Istorinės reikšmės dokumentas

To etapo pabaigą norėčiau sieti su 1999 m. gruodžio 22 diena, kai švietimo ir mokslo ministras K. Platelis pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino “Pasirengimo steigti kolegijas nuostatas”. Jose išdėstytos kolegijų steigimo prielaidos, numatomi steigimo etapai, pasirengimas steigti kolegijas, pereinamasis laikotarpis, atrankos ir mokyklų vertinimo kriterijai, bendri reikalavimai studijų programoms ir pan. Nurodytos darbų atlikimo datos, iš jų viena itin mums svarbi – studijas kolegijose numatoma pradėti 2000 m. rugsėjo 1 dieną.

Šį dokumentą pavadinčiau istoriniu ir dėl to, kad pirmą kartą Lietuvoje pradedamas eksperimentas nelaukiant, kada bus patvirtintas Aukštojo mokslo įstatymas. Dalis žmonių reikalavo kolegijų steigimo darbą pradėti tik tada, kai bus priimtas įstatymas. Tada kas išeitų? Būtų prarasti dar vieneri mokslo metai, nes mokyklose tuos metus pradedame rugsėjo 1 d., nukentėtų studentai ir jų tėvai, kurie mus nuolat atakuoja, nes visuomenė jau pasirengusi, laukia, kad geriausios aukštesniosios mokyklos taptų neuniversitetinėmis aukštosiomis mokyklomis. Štai ir šiandien, pirmąją darbo dieną po Kalėdų, net trys būsimieji vidurinių mokyklų abiturientai atėjo manęs klausti, ar Vilniaus aukštesnioji elektronikos mokykla bus kolegija.

Todėl, prisipažinsiu, esu maloniai nustebintas, kad ministras žengė tokį drąsų ir ryžtingą žingsnį, pasirašydamas minėtąjį dokumentą. Reikia skubėti ir todėl, kad tą žingsnį remia PHARE IBER projektas. Taigi vertinant mokyklas šioms procedūroms numatoma Brunelio universiteto (Anglija) parama.

Pagaliau juk tai ir gyvenimo būtinybė. Būtų keista, jeigu ministerija taptų šalies studijų sistemoje vykstančių procesų stabdžiu.

Išties tai ne vienos dienos eksperimentas, nes per 8 metus padarytas labai didelis darbas. 1998 m. pagal aukštojo mokslo reformą buvo pabandyta modeliuoti ir atlikti tą procedūrą. Visos aukštesniosios mokyklos buvo pakviestos dalyvauti eksperimente, jos atliko savianalizę ir tą dokumentą pateikė ministerijai. Koks tai didelis darbas, rodo ir savianalizių apimtis: jos sudarė nuo 30 iki 300 puslapių. Reikėjo pateikti konkrečius skaičius, formalius rodiklius, analizes, išvadas, atlikti absolventų ir darbdavių apklausą.

Pagal savianalizės duomenis ekspertai atrinko 12 mokyklų ir konkrečiai susipažino su jų darbu. Lygino savianalizės duomenis, tai, ką pati mokykla apie save mano, su realia padėtimi. Buvo susitinkama su padalinių vadovais, studentais, dėstytojais, vertinama laboratorinė bazė, patalpos, bibliotekos veikla.

Suomijos patirtis užkrečiama

Aukštesniosioms mokykloms jau senokai taikomi neuniversitetinio aukštojo mokslo, kaip mes jį įsivaizduojame, kriterijai. Nuo 1995 m. mūsų aukštesniųjų mokyklų studijų programos jau atitinka kai kurių šalių neuniversitetinio aukštojo mokslo kriterijus. Pasakysiu, kuo, pvz., pasisekė Vilniaus aukštesniajai elektronikos mokyklai. Kai dalyvavome PHARE pirmojoje programoje “Profesinio mokymo reforma”, tai mūsų partneris buvo suomių inžinerinė mokykla, kuri kaip tik perėjo į neuniversitetinio aukštojo mokslo lygmenį. Suomijoje tokia pat reforma prasidėjo 1992 m. ir baigėsi 1999 m. – tos pačios problemos buvo iškilusios ir jiems.

Taigi mes kartu su suomiais kūrėme naują studijų programą: Suomijoje ji buvo aukštojo neuniversitetinio mokslo, o Vilniuje – aukštesniojo mokslo programa. Suomiai studijavo 4, o mūsų studentai – 3 metus. Mūsų studijos intensyvesnės, studentams tenka didesnis krūvis, tačiau suomiai turi daugiau praktikos valandų. Toks skirtumas. Kitaip daryti negalėjome, nes būtume pažeidę Lietuvos aukštesniosioms mokykloms keliamus reikalavimus. Pagaliau juk mūsų kita ir finansavimo tvarka. Bet dėstomųjų dalykų turinys buvo beveik tas pats.

