Prof. Juozas Vidas Gražulevičius,
Kauno technologijos universiteto
Organinės technologijos katedros vedėjas

Dirbdamas Vokietijoje, Kazys Sekmakas susipažino su vokiečių chemikų pasiekimais poliakrilatų ir poliuretanų sintezės bei gamybos technologijos srityse. Vokietija - polimerų mokslo lopšys - tuo metu buvo sukūrusi pažangias izocianatų ir poliuretanų gamybos technologijas. Jau karo metu Vokietijoje putų poliuretanai buvo naudojami tankams ir kitoms transporto priemonėms apšiltinti. Neatsitiktinai tolesnė K. Sekmako karjera buvo susijusi daugiausia su polimerais, o vienas pirmųjų jo patentų buvo skirtas epoksidinėms - poliuretaninėms kompozicijoms gauti, kurios buvo įdiegtos JAV aviacijos pramonėje Korėjos karo metu. Jo sukurtos hidroksi grupes turinčių diepoksidinių oligomerų ir diizocianatų kompozicijos (JAV patentai Nr. 2 906 717 ir Nr. 3 539 658) iki šiol naudojamos JAV karo ir civilinės aviacijos lėktuvams apsaugoti nuo korozijos ir ultravioletinių spindulių poveikio.

1949 m. liepos mėn. K. Sekmakas persikėlė į JAV, kur pirmasis jo darbas buvo “Wahl” tyrimų centre. Amerikoje Kauno universiteto jam išduotas cheminės technologijos inžinieriaus diplomas buvo pripažintas kaip inžinerijos magistro diplomas. Vėliau K. Sekmakas dirbo “Armour Co” vaistų firmos laboratorijoje, kur padarė savo pirmuosius išradimus. 1956 m. K. Sekmakui ir W. M. Thompson’ui buvo išduotas JAV patentas Nr. 2758056 “Proteolitinių fermentų ekstrakcija iš insulino neturinčios kasos liaukos”.

Nuo 1956 m. iki išėjimo į pensiją K. Sekmakas dirbo polimerų ir organinių dangų firmos “De Soto Chemical Coatings” tyrimų centre, kur visiškai atsiskleidė jo, kaip chemiko ir išradėjo, talentas. Perėjus dirbti į “De Soto” kompaniją, suprantama, pasikeitė ir K. Sekmako tyrimų objektai. Jis ėmėsi polimerų, skirtų dangoms, sintezės. Per tris intensyvaus darbo dešimtmečius susintetinta šimtai naujų polimerų, sukurta daugybė originalių ir efektyvių polimerinių kompozicijų. 1979 m., įvertindama lietuvio chemiko kūrybingumą ir produktyvumą, firmos vadovybė jam sukūrė specialų prestižinį mokslininko etatą ir vengė jį apkrauti administraciniu darbu, tuo sudarydama galimybes visiškai atsiskleisti jo, kaip chemiko-sintetiko, sugebėjimams. Prieš užimdamas šias prestižines pareigas, K. Sekmakas jau buvo įdiegęs į masinę gamybą daugiau kaip 160 naujų polimerų. Jo, kaip mokslininko ir išradėjo, akiratis labai platus. Štai pagrindinės interesų sritys:

• šlapios adhezijos promotoriai, skirti polimeriniams lateksams;
• vandenyje tirpios poliesterių ir akrilinių polimerų kompozicijos, skirtos atmosferos poveikiui atspariems dažams;
• polimeriniai lateksai vidaus ir išorės dažams;
• polimerinės dispersijos statybinėms dangoms;
• polimerai, naudoti kosmonautikos srityje bei karo ir civilinės aviacijos lėktuvams apsaugoti nuo korozijos;
• polimerinės elektrodangos;
• pakavimo medžiagų dangoms skirti polimerai;
• polimerai, kietėjantys esant žemai temperatūrai, skirti gruntavimui ir išorinėms dangoms.

Mums, pripratusiems prie kolektyvinių tyrimų, nuostabą ir susižavėjimą kelia tas faktas, kad iš 141 K. Sekmako patento daugiau kaip pusšimtis priklauso jam vienam. Dar daugiau, bendraujant su garbiuoju chemiku, teko patirti, kad praktiškai visų jo patentų originalios idėjos yra jo. Įtraukdamas į patento paraišką bendraautorių pavardes, K. Sekmakas dažniausiai taip įvertindavo pastangas žmonių, kurie atlikdavo bandymus laboratorijoje arba daug dirbdavo masiškai įdiegiant polimerus į gamybą bei ieškant jų pritaikymo sričių. Jis pastebėjo, kad asmenys, turintys bendraautorio statusą, dirba produktyviau ir rodo daugiau iniciatyvos. Tarp K. Sekmako bendraautorių yra ir du lietuviai. Tai Pranas Ragauskas (Frank Ragas), buvęs prof. J. Matulio laborantas, ir Karolis Drunga, buvęs prof. A. Purėno laborantas. Iš viso K. Sekmako laboratorijose dirbo aštuoni lietuviai, pradedant laborantais ir baigiant daktarais.

