VU prof. habil. dr. Jonas Grigas

Mokslas kuriamas kolektyvinėmis pastangomis, o jo biudžetą kiekvienoje šalyje lemia pati mokslo bendruomenė. Mokslas yra tarsi industrija, kurios kiekvienos rūšies specialistai tarnauja kaip specializuotos gamybos tiekėjai. Todėl mokslas racionaliai gali funkcionuoti tik veiksmingai paskirsčius jo darbuotojus ir pinigus. Jei talentai ir pastangos paskirstytos ne optimaliai, mokslo produkcija neįgis kolektyvinio meistriškumo, net jei atskiri mokslininkai dirbs labai veiksmingai. Taip dabar yra Lietuvoje. Bet ar galime įvertinti mokslo veiksmingumą?

Mokslo veiksmingumas yra susijęs su ta produkcija, kuria virsta mokslui skirti žmonių pinigai. Bet mokslinio darbo produkciją sudaro informacija, kuri yra semantinė ir pragmatinė savo prigimtimi. Mokslinė informacija negali būti ekonomiškai vertinama. Ekonominę vertę apibūdina suinteresuotų konkrečia preke žmonių noras mokėti už ją. Bet mokslinio darbo produkcija neparduodama mugėje arba rinkoje. Ji yra publikuojama. Publikacijos intelektinę nuosavybę padaro prieinamą visai visuomenei su vienintele sąlyga, kad šios intelektinės nuosavybės vartotojai, pasiskolindami ją, cituotų autorių. Todėl žinių gamybos negalima įvertinti palyginus įdėtų ir gautų pinigų vertę, kaip norėtų mūsų valdininkai.

Atsidėjusiam mokslui pinigai nėra pagrindinis dalykas. Mokslininku netampama siekiant pinigų. Patenkinto smalsumo taipogi nepakanka, kad taptum geru mokslininku. Sėkmė moksle atlyginama dėmesiu. Tapti tikruoju pasaulio mokslo bendrijos nariu galima tik pelnius kitų mokslininkų dėmesį. Norint tapti mokslininku, svarbiausias motyvas yra uždirbti šio dėmesio “pajamas”. Kad jos būtų didžiausios, reikia ilgai ir produktyviai dirbti, bet ne taip, kaip dirbo kai kurie eksministrai, o taip, kaip dirba valstiečiai. Nepakanka ką nors iš naujo bibliotekoje atrasti, kas jau buvo atrasta ar išrasta. Todėl svarbu dalyti savo dėmesį kitų darbams.

Ieškantieji mokslinės informacijos, gilindamiesi į kitų darbus, bendrauja su tą informaciją teikiančiaisiais. Pastarieji, varžydamiesi dėl dėmesio, siekia ne tik savo tikslų, bet rūpinasi ir tuo, kas kitiems įdomu. Toks motyvuotas rūpinimasis tuo, kas kitiems įdomu, yra pirmoji sąlyga, remiantis savanaudiškais siekiais, organizuoti veiksmingą darbo pasiskirstymą. Bet ar gali tokia “nematoma ranka” valdyti žinių kūrimą, kai nėra net jų piniginės vertės?

Dėmesio siekis skatina darbo veiksmingumą tik tada, jei pelnytas dėmesys atitinka pateiktos informacijos mokslinę vertę. Tačiau dėmesys, pavyzdžiui, naujam reiškiniui ar naujai teorijai nebūtinai atitinka jų mokslinę vertę. Patraukti dėmesį jie gali todėl, kad yra intriguojantys, paskelbti gerame žurnale, gerai pateikti prestižinėje tarptautinėje konferencijoje arba recenzuoti įtakingų žmonių. Tačiau, anot Karlo Poperio knygos “Mokslinio atradimo logika”, tikrasis reiškinio ar teorijos mokslinės vertės matas yra faktų atitiktis. Bet kaip tada to reiškinio ar teorijos mokslinė vertė gali būti susijusi su dėmesiu, kurį jie patraukia?

Rinkos jėgos, skatinančios savanaudiškus veiksmus bei kolektyvinį veiksmingumą, veikia per konkurenciją. Konkurencinė rinka prekės vertę matuoja tuo, kaip pasirengta ją pirkti. Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkos kaina ir įvertina prekės vertę. Bet ką tai reiškia mokslui?

