Gediminas Zemlickas

Iš dvasinės tremties sugrįžęs

Dalykiško pokalbio toną uždavė Filosofijos ir sociologijos instituto direktorius,Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius. Vydūnui savotiškai sekasi, - pastebėjo V. Bagdonavičius. - Jis buvo nutylimas, ignoruojamas, gerokai primirštas - ir tai tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Tačiau jo visiškai paslėpti taip ir nepavyko. Kai jau Vydūnas prisikėlė, tai prisikėlė ryškiai ir labai stipriai. Pralenkė net kai kuriuos didžiuosius mūsų kultūros korifėjus, kurie buvo su mumis visą laiką, lydėjo mus nuo pirmųjų sąmoningo gyvenimo dienų. O Vydūnas buvo tarsi dvasinėje tremtyje - buvusiai santvarkai nepatogus, ne visai gal ir suprantamas. Dabar gyvename tarsi kokius Vydūno atgimimo laikus, nes, pasak V. Bagdonavičiaus, beveik kasdien apie Vydūną vis ką nors naujo išgirstame, jo veiklos ir kūrybos bruožai prisikelia kaskart vis naujai.

Kaip žiežirba naktyje

O kad žmogus pajustų, reikėtų, jog jis patektų į tą vydūniškos traukos lauką. Tikriausiai jis yra ir tikriausiai plečiasi, bet kasdienio gyvenimo sumaištyje gal ne visada pastebimas. Kaip bebūtų, patį Vydūną šiandien geriau pažįstame, suvokiame ne tiek per jį patį ir jo kūrybą, bet labiau per jo aplinką, jį supusius žmones, kurie ir neleido visiškai numarinti savo didžiojo Mokytojo atminimo. Būtent šitie žmones jį išsaugojo - kaip žiežirbą naktyje, ir kaip savo pačių esybės tam tikrą dalį.

B. Aleknavičiaus pasirinktasis Vydūno - asmenybės, kūrėjo - pristatymo būdas išplaukė iš to, ką jau spėjome pasakyti. Autorius Vydūną mums perteikė per jo aplinką ir per žmones, kurie su Vydūnu bendravo, draugavo, turėjo vienokių ar kitokių ryšių, pagaliau buvo veikiami jo kalbų, straipsnių spaudoje, kūrybos. Žinoma, toks būdas nepadeda išvengti kai kurių pavojų, į kuriuos atkreipė dėmesį ir V. Bagdonavičius. Pirmiausia tai kriterijaus klausimas: kokias asmenybes iš vydūniškos aplinkos rodyti knygos puslapiuose, ką paryškinti, o kam skirti mažiau vietos, taigi ir dėmesio. Regis, ne visada tas teisingas proporcijas autoriui pavyko nustatyti, o ir ką apskritai reiškia pasakymas - teisingos proporcijos? Kiek asmenybių - tiek požiūrių. Štai kodėl į B. Aleknavičiaus “Vydūną” pateko ir tie, kurių indėlis į vydūnianą didžiulis, ir kartais tas, kuris apie Vydūną teparašė vos vieną gal proginį eilėraštį.

V. Bagdonavičius apgailestavo, kad į knygą nepateko daugiau teatro režisierių, išskyrus nebent Antaną Sutkų, Petrą Bielskį ir Vilniaus universiteto teatrinei studijai vadovavusį V. Limantą. O juk sovietmečiu kiekvienas Vydūno veikalo pastatymas teatro scenoje taip pat buvo savotiškas kultūrinis ir pilietinis žygdarbis, ir to nederėtų pamiršti.

Kad siela budėtų, reikia ją pažadinti

Apmaudi korektūros klaida įsibrovė net į knygos viršelį - neteisingai užrašytas Vydūno veikalo “Probočių šešėliai” pavadinimas.

Visa tai gal ir nėra didelės bėdos, nes išleidžiant antrą leidimą nesunku ir ištaisyti. Tik blogiausia, kad to antrojo leidimo greitai tikrai neišvysime, nes tokios knygos leidėjams pelno neduoda. Keistas laikmečio paradoksas: kuo didesnė kūrinio dvasinė vertė, tuo didesnis nuostolis leidėjams.

Tačiau ir kultūrininkams nederėtų tik demonstruoti kančios išraiškos liūdname veide. Ar daug jie padarė, kad apie naująją B. Aleknavičiaus knygą sužinotų tauta? Žiniasklaidoje beveik mirtina tyla, nes dabartiniams spaudos ir televizijos magnatams negi dvasinės vertybės svarbiausios.

Rašytojas Petras Dirgėla neslepia esąs apstulbintas visos tos vaizdinės ir dalykinės medžiagos, kurią Bernardui Aleknavičiui pavyko surinkti, atrinkti ir įprasminti knygoje “Vydūnas”. Veikalas toks iškalbingas, šiuo atveju toks vaizdžiai iškalbingas, kad vienas žymiausių mūsų dabarties rašytojų prisipažino, jog vertinant knygą, ne kiekvienas atsitiktinai išsprūdęs žodis derėtų. Knygoje iškyla ne vien tik pats Vydūnas - kaip asmenybė. Kadangi jis judėjo, spirgėjo visur, kur tik reiškėsi bent vienas gyvas lietuvis, tai visur jo buvo apsčiai pilna - Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Tas dramatiškas mūsų tautos gyvenimo laikotarpis, kuriuo Vydūnui teko gyventi ir veikti, knygoje perteiktas pakankamai vykusiai, ją vartydamas gali susidaryti gana išsamų tos epochos vaizdą.

Vydūnas norėjo, kad žmonių sielos budėtų, bet tam reikėjo tas sielas pažadinti, atverti gyvenimui. Jis tai ir darė. P. Dirgėla prisipažįsta susidomėjęs, vos spėjęs atversti pirmą knygos puslapį, kuriame radęs tokį netikėtą užrašą: “Su Lietuva tikrai žmonija, kaip gyvu stebuklu pasveiks visa”. Ir parašas - Vydūnas. Kitame puslapyje pateikta kita jo mintis, lyg ir akivaizdžiai prieštaraujanti pirmajai: “Lietuvių tauta yra maža. Jai itin reikalinga eiti su kūrybos žengimu…”

Taigi jau pirmieji du Vydūno sakiniai tarsi priešpriešinami vienas kitam: Lietuvos mažumas aiškiai disonuoja su jos reikšmingumu, dėl kurio išminčius nė kiek neabejoja. Ne pati savaime, o “su Lietuva tikrai dar žmonija… pasveiks visa”. Įtampa tarp šalies mažumo ir užduoties, gal misijos didumo tokia akivaizdi ir didelė, kad pradedi suvokti, jog įprastos fizinių dydžių dimensijos čia visai netinka. Vydūnas mus tarsi išplėšia iš fizinių reiškinių pasaulio ir atsiduriame – šiandien pasakytume – virtualioje erdvėje, kurioje dalelės santykis su Visuma reiškiasi visiškai per kitus dėsnius.

Tobulesnio žmoniškumo siekis

Gyvename toli gražu ne vydūniškame pasaulyje, kita vertus, argi Vydūno laikais tas pasaulis buvo paprastesnis? Gal tik tradicijos buvo stipresnės, dorovės kriterijai mažesni, šeimos vertybės pastovesnės. Pasaulis pašėlusiu ir vis didėjančiu greičiu gal dar nedūmė į nežinią, nors du pasauliniai karai rodo ką kita. Tos nuolatinės praradimų nuojautos, matyt, neapleidžia ir Petro Dirgėlos, nes kalbėdamas apie Vydūną jis staiga prisiminė jauną prozininkę Renatą Ševelytę, jos aprašytą dabartinio lietuviško kaimo vaizdą – prasigeriančio, grimztančio į liūną. Nejaugi būtina pasiekti dugną, kad gimtų nauja vertybė? Skaitydamas suvoki, kaip išnykusi to mūsų kaimo vydūniškoji žmogiškoji laikysena ir kaip svarbu ugdyti žmoniškumą, kurio taip visą gyvenimą siekė ir kitus siekti mokė Lietuvos išminčius.

Vydūno akys

1928 m. Palangoje vyko mokytojų kursai, dalyvavo ir Mykolas Šeduikis iš Alantos. Ant Birutės kalno mokytojai piešė Vydūną, kuris jiems ten pozavo. Baigus piešti, Vydūnas tuos piešinius peržiūrėjo, kai kuriuos pagyrė. O ant Mykolo Šeduikio nupieštojo savo portreto filosofas net pasirašė – aukščiausias įvertinimas.

Grįžęs į Alantą, M. Šeduikis pagal tą portretą nutapė Vydūną kaip Prometėją, nešantį fakelą su Amžinąja ugnimi. Kadangi mokytojas neturėjo drobės, tai tą portretą nutapė ant kiek anksčiau tapytojo Vyties – tik iš kitos drobės pusės. Vydūno portretas buvo puikus, dvasingas, bet 1940 m. užėjus raudoniesiems dėl to Vyčio teko slėpti ir Vydūną. Portretas neišliko.

Pokario metais M. Šeduikis atkūrė Vydūno portretą iš atminties. Jau be fakelo, nepavyko išgauti ir to buvusio dvasingumo, tačiau kiauriai skverbiantis Vydūno žvilgsnis pavyko. Artėjant Vydūno 100-osioms metinėms M. Šeduikis padarė dar keletą to paskutiniojo portreto kopijų, viena iš jų tapo ir Petro Dirgėlos gyvenimo palydove.

Tiesa, rašytojas suabejojo: ar tai jis saugo šį portretą, o gal tai portretas saugo jį? Vydūnas nieko nesako, bet niekur nuo to žvilgsnio nepasislėpsi. Tarsi lauktų atsakymo - kai sąžinė nerami.

Žinoma, tą portretą randame ir Bernardo Aleknavičiaus knygoje “Vydūnas”. Taigi filosofo žvilgsnis veria ir skaitytoją.