Savo darbo rezultatus K. Sekmakas publikavo ne tik gaudamas patentus, bet ir moksliniuose žurnaluose. Vienas iš jo straipsnių, 1966 m. pasirodęs JAV chemikų draugijos žurnale “Journal of Paint Technology”, susilaukė ypač didelio atgarsio. Šis straipsnis buvo skirtas modifikuotiems termiškai kietinamiems akrilamido polimerams gauti. Kartu su R. F. Stencl K. Sekmakas pasiūlė vienastadijinį termiškai kietinamų akrilamido polimerų gavimo metodą. Sintetinant šiuos polimerus, reakcijos mišinyje, susidedančiame, pavyzdžiui, iš akrilamido, stireno, etilakrilato ir poliesterio, vienu metu vyksta trys reakcijos: polimerizacija, metilolinimas ir esterifikacija. Šiuo metodu gaunami polimerai naudojami termiškai kietinamoms metalų dangoms. Pasirodžius minėtam straipsniui, jo autoriai gavo daugiau kaip 200 laiškų, kuriuose buvo prašoma kopijų. K. Sekmako sukurtas metodas buvo toks efektyvus, kad ši technologija iki šiol tebenaudojama pramonėje.

Įžymiojo mūsų tautiečio pasiekimai neliko nepastebėti JAV žiniasklaidos. Įvairių jubiliejų progomis JAV laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė daugiau kaip 20 publikacijų apie K. Sekmaką. Ypač daug apie lietuvį chemiką buvo rašoma jam gavus 75-ąjį, (1976 m.), 100-ąjį (1981 m.) ir 140-ąjį (1990 m.) JAV patentą. Tuomet jis buvo pastebėtas netgi didžiųjų JAV laikraščių. Keletą straipsnių apie K. Sekmaką išspausdino milžinišką tiražą turintis dienraštis “Chicago Tribune”. Visose publikacijose buvo akcentuojama lietuviškoji išradėjo kilmė, pažymima, jog jis yra Kauno universiteto absolventas.

Įvertindamas inž. Kazio Sekmako pasiekimus ir nuopelnus garsinant Lietuvos bei Kauno universiteto vardą, Kauno technologijos universiteto Senatas 1998 m. suteikė jam šio universiteto Garbės daktaro vardą. Deja, praėjus vos mėnesiui po Garbės daktaro inauguracijos iškilmių, Kazys Sekmakas 1998 m. liepos 9 d. mirė.

Simboliška, jog K. Sekmako vaikai tęsia tėvo pradėtus darbus. Jie yra baigę chemijos mokslus Ilinojaus valstybiniame universitete. Dukra Rita dirba garsioje “Stepan” bendrovėje kosmetikos srityje, sūnus Viktoras užima atsakingas pareigas didžiulėje polimerų ir organinių dangų firmoje “Pitsburg Plate & Glass Company”.

Kauno technologijos universiteto chemikų ryšiai su įžymiuoju lietuvių chemiku tapo galimi tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Jis daugelį kartų lankėsi KTU Cheminės technologijos fakultete. Tiek tiesiogiai, tiek elektroninio ryšio kanalais konsultavo Organinės technologijos katedros mokslininkus, doktorantus bei magistrantus, kaip gauti ar pagaminti polimerines dangas bei klijus ir kitais įvairiais klausimais. Kauniečius chemikus jis pakerėjo savo erudicija, fenomenalia atmintimi, nuoširdumu, paprastumu, subtiliu humoro jausmu, begaline meile gimtajam kraštui.

1998 m. Kazys Sekmakas įsteigė vardinę 1200 litų stipendiją, sėkmingai chemijos ir cheminės technologijos mokslus studijuojantiems KTU studentams. Pirmąją stipendiją tuometiniam Cheminės technologijos fakulteto antrakursiui Tadui Malinauskui įteikė pats KTU Garbės daktaras iškart po inauguracijos. Jam pasitraukus Anapilin, šią gražią iniciatyvą tęsia jo žmona Birutė ir dukra Rita. Antroji Kazio Sekmako stipendija buvo įteikta iškilmingame KTU Cheminės technologijos tarybos posėdyje 1999 m. skirtame šio žymaus lietuvių chemiko gimimo aštuoniasdešimtosioms metinėms paminėti. Antrąja Kazio Sekmako stipendijos laureate tapo chemijos magistrantė Aistė Baranovienė. Simboliška, kad Aistė mokslinį darbą parengė iš polimerų chemijos srities. Iš tos pačios srities, kurioje tokią gilią vagą išvarė Kazys Sekmakas.