Arvydas Genys

Daug rimtų stygių kompensavo gana įdomus žurnalas “Psichologija tau”. Teko daugiau šviestis tom kalbom, kurias mokėjom. Ir dar pramokom…

Kol skundėmės humanistinės psichologijos stygium, prieš porą metų (1997) lietuvių skaitytojus rimtai sukrėtė V. E. Franklo “Žmogus ieško prasmės”. Tai pusiau memuarinis, pusiau teorinis logoterapeuto bestseleris, skirtas rimtiems pamąstymams. Ši nevienadienė knyga (privertė atidėti ir V. Džeimsą, ir net A. Maslou) skatina nepasiduoti amžiaus pabaigos “egzistenciniam vakuumui” (beprasmybei ir nihilizmui). Juk, pasak V. E. Franklo, gyvenimo prasmė besąlygiška. Drįsčiau ją sulyginti nebent su tikra motinos meile (ir jos gardžiais “griežtos” (teisingos) meilės vaisiais).

Egzistencinės lektūros esame sočiai ragavę. Tačiau egzistencijos prasmė, nepaisant laikinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės sumaišties, atsiskleidžia tik suvokus tikrą meilės, kančios ir net vargo prasmę.

Neabsoliutinti net tradicijų

Nemažai Europos tradicijų netapo universaliomis (standartinėmis?). Jos net sunyko, nes neatsinaujino, “nuseno”.

Tegu atleidžia mielasis skaitytojas, kad iškart negriebiu Z. Froido knygų už malonių, bet slidžių jų ragučių. O tiek daug dėmesio sąmoningai skiriu V. E. Franklui, kuris savo tikrais mokytojais vadino ir Z. Froidą, ir A. Adlerį (individualios psichologijos pagrindėją ir meistrą).

Retas XX a. mokslininkas ištvėrė tokius išbandymus, panieką kaip V. E. Franklas (o ir Z. Froidas, nuo fašistų bėgęs į Angliją ir savo (tegu gana paiką) gausią auditoriją radęs tik Amerikoje).

Dar vienas svarbus rakursas

Iš kur tai? Iš “egzistencinio vakuumo”? Vilties ir gyvenimo prasmės stygiaus? Menka paguoda: per kančią (nelaimę?) irgi randama gyvenimo prasmė – atsakingai (ir net džiugiai) išbūti.

Todėl V. E. Franklo sukurtoji logoterapija – ne vien įsisąmoninta atsakomybė. Pagal Z. Froidą – tai savojo ego jungtis su id (“tai, kas yra”). Ir taip pakylama iš tikros ar įsivaizduojamos duobės į superego.

Logoterapija (gydymas žodžiu), o paprasčiau psichoanalizė - tai ilgai laukta dovana slogučių, netekčių, dvasinių traumų patyrusiam žmogui.

Jei logoterapija praplečia žmogaus regos lauką, psichoanalizė padeda pamažu, net nejučia tą “lauką” išsivalyti, atgaivinti.

Žmogaus psichika nėra uždara sistema – ir tai laimė. Todėl verčiau per laikinas nesėkmes (vargus) klampoti tegu į “veidmainišką” pasaulį, bendrauti, dalytis sėkmėm ir nesėkmėm, o ne klimpti į kenčiantį ir apatišką save (juk tikrai nesame uždara sistema; nors beviltiškai ilgai galime šitai neigti). Pasak Z. Froido, žmogus neturėtų išsigąsti ir gaivališkų savo pasąmonės gelmių. Nejaugi tik Tu toks – vienintelis. O kiti?

Z. Froidas – net V. E. Franklo mokytojas

Džiugu, kad “Vyturio” leidykla dailiai išleido S. Cveigo monografiją apie Z. Froidą^*, o netrukus – ir psichoanalizės išgrynintojo rinktinius darbus “Anapus malonumo principo”^**. Šią knygą pristato Stasė Meškauskienė, psichoanalitikė, kuri gana ilgai stažavosi ir dirbo užsienyje, tarptautinės psichoanalitikų asociacijos (IPA) narė. Prie šios knygos dar grįšime. O dabar – kaip S. Cveigas (“Širdies nerimo” karalius) apibūdina genialųjį mokslininką Z. Froidą?

Z. Froidas neatsitiktinai pateko į S. Cveigo garsenybių (monografijų) ciklą (greta Nyčės, Helderlyno, Dostojevskio, Balzako, Tolstojaus ir kt.).

Du genialūs žmonės iki pat Z. Froido mirties (1939 09 06) buvo artimi kaimynai.

“Froidui medicina – tas pats, kas Paskaliui matematika, o Nyčei – senoji filosofija”, - liudija ir lietuvių mylimas rašytojas. Ir priduria: jei Rentgenas įvykdė tarsi neįmanomą dalyką – peršvietė žmogaus kūną, tą patį Froidui pavyko padaryti su žmogaus siela (psichika); nors jos gelmės paslaptingesnės ir net baugesnės.

Z. Froido, kaip mokslininko, principingumas, kruopštumas, hipotezių tikrinimas, empatiškumas ir pasiaukojimas (net 40 metų skirta vien klinikinei praktikai ir moksliniams darbams – tyrinėjimams ir rašymui) tiesiog stulbina. Net ir “vienas eidamas savo keliu, jis pasiekdavo gyvenimo esmę”. O palyginus su V. E. Franklu – ir gyvenimo prasmę.

Jis nebuvo “paniuręs vienišius”, turėjo šeimą ir net septynis vaikus.

Minėtų mokslininko savybių gal ir neįmanoma išsiugdyti, pasak Cveigo, jos viename žmoguje susitelkia tik iš ypatingos malonės (t. y. prasmingo gyvenimo pajautos.)

Froido genijus net pikčiausią priešą sugebėdavo paversti kūrybingu pagalbininku. O rinktiniai – iki pat mirties tobulinti – Z. Froido raštai (vertė Antanas Gailius), tegu kol kas lieka AD SE IPSUM. Tai bene 20-oji populiariosios “Vyturio” leidyklos serijos knyga.

Svarbiausia tai, kad Z. Froidui pavyko pralaužti negyvą, nuo individualybės atsietą, psichologijos “kinų sieną”. Ir labai priartėti prie problemų.

O su “vakarietiškom sekso revoliucijom” genialaus mokslininko darbai siejasi mažiausiai. Net mažiau, kaip ir Einšteino atradimai su Hirosimos tragedija.