Publikacijos nustato intelektinę nuosavybę. Paskelbta informacija negali būti naudojama be autoriaus arba leidėjo sutikimo ja naudotis. Tas sutikimas yra gaunamas cituojant autorių. Iš esmės tai cituojančio autoriaus dėmesio mokestis cituojamam autoriui. Tokiu būdu citavimas yra naudojančio informaciją pasirengimas mokėti. Todėl pasaulyje veikianti patikima citavimų registracijos įvertinimo sistema yra tinkamiausias pragmatinis mokslinės informacijos vertės matas.

Mokslo citavimo indeksas (Science Citation Index, SCI) atitinka tą registracijos sistemą, kuri gali veiksmingai išmatuoti mokslininko mokslinę vertę. Siekiančiam dėmesio mokslininkui yra svarbu per citavimus atkreipti į save didžiausią dėmesį, jei jo mokslinė karjera priklauso nuo citavimų skaičiaus. Konkurencijos sąlygomis taip ir yra. Todėl daugelis mokslininkų dažnai tikrina savo SCI.

Kai kurių mokslo disciplinų, ypač tų, kurioms mokslas yra skolingas už dabartinį jo aukštą prestižą pasaulyje, mokslininko karjera daugelyje šalių iš tikro labai priklauso nuo jo SCI. Tačiau tai nereiškia, kad SCI visiškai vertai apibūdina mokslininko darbo vertę. Mokslininko sėkmę kartais lemia ne jo citavimas, bet kitos aplinkybės, tokios kaip pramonės dėmesys, sugebėjimas gauti tyrimams pinigų, įsiteikimas vadovybei ir t.t. Kita vertus, didžiausią SCI turintys mokslininkai ne visada yra geriausi mokslininkai. Yra būdų didinti tų citavimų skaičių, kurie menkai moksliškai vertingi. Citavimų skaičius gali didėti nedidėjant mokslininko, pavyzdžiui, įtakingo vadovo, leidėjo ar žinomo recenzento produktyvumui. Kodėl nepalaikyti portfelyje spaudai pateiktą darbą, kol autorius nesusipras, ką reikia cituoti?

SCI sistema moksle turėtų patikimai veikti be apgavystės ir politikavimo. Tačiau kol veikia rinka, veikia ir šešėlinė rinka. Išnaikinti nedorą elgesį sugriežtinant kontrolę brangiai kainuotų. Tačiau yra vidinė kontrolė – konkurencija. Išorinės konkurencijos taisyklės tampa neatskiriamos nuo vidinių įsipareigojimų, jei konkurencija yra tobula. Šia prasme yra dvi svarbios tobulos konkurencijos sąlygos.

Pirmoji: rinkos dalyvių skaičius iš abiejų šalių – informacijos pasiūlos ir paklausos – yra toks didelis, kad negali būti monopolistinių sąlygų. Kol konkurencija pajėgi mažinti apgavystes ir politikavimą, mokslininkai gali elgtis tik vadovaudamiesi pareigos jausmu. Deja, mūsų universitetų uždara konkursų sistema praktiškai beveik panaikina bet kokią konkurenciją ir mokslininkų užimamos pareigos bei jų vertinimas dažnai neatitinka jų darbo vertės.

Antroji sąlyga apibūdina informacijos simetriją. Informaciją naudojantys privalo būti gerai informuoti apie ją teikiančiuosius. Norint patenkinti šią sąlygą, mokslininkai turi labai smulkmeniškai aprašyti informaciją, kaip būdavo, pavyzdžiui, amžiaus pradžioje. Ši sąlyga dabar tapo nereali, nes beveik kiekvienos srities mokslininkas jau nesugeba susidoroti su milžiniškais plaukiančios informacijos srautais. Kol ieškantys informacijos negali jos perskaityti su visomis smulkmenomis, informaciją teikiantiesiems kyla pagunda pateikti ją santraukomis, svarbiausiais žodžiais ar kitaip, bet iš pirmo žvilgsnio kiek galima patraukliau. Todėl mokslo rinkoje dėmesys naujam reiškiniui ar teorijai dažnai labai skiriasi nuo to dėmesio, kuris lieka į juos įsigilinus. Bet kol informacijos ieškančioji šalis nesurado veiksmingiausių priemonių ieškodama informacijos, informaciją teikiančiajai šaliai nėra rimtos grėsmės.

SCI duomenimis, per pastaruosius 30 metų mokslui skirtos lėšos padvigubėjo, o mokslinių straipsnių pasaulyje padaugėjo gerokai mažiau. Vadinasi, arba nėra pusiausvyros tarp mokslo žinių paklausos ir pasiūlos, arba, mano giliu įsitikinimu, tos žinios vis sunkiau ir brangiau gaunamos. Daug skelbiama abejotinų rezultatų. Mažai skaitoma, analizuojama, vertinama ir sintezuojama. Amerikiečių autoriai dažniausiai cituoja amerikiečius, o ne užsieniečius. Tai daugiau nei tuštybės mugė, tai ribotumas.

