, kur baigiasi lobizmas ir prasideda korupcija. Tai susitarimo ir tam tikro socialinio žaidimo problema, socialinių interesų pusiausvyros problema. Tačiau susitarti galima tik tada, kai suinteresuotieji laisvai diskutuoja šiomis temomis ir viešai kalba apie savo interesus. Skaidrumas šia prasme patrauklus.

Ir pati žiniasklaida turi būti skaidri

Kalbėsiu apie korupciją žiniasklaidoje. Bandysiu nagrinėti, ar šiuolaikinė žiniasklaida, kartu ir Lietuvos, yra efektyvus antikorupcinės veiklos įrankis. Mano pranešime bus pasakyta, jog tai prieštaringi dalykai. Turime gerų tos kovos pavyzdžių, kai mūsų žiniasklaida yra nemažai prisidėjusi atskleidžiant korupcijos faktus. Bet nederėtų pamiršti, jog ir žiniasklaida turi savo interesų. Tai ta pati “ketvirtoji valdžia”, o kaip valdžia ji gali būti “korumpuota”. Jeigu norime, kad žiniasklaida efektyviai atliktų pilietinę skaidrumo funkciją, tai turime siekti, kad ir pati žiniasklaida būtų skaidri.

Yra žiniasklaidoje dirbantys ir žiniasklaidą valdantys - skirtingos kategorijos.

Skirtingos, bet visi šitie dalykai vadinami žiniasklaidos ideologijos problema. Kokias principais vadovaujasi žiniasklaida ir tam tikri leidiniai, televizijos kanalai ir pan. Daug vėlgi priklauso nuo bendros kultūrinės terpės ir nemažai nuo pačios visuomenės - nuo skaitytojų, žiūrovų. Koks yra jų poreikis, pilietiškumo laipsnis. Nepamirškime, jog žiniasklaida yra komercinė institucija, ji teikia tam tikras paslaugas. Ji turi žinoti pasiūlą. Be grįžtamojo ryšio ji negalės atlikti savo visuomeninių funkcijų – tokia yra socialinė žiniasklaidos dialektika.

Ačiū.