Gerbiamasis direktoriau, kaip šalies aukštesniosios mokyklos pasirengusios naujam savo veiklos etapui - tapti kolegijomis? Ar jų dėstymo lygis, dėstytojų kvalifikacijos atitinka neuniversitetiniam aukštajam mokslui keliamus reikalavimus? Apskritai kaip vertinate dabartines aukštesniąsias mokyklas?

Kolegijų steigimo būtinybę sąlygoja tai, kad plėtojantis technologijoms, smulkiam ir vidutiniam verslui, sparčiai didėja aukštąjį profesinį išsilavinimą turinčių specialistų poreikis. Sukūrus neuniversitetinį sektorių, aukštasis mokslas taps prieinamas platesniems visuomenės sluoksniams, susidarys sąlygos tolygiau pasiskirstyti intelektui regionuose ir drauge paspartinti tų regionų plėtrą.

Pirmuoju žingsniu pasirengiant aukštojo neuniversitetinio mokslo sektoriaus kūrimui laikytinas aukštesniųjų mokyklų įsteigimas 1991 metais. Per praėjusį laikotarpį sukurtos 3-jų metų trukmės studijų programos, pagal kurias studijuoja baigusieji vidurines mokyklas, atestuojami dėstytojai, įgyvendinama plati jų kvalifikacijos tobulinimo programa, inicijuojama dėstymo metodikų kaita, rengiama studijoms būtina mokomoji medžiaga, modernizuojama materialinė mokyklų bazė. Mokyklos aktyviai dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Didžiausi iš jų - ES PHARE Profesinio rengimo reformos programa ir Lietuvos aukštojo mokslo programa. Pirmojoje buvo sprendžiami socialinės partnerystės, studijų standartų, modernių studijų programų kūrimo, dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo ir studijoms būtinų materialinių išteklių atnaujinimo klausimai, antrojoje daugiausia dėmesio skirta aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo sampratos kūrimui ir įteisinimui, sukurtos prielaidos studijų kokybės laidavimo sistemai kolegijose įgyvendinti. Kolegijų steigimo problemos plačiai išdėstytos Lietuvos aukštojo mokslo baltojoje knygoje bei Kolegijų steigimo Lietuvoje studijoje. Programos metu atliktas aukštesniųjų mokyklų veiklos vertinimo eksperimentas, kurio metu konstatuota, kad dalis aukštesniųjų mokyklų jau gali pretenduoti į kolegijų statusą.

Be to, 1999 m. lapkričio mėnesį pradėta realizuoti PHARE programa - Lietuvos aukštojo mokslo institucinė reforma (LAMIR), kurioje numatoma padėti sukurti studijų kokybės vertinimo kolegijose instituciją, parengti vertintojus, padėti mokykloms pasirengti vertinimui, paremti mokyklų bibliotekas.

Šios dienos ataskaitinėje konferencijoje išgirdome ir, atrodo, gana paradoksalų teiginį, kuris nuskambėjo iš vienos mokyklos direktoriaus lūpų. Esą dideli aukštesniųjų mokyklų veiklos kokybės skirtumai yra ir dėl to, kad ne visos mokyklos vienodai aktyviai gali dalyvauti joms skirtose tarptautinėse programose.

“Kaltos “ ne vien tarptautinės programos. Reikia priprasti prie to, kad programos nėra dalijamos. Būtina parengti gerus projektus, konkuruoti ir į tas programas įsitraukti. Mokyklos sugebėjimas aktyviai dalyvauti tarptautinėse programose, manau, irgi gali būti vienas iš jos veiklos kokybės vertinimo kriterijų.

Ar priėmus Aukštojo mokslo įstatymą aukštesniųjų mokyklų padėtis taps visiškai aiški, o gal didžiausios problemos kaip tik ir iškils?