Mokslinė informacija, arba žinios, taupo laiką ir žmonių pinigus. Jos leidžia tyrinėtojui išvengti klaidų ir dubliavimo. Todėl galbūt reikėtų skelbti ir neigiamus rezultatus. Žinių skleidimas yra raktas siekiant mokslo veiksmingumo ir kolektyvinio progreso.

Mokslo žinių skleidimas Lietuvoje yra ignoruojamas valstybės mastu. Už tai yra atsakingos bibliotekos. Didžiuojamės retais senais leidiniais, bet universitetų, kuriančių ir naudojančių žinias, bibliotekose beveik nėra naujų knygų ir mokslo žurnalų. Net Indijos provincijos universiteto bibliotekoje rasdavau naujausias mokslo knygas ir žurnalus. Vakarų universitetų bibliotekos be leidimų, atviros visiems, nes biblioteka nėra šventovė, kur turėtume garbinti knygas. Biblioteka, perfrazavus Sokrato mintį, turi būti idėjų kūrimo namai. Ar gali jos kurti naujas idėjas, jei jose nėra naujos informacijos šaltinių, naujų knygų ir žurnalų? Geros bibliotekos skatina žinių skleidimą ir didina galimybę jas taikyti. Bibliotekos parodo šalies visuomenės mokslo, šviesos, žinių poreikį, nes dar Platonas suprato, kad žinios yra sielos maistas.

Neabejingi skiriamam dėmesiui mokslininkai negali švaistyti tą dėmesį, teikdami kitiems nenaudingą informaciją. Siekdami savo tikslų, mokslininkai kreipia dėmesį tik į informaciją, kuri gali padidinti jų pačių produktyvumą. Kadangi konkurencija pasaulyje tarp informacijos ieškančiųjų didėja, tikimybė, kad informacijos pardavimo praktika turėtų žalingų pasekmių, mažėja.

Konkurencija yra labai veiksminga moksliniame darbe. Monopolistinės kokios nors mokslo šakos pozicijos, jei tokios atsiranda, sužlugdo jas. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra. Konkurencingas mokslinės informacijos apsikeitimas dėl dėmesio yra svarbus vidinės kontrolės ir informacijos pragmatinės vertės matas. Abu faktorius lemia tai, kad dėmesio ekonomija yra uždara sistema. Kai tik mokslininkai, investuojantys į dėmesį sau, kad gautų dėmesio pelną, tampa labiausiai suinteresuoti kitų mokslininkų dėmesiu, jų darbą vertina daugiau kompetentingai galintys spręsti apie jų vertę. Kai tik mokslininko darbo vertę suprantančių dėmesys virsta vertingiausia nauda, dėmesio siekis virsta pastangomis pelnyti reputaciją. Reputacija tampa turtu, į kurį kristalizuojasi kitų mokslo bendruomenės kolegų dėmesys. Tokiu būdu reputacija yra mokslininko darbo vertė, išreikšta jo kolegų dėmesiu.

Didindami savo reputaciją, mokslininkai turi produktyviausiai naudoti savo dėmesį kitų produktyvumui didinti. Laikant pačius mokslininkus geriausiais mokslo vertės žinovais, mokslinėje dėmesio ekonomijoje egzistuoja vidinė optimizacijos tendencija. Yra tam tikros sąlygos, kurios nustato, ar mokslui skiriamas dėmesys yra veiksmingai naudojamas. Nors tos sąlygos nėra ir nebus tikslios, moksle yra skatinamoji sistema, kuri sieja dėmesio pasiskirstymą su didžiausia jo galima verte. Kolektyvinis veiksmingumo valdymas labiausiai skiria dėmesio panaudojimą moksliniame darbe nuo jo panaudojimo kasdieniame gyvenime ir nemoksliniame darbe. Dėmesys yra šaltinis, kurio veiksmingą panaudojimą apibūdina intelektas. Kolektyvinio veiksmingumo prasme mokslo, kaip visumos, intelektas toli pralenkia izoliuotai dirbančių mokslininkų pasiekiamą intelektą. Todėl mokslinė bendrija yra tokia ypatinga bendrija, kuriai gali būti priskirtas kolektyvinis intelektas. Net labai sėkmingi moksliniai tyrimai lieka sunkiai suprantami, nesuprantant šio unikalaus intelekto veikimo mechanizmo.