"Mokslo Lietuvos" pašnekovas – Latvijos MA prezidentas akad. Janis STRADINIS, kurį šį kartą kalbiname kaip mokslo istoriką, daug bendravusį taip pat ir su žymiuoju mūsų kraštotyrininku, Žeimelio mokytoju ir visuomeninio muziejaus "Žiemgalė" įkūrėju Juozu Šliavu (1930 02 08 – 1979 06 10). Vasario 8 d. jam būtų sukakę 70 metų.

Dvasios giminystė svarbiau už kraujo ryšius

Tyrinėdamas Teodoro Grotthusso gyvenimą, mokslinę veiklą ir palikimą, patyriau didelį moralinį pasitenkinimą. Antras žmogus, kuriuo giliai domėjausi, buvo labai žymus latvių kilmės mokslininkas chemikas Paulas Valdenas. Taip jau nutiko, kad jis neprisipažindavo esąs latvis. Paulas Valdenas, palyginti su Teodoru Grotthussu, buvo ne tokio dramatiško likimo asmenybė, tačiau knygą apie jį išleisti man buvo gana sunku. Pavyko tik 1988 m. Maskvoje. Galimas dalykas, pasiseks knygą apie P. Valdeną “Prarastasis tautos sūnus” išleisti ir latvių kalba. Dabar gal ne visus tai domina, bet aš pradedu suprasti šios asmenybės psichologiją – kodėl taip nutiko, kad Paulas Valdenas visiškai persimetė į vokiečių pusę. Nors galėjo pasitarnauti latviams.

Kitaip sakant, integravosi į aukštesnę kultūrą, tą bendruomenę, kuri tuo metu geriau suvokė ir vertino mokslą, kultūrą?

Integravosi, kadangi pajuto tam tikrą nuoskaudą, nes latvių tautos atstovai jo atliekamų darbų reikšmingumo nesuprato. To meto latvių visuomenė nesuvokė abstrakčių gamtos mokslų reikšmės. Suprato labiau praktinius medicinos, veterinarijos, farmacijos taikymo tikslus. Rygos visuomenė buvo labai merkantiliška, ir chemiko Paulo Valdeno darbų vertės nesuprato. Bent jau labiau jis suprastas buvo vokiečių, tų žmonių, kurie jam buvo dvasiškai, intelektualiai artimesni.

Dvasios giminystė svarbiau už kraujo ryšius?

Tam tikra prasme taip. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Paulas Valdenas buvo kilęs iš vokiečių šeimos. Visas tas įtakas, priežastis gana išsamiai išnagrinėjau savo veikale apie P. Valdeną. Tai vėlgi visai savarankiška tema. Galimas dalykas, kad P. Valdeno protėviai buvo iš suomių karo belaisvių – jų daug, ištisa kolonija, Petro I laikais buvo palikta Šiaurinėje Vidžemėje. Bent jau pats P. Valdenas taip spėjo. Apskritai Valdenų pavardė Suomijoje labai paplitusi.

Tyrinėti mokslininko likimą be galo įdomu. Manau, jog tai netgi įdomiau už tas abstrakčias teorijas, kurioms kartais mes skiriame tiek daug dėmesio.

Tyrinėti asmenybę, vadinasi, nagrinėti konkrečius įvykius, epochą ir asmenis, jų išgyvenimus tam tikroje epochoje, visuomeninėmis sąlygomis?

Būtent taip.

Pėsčias su kuprine išvaikščiojau visą Lietuvą

Taip, knyga jau buvo pasirodžiusi. J. Šliavas atvažiavo į Rygą, kur mes ir susipažinome. Beje, šis Žeimelio mokytojas dažnai buvodavo Rygoje, lankydavosi bibliotekose, dirbdavo archyve.

Vadinasi, J. Šliavas kažkuria prasme patyrė tą pačią kultūrinę, mokslinę trauką, kurią šis regionas skleidė ir T. Grotthusso laikais. Tačiau ir Jūs, bendraudamas su J. Šliavu, tuo metu buvote tik jaunas mokslininkas ir mokslo istorikas. Tiesa, ir tada buvote garsaus akad. Paulo Stradinio sūnus.