Tam, kad ši situacija būtų aiškesnė, vykdomas kruopštus parengiamasis darbas, apie kurį jau trumpai kalbėjome. Šiuo metu pradedamas naujasis pasirengimo steigti kolegijas etapas, atsižvelgus į tai, kad:

- pagaliau, manome, pavyko susitarti dėl bendros aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo sampratos, kuri aprašyta Lietuvos aukštojo mokslo baltojoje knygoje. Daug kartų ir įvairiose auditorijose aptarti ir suderinti svarbiausi kolegijų steigimą ir veiklą reglamentuojantys Aukštojo mokslo įstatymo projekto straipsniai. Malonu pažymėti, kad juos teigiamai vertino Europos Tarybos bei OECD ekspertai;

- pradėta įgyvendinti PHARE LAMIR programa, todėl kuriant kolegijų steigimo procedūras, vertinant mokyklas pretendentes, yra visos galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos ekspertų teikiama pagalba;

- dėl absolventų ateities perspektyvų bei įgyvendinant Europos Sąjungos laisvos darbo jėgos judėjimo principus, būtina kuo greičiau spręsti aukštesniųjų mokyklų statuso ir raidos problemą;

- visuomenėje pakankamai palaikoma kolegijų steigimo būtinybė.

Tikintis pirmąsias kolegijas įsteigti 2000 m., atrankos procedūras būtina pradėti dar nesant priimto įstatymo. Dėl to remiantis įstatymo projekto nuostatomis ir PHARE Aukštojo mokslo reformos programos vykdymo metu sukaupta patirtimi pirmiausia bus vertinamos mokyklų pretendenčių galimybės tapti kolegijomis. Tai leis, priėmus įstatymą, per trumpesnį laiką atlikti numatytas steigimo procedūras.

Kaip bus vertinamas aukštesniosios mokyklos pasirengimas tapti kolegija?

Mokyklos, pretenduojančios steigti pirmąsias kolegijas, pateikia paraiškas Švietimo ir mokslo ministerijai iki 2000 m. sausio 21 d. Kartu su paraiška pateikiamos nustatytos formos anketos su informacija apie mokyklą. Kolegijų vertinimo tarnyba organizuoja mokyklų pateiktų dokumentų vertinimą Studijų kokybės vertinimo vadove numatyta tvarka. Per 10 dienų paskelbus rezultatus, geriausiai įvertintos mokyklos pateikia tarnybai neuniversitetinių studijų programas. Atlikus pateiktų studijų programų pirminį vertinimą, organizuojamos ekspertų išvykos į pasirinktas mokyklas ir formuluojamos išvados. Ekspertų išvadas svarsto Kokybės vertinimo taryba. Teikiami siūlymai švietimo ir mokslo ministrui iki 2000 m. gegužės mėnesio. Kolegijos pradedamos steigti priėmus Aukštojo mokslo įstatymą. 2000 m. numatoma steigti 3-4 valstybines ir 1-2 nevalstybines kolegijas. Ministras, atsižvelgęs į Perspektyvinį kolegijų tinklo plėtros planą ir Kokybės vertinimo tarybos pasiūlymus, įpareigoja atrinktas mokyklas parengti kolegijų steigimo projektus bei tvirtina juos rengiančių darbo grupių sudėtį. Jokioje apskrityje 2000 m. nenumatoma steigti daugiau kaip vieną kolegiją. Planuojame, kad pirmosios kolegijos tikrai pakvies studentus 2000 m. rugsėjo 1 dieną.

O kokia ateitis tų mokyklų, kurios nepateks tarp išrinktųjų.

Prognozuojamas 3-5 metų trukmės pereinamasis laikotarpis, įsteigus pirmąsias kolegijas. Jo metu bus priimamos visų aukštesniųjų mokyklų paraiškos įvertinti neuniversitetinių studijų programas, steigti kolegiją arba prisijungti prie jau veikiančios kolegijos. Mokyklos, gavusios neigiamą įvertinimą, gali paraiškas teikti pakartotinai po vienerių metų, bet ne daugiau kaip du kartus per pereinamąjį laikotarpį. Šio laikotarpio pabaigoje priimamas sprendimas dėl kolegijomis netapusių aukštesniųjų mokyklų išteklių tolesnio panaudojimo, t.y. arba jų tapimo profesinėmis mokyklomis (jeigu toks poreikis regione bus), arba likvidavimo, perduodant jų materialinius išteklius kolegijoms ar kitoms švietimo institucijoms.

Grįžkime prie būsimųjų kolegijų, kurių nuo rugsėjo 1 d. turėsime 3-4 iš dabartinių valstybinių ir 1-2 iš privačių aukštesniųjų mokyklų. Ar ne per mažai?

Per mažai - sakau atvirai. Bet po ilgų svarstymų, taip pat pasitarimų su akademinių sluoksnių vadovais nutarėme labai kruopščiai įvertinti aukštesniųjų mokyklų pasirengimą vykdyti aukštąsias neuniversitetines studijas. Telksimės prityrusius ekspertus ir iš užsienio, ir šioje srityje pasirengusius dirbti mūsų šalies atstovus. Problema ta, kad dėl rimtos vertinimo procedūros paprasčiausiai neįstengsime iki rugsėjo 1 d. įvertinti daugiau mokyklų. Tačiau procesas nesustos ir atėjus rugsėjo 1 d., o nuosekliai tęsis visą pereinamąjį laikotarpį.

Kaip Jums atrodo, kodėl neuniversitetinis mokslas Lietuvoje taip sunkiai laužė pasipriešinimo ledus?

Manau, kad tai ne tik grynai lietuviška problema. Esu daug bendravęs su kolegomis, kuriems ir savo šalyse panašių sunkumų buvo iškilę. Pasirašius Bolonijos konvenciją, Europoje vis labiau įsitvirtina gerokai platesnė aukštojo mokslo samprata. Gilias šaknis turėjo gana vienpusiška akademinės krypties aukštojo mokslo samprata. Tačiau rinka reikalauja labai įvairaus pasirengimo žmonių – tiek taikomojo, tiek akademinio pasirengimo.

Lietuvoje lyg ir mėginta ligi šiol apsiriboti vien akademinio pasirengimo universitetų absolventais. Bet ar turėdamas akademinį išsilavinimą ir dirbdamas žemesnės kvalifikacijos darbą žmogus jaučiasi esąs savo vietoje? Ne, jis jaučia psichologinį diskomfortą. Tai neatsispindi darbo biržos rodikliuose ir suvestinėse. Tiesa, toks specialistas yra gana paslankus, gal ir lengviau įsidarbina į menkesnės kvalifikacijos reikalaujančias pareigas, tačiau nesijaučia sėdįs savo kėdėje. Jis dažnai žvalgosi, kaip rasti kitą darbą.

Rinka rodo, kad daugėja taikomojo pobūdžio darbų specialistų. Tai pastebėta ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių. Todėl mes ir sakome, kad binarinė sistema yra ta, kuri tenkintų tiek žmonių, tiek rinkos poreikius, kad tie aukštųjų mokyklų diplomantai vėliau darbo vietoje nejaustų diskomforto.

Užduosiu klausimą, kuris gali atrodyti ir ne visai humaniškas. Tarkime, šiandien Lietuvoje neturėtume aukštesniųjų mokyklų. Tad gal ir problemos nebūtų?

Jei nebūtų aukštesniųjų mokyklų, tai, manau, turėtume daug didesnių problemų. Remdamasis asmeniniu patyrimu galiu pasakyti, kad tiek latviai, tiek estai, tiek čekai, pagaliau ir daugelis kitų valstybių mums nuoširdžiai pavydi, kad Lietuvoje per nepriklausomybės metus pavyko pagerinti kadaise buvusių technikumų darbo kokybę tiek, kad jos sugebėjo pakilti viena pakopa aukščiau ir tapti aukštesniosiomis mokyklomis. Buvo laiku padaryti strateginiai pokyčiai, nors toli gražu ne visada jie buvo populiarūs, o reformos iniciatoriai ir atlikėjai bemat įgijo daugybę priešų. Bet svarbiausia, kad tos mokyklos gerino savo darbo kokybę, siekė tapti aukštesnio lygmens mokyklomis. Ir pasiekė. Todėl šiandien mums nėra reikalo daryti revoliuciją.

Kitose šalyse iškyla dilema: arba keisti dalies universitetinio aukštojo mokslo institucijų statusą, arba pradėti iš pradžių, t. y. nuo to, kas Lietuvoje buvo pradėta 1991 metais. Tą etapą mes jau įveikėme ir, drįstu teigti, sėkmingai. Turime studijų sektorių, kuris per tuos metus smarkiai pasikeitė, ūgtelėjo.

Ačiū už išsakytas mintis, kurios, tikėkimės, išjudins silpnesnes aukštesniąsias mokyklas, o stipresniąsias paskatins naujiems darbams.