Jūs tvirtinate, kad studijų turinys vienodas Suomijoje ir Jūsų vadovaujamoje aukštesniojoje elektronikos mokykloje. Tuo sunku patikėti, žinant, kaip finansuojamos Suomijos kolegijos ir kaip mūsų aukštesniosios mokyklos.

Vieno studento rengimo kaina mūsų mokykloje 1998 m. sudarė 2590 Lt – tiek metams buvo skiriama iš valstybės biudžeto. Tokių pat specialybių studentams rengti Suomijos Varkaus inžinerinėje mokykloje, su kuria bendradarbiaujame, skiriama 36 tūkst. Suomijos markių (apie 30 tūkst. Lt). O juk tai ne kokia išskirtinė, netgi ne Helsinkio, o Vidurio Suomijoje veikianti mokykla.

Suomijos aukštojo mokslo reforma yra bene labiausiai pamokanti dar ir dėl to, kad toje šalyje reforma buvo pradėta tada, kai tapo žinoma, jog šalis stos į Europos Sąjungą. Ir anksčiau - 1985-1986 m. - suomiams jau buvo iškilęs klausimas, kaip kurti aukštojo neuniversitetinio mokslo sistemą. Bet visuomenė buvo nepasirengusi, priešinosi ir universitetai. 1992 m. jau ir visuomenė pritarė aukštojo neuniversitetinio mokslo būtinybei. Suomijoje ta reforma buvo daroma etapais: pirmuosius 8 technikumus suomiai “paskyrė” kolegijomis, suteikdami joms laikinąjį kolegijų statusą. Uždrausta priiminėti į tas kolegijas nebaigusių vidurines mokyklas ir pareikalauta sukurti naujas studijų programas. Pakito ir reikalavimai dėstytojams. Buvo reikalaujama, kad kolegijose dalį dalykų dėstytų licenciatai, t. y. mokslo laipsnius turintys dėstytojai. Tai atitiktų mūsų magistro kvalifikaciją. Be to, dėstytojas privalo turėti gamybinio darbo patirties, šie reikalavimai taikomi naujiems dėstytojams. Tai ir vieninteliai reikalavimai, keliami Suomijos kolegijoms.

Kolegijose įmanoma ir mokslinė veikla

Sunku įsivaizduoti mokslinę veiklą, kuri nefinansuojama.

Jeigu sudominsime firmas ir jos sutiks teikti mums taikomųjų darbų užsakymus, tai tokia veikla visiškai įmanoma. Beje, užsienyje daug plačiau suprantama tiriamoji veikla. Jei dėstytojai rengia savo dalyko naują dėstymo metodiką, tai jau traktuojama kaip tiriamoji veikla. Lietuvoje sąvoka “mokslas” yra dvejopos prasmės: reiškia ir mokymąsi, ir patį mokslinį tyrinėjimą. Dabar lyg ir mėginama atskirti studijų ir mokslo sąvokas.

Panašaus nesusikalbėjimo esama kabant ir apie profesinį mokymą. Vakaruose sakoma “education” ir “technical education”, o mes vartojame tik sąvoką “profesinis mokymas”. Mūsų terminija dar nėra visiškai nusistovėjusi, skirtingai suprantamos sąvokos palyginti su kitose šalyse vartojamais terminais. Dažnai girdžiu klausiant: kaip gali būti aukštasis mokslas be mokslo? Bet jeigu tai neuniversitetinės studijos, tai kodėl gi ne. Pagaliau juk daugelis aukštesniųjų mokyklų dėstytojų yra baigę universitetus, vadinasi, buvo rengiami moksliniu pagrindu, pagal moksliškai parengtas metodikas. Ar galima teigti, jog gamyboje dirbantis žmogus niekur nesiremia mokslu? Perlenkiama lazda, kai mėginama aiškinti, kad grynojo mokslo esama tik universitetuose ar mokslo institutuose. O visi kiti, girdi, tėra tik to mokslo vartotojai, nieko naujo negalį sukurti. Su tokia nuostata negaliu sutikti. Juk atliekama šimtai tyrimų, žmonės apibendrina, daro išvadas nebūtinai turėdami mokslo laipsnį. Mes labai prisirišę prie antpečių ir kelnių antsiuvų, šis atavizmas labai gyvybingas. Tai savigynos reakcija.

Tačiau tai visai natūralu – siekimas išsaugoti kad ir tos mokslinės veiklos lygį.

Natūralu, kol neperlenkiama lazda. Dažnai tiesiog pervertinamas kiekybės veiksnys. Tvirtinama: jeigu turėsime daug kurios nors srities mokslo daktarų, tai to mokslo lygis bus aukštesnis. Bet pažiūrėkime, kiek mokslo daktarų Seime. Nors vargu, ar kas pripažins, jog tai mūsų proto kalvė, ar bent protingiausiųjų sambūris. Ne. Vadinasi, tas daktarų skaičius dar ne viską parodo. Vargu ar mūsų universitetai džiaugiasi tais Seimo daktarais, nors kone visi jie būtent tų aukštųjų mokyklų auklėtiniai.