Tuo metu Organinės sintezės institute Rygoje dirbau moksliniu bendradarbiu. Pėsčias su kuprine išvaikščiojau Šiaurės Lietuvą, net be palapinės, nakvodavau įvairiose daržinėse ant šieno.

Vadinasi, ir Jūsų gyslomis teka keliautojo, kraštotyrininko kraujas. Po Šiaurės Lietuvą keliavote Gedučių atsiskyrėlio pėdomis?

Ne vien jo. Žeimelyje kurį laiką gyveno ir dirbo latvių švietėjas Gothardas Fridrichas Stenderis (1714-1796). Didelę vertę latvių kalbotyrai turi jo pirmoji išsami latvių kalbos gramatika (“Lettische Grammatik”, 1761, 1783) ir latvių kalbos žodynas (“Lettisches Lexikon”, 1-2, 1789). Iš tų apylinkių (Pamūšio km.) kilęs ir garsus karvedys Barklajus de Tolis.

Su visa šeima atvykome į Žeimelį pas Juozą Šliavą, apsistojome senos geležinkelio stoties pastate, pasirodo, buvo išlikęs ir senasis pastorato pastatas. Labai daug bendrų interesų, pokalbių turėjome su J. Šliavu. Kartu važinėjome po apylinkes, dalydavomės mintimis, tiesa, politinių temų stengėmės išvengti.

Juozo Šliavo žūtis gaisro metu 1979 m. birželio 10 d. mane giliai sukrėtė. Kartais man kyla abejonė, ar tik tai nebuvo tyčinis gaisras.

J. Šliavo neapleido tragiškos lemties nuojauta

Apie J. Kazlausko žūtį Juozas Šliavas man nemažai pasakojo. Vieną kartą pridūrė, jog ir jo paties, galimas dalykas, laukia panašus likimas. Tokia nuojauta J. Šliavo neapleido. Bet aš politika nesidomėjau, ir stengiausi nesigilinti, kuo J. Šliavas dar užsiiminėjo be savo tiesioginės veiklos. Girdėjau, kad jis buvo lyg ir kaltinamas, kad domisi ir renka medžiagą apie lietuvius partizanus, kurie pokario metais veikė tose apylinkėse. Bet visų tų dalykų tiek nežinau, kad galėčiau apie juos kalbėti. Apie lietuvius partizanus, Lietuvos nepriklausomybės reikalus tuo metu stengėmės nekalbėti – dėl gerai suprantamų priežasčių.

J. Šliavas į Rygą atvežė 20 tomų savo darbų, perdavė man saugoti. Jis bijojo, kad tie jo darbai nežūtų, nepasimestų Lietuvoje, jeigu jam pačiam kas atsitiktų – vienas egzempliorius bent Rygoje išliktų. Ir dabar tie tomai saugomi Latvijos MA bibliotekos seife.

Į J. Šliavo laidotuves atvykti negalėjau, kadangi tuo pačiu metu turėjau vykti į Taliną dėl tarptautinių projektų. Mane aplankė J. Šliavo giminaičiai, pasakojo apie tą nelemtą gaisrą, kurio dūmuose mano bičiulis užtroško. Labai neaiški istorija.

Kai kuriam laikui prabėgus atvykau aplankyti J. Šliavo kapo, mane visur lydėjo rajkomo sekretorius.

Gal nereikėtų stebėtis, nes Jus pasitiko jau kaip Latvijos MA tikrąjį narį, juk akademikas esate nuo 1973 metų.

Taip, tačiau kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas: ko atvažiavome, ką darysime, kuo užsiimsime.

Lietuvos teritorijoje likusią Žiemgalos dalį Juozas Šliavas vadino Lietuvos Žiemgala. Tai svarbiausioji jo tyrinėjimų tema, kuriai jis skyrė savo gyvenimą. Jam rūpