Arvydas Genys

2000 m. sausio 10 d. Vilniaus rotušėje (meno darbuotojų rūmuose) švarkelio skverną lyg neramios dvasios sparną prisėdau priešais juodą garsiakalbį, svajingai giedantį amžinai jaunu J. Brodskio (1940 05 24 – 1996 01 29) balsu: “... tarsi gyvenimas prasidės iš naujo, / tarsi bus šviesa ir šlovė, / tarsi gyvenimas siūbtels dešinėn, / kryptelėjęs į kairę” (“Kalėdų romansas”, 1962). Ir maudė širdį, kad “esu skolingas XX a.” – ir dabar neįpirksiu rinktinių esė “Poetas ir proza” knygos^*. Bet prisiminiau lietuvių poeto J. Tysliavos žodžius, kad poetas niekam nelieka skolingas – ypač laikui. Nors laiką J. Brodskis brangino labiau negu erdvę (pavyzdžiui, priverstinės ar būtinosios tremties), dar brangesnė šiam poetui buvo kalba – poezijos versmė ir laisvė – unikalumo ir privatumo!.. Pasitikėjau savim ir Apvaizda – ir “Baltų lankų” leidykloje J. Brodskio prozos knygą gavau dovanų. O perskaitęs, ko dar nebuvau skaitęs “Šiaurės Atėnuose”, “Naujajame židinyje”, “7 meno dienose” ir kitur, pasijutau tikrai skolingas: šios knygos sudarytojams, leidėjams ir vertėjams (iš anglų ir rusų kalbų). O ypač Poetui, kuriam asmens privatumas buvo didesnė vertybė negu “sovietinė teisė” – kam būti, o kam... dar palaukti. Todėl susigėdęs (gėda – irgi dorybė!) prisipažinau artimiesiems, kad nurijau sprangias ašaras, perskaitęs esė “Pusantro kambario”, kaip 12 metų poeto tėvai mynė sovietų valdžios slenksčius ir... užgeso, nė nepasimatę su vieninteliu sūnum, kuris buvo išbogintas – į būtinąją tremtį (“į transcendentą” – N. Berdiajevas). Ne mažiau skaudu ir brangu tai, ką J. Brodskis pasakoja apie A. Achmatovą, N. Mandelštam, M. Cvetajevą, prozininką A. Platonovą ir kt. Džiugiai nustebau, kai ir mano sūnus (VGTU studentas, vadinasi, ne humanitaras) pasakė esąs iki ašarų sujaudintas esė “Iškilminga kalba”, kurią J. Brodskis andai 1988 m. perskaitė Mičigano universiteto absolventams Ann Arbore. Maniau: kita karta – kitos vertybės. O jei sakysim, kad kiekvienam savo ašaros ir paguodos, tai bent jau buvusio Vilniaus geto gatvelių erdvėj nugaustų gana gūdžiai. Ir suabejojau: ar beverta lietuviams net glaustai atpasakoti, kaip J. Brodskis susijęs su Lietuva, Vilniumi, Palanga ar Kaunu. Verčiau pasiūlyti “Vyturio” išleistą (poeto piešiniais ir nuotraukom gausiai iliustruotą – anaiptol nesuvenyrinę) – T. Venclovos, G. Patacko ir M. Zingerio verstų eilėraščių rinktinę “Vaizdas į jūrą” (1999), palydėtą R. Katiliaus ir T. Venclovos prisiminimų, literatūrologo V. Kubiliaus refleksijų ir bibliografijos. J. Brodskis (juk ir fotokorespondento sūnus) pats itin mėgo poezijos rinktines su autorių fotonuotraukom – jos buvusios iškalbingos, aktyvinusios vaizduotę.

“Baltų lankų” leidyklos direktorius, A. Greimo studijų (Vilniaus universitete) iniciatorius, literatūrologas Saulius Žukas organizavo ir J. Brodskio esė rinktinės pristatymą. Būtina pridurti: ši poeto prozos rinktinė (čia papildyta vertingiausiom esė) JAV buvo pripažinta geriausia metų knyga ir pelnė Amerikos kritikų premiją. Nobelio premijos laureato (1987) J. Brodskio kūrybos gerbėjai aktyviai diskutavo. Juk S. Žukui teko reta laimė pristatyti pasaulio intelektualus tiesiog sukrėtusią knygą (sudarė prof. T. Venclova ir L. Lempertienė, iš anglų kalbos vertė V. Tauragienė, L. Jonušys, D. Judelevičius; iš rusų – S. Parulskis ir A. Konickis). Pasak prof. D. Judelevičiaus, J. Brodskis ne tik sugebėjo angliškai mąstyti, bet ir kurti – tai išties fenomenalus dalykas. Ir buvo tiek analitinės, tiek sintetinės minties meistras.

Doc. Vida Gudonienė referavo prozos rinktinę. Jos vertinimai, įžvalgos sukėlė išties aistringas, bet malonias ir korektiškas diskusijas. Apie redagavimo vargus ir džiaugsmus pasakojo V. Gasiliūnas: tiek talentingų ir savitų vertėjų, o J. Brodskis – vienintelis, jo stilius unikalus. Poeto jaunystės bičiuliai – R. Katilius ir P. Morkus – dalijosi įspūdžiais, prisiminimais, refleksijomis.

Mokslo visuomenei ir studentijai verta priminti: tai, kad J. Brodskis kartu su kitu Nobelio premijos laureatu – Č. Milošu ir poetu prof. T. Venclova Vakarų žiniasklaidoje ne kartą ragino JAV vyriausybę ir pasaulio intelektualus pripažinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę, kad savo kūryba ir publicistika jie garsino ir įamžino Lietuvos vardą pasaulio kultūroje, mums reiškia labai daug. O štai dabar galime realiai įsitikinti (t. y. perskaityti lietuviškai), kodėl J. Brodskio – poeto, eseisto ir vertėjo balsas neliko balsas tyruose, kodėl Lietuvos išlaisvinimo (ir totalitarizmo pasmerkimo) būtinybės jam buvo tokios skaudžios ir brangios. “Baltos lankos” netrukus išleis ir dar vieną (po “Vaizdo į jūrą”) šio poeto eilėraščių rinktinę (vertė S. Geda).

Kūrybiniu Č. Milošo, J. Brodskio ir T. Venclovos paveldu jau galime remtis ir patys eidami į erdvesnį meno ir mokslo pasaulį. Būtent - aktyvios leidybos ir Atviros Lietuvos fondo dėka. Tapus tautos žmonėmis, drąsiau tapti ir pasaulio žmonėmis.

J. Brodskio esė rinktinės proza – tai poezijos tąsa. Tai žmogaus, kuris savo mąstymais, poezija ir proza įvykdė pasaulio – estetinį – perversmą. O tokie genialumo blyksniai, kurie kyla iš kalbos, prisodrina ją meilės, skausmo ir nuostabos (metafiziniame siaube), amžini, nes aktyvina ir mūsų kūrybinius mąstymus, ir permąstymus – epochų ir civilizacijų, vergo (aukos) ir laisvo žmogaus tarp žmonių, o tautos tarp tautų. Tik skausmu ir tokios poetinės kalbos dvasia įmanoma pasipriešinti rūsčiausiai realybei (todėl oponuota referentei doc. V. Gudonienei – nei T. Venclovos pilietiškumas, nei kūryba nepervertinama). Ties kokia riba, amžių ar civilizacijų sandūrose beatsidurtume, tokia kūryba – naujoji žemė ir naujasis dangus. Naujoji Realybė, atverianti perspektyvas.

J. Brodskio proza talentingiausiai pratęsia M. Cvetajevos, O. ir N. Mandelštamų, B. Pasternako, A. Platonovo prozos stebuklą (kalba – būties namai).

Pasak poeto, literatūra – ne vien stilius, bet ir substancija (t. y. būtis, esmė). Jos paraštėse (teksto – kaip vertikalės) sukuriama daug erdvės mūsų (horizontaliesiems) mąstymams, refleksijoms, interpretacijoms. Rizika – kurti, kaip ir laisvai būti. O unikalios žmogaus būtinybės – kurti – nepakartoti. Ji vienkartinė. Jos ir nepaneigti – nutylint, nuslepiant. Daug nepavyko jokiems tironams. Kai kas – pavyko – laikinai. Atleisti tokius nusikaltimus, pasak J. Brodskio, taip pat nusikaltimas. Ir taip sako labai atlaidus žmogus, asmeniškai pažinojęs ir Aną Achmatovą, ir Nadeždą Mandelštam, kuri, sulaukusi 65-erių, rado jėgų sukurti du tomus “Prisiminimų”, įamžinančių ją pačią... Ne tik nušviečiančių O. Mandelštamo išgyvenimų paribius.

J. Brodskio prozos – rinktinių esė “Poetas ir proza” knyga tegu išsiskleidžia sąmonėjančioje ir laisvėjančioje mūsų visuomenėje. Ir tegu joje visada lieka vietos tam, kas brangiausia, nes skaudžiausia (t. y. privatu, subtilu ir unikalu). O jeigu to arba taip nėra, tegu “mus keičia tai, ką mylime”. Net kai nutolstame nuo to, ką skaitėme. Ir pamirštame, nes užmaršties visados atrodo daugiau. Yra, ar atrodo? Ir jeigu ne “meilė, įamžinta kalbos ir prisodrinta giluminio skausmo”... Kas būtų? Tad ir “skausmas turi būti įžodintas”... O ašara, pasak Poeto, tai ateities duoklė praeičiai.

P. S. Šias knygas bus galima įsigyti ir “Litexpo” parodų rūmuose, kur šių metų vasario 17-20 dienomis vyks Vilniaus knygų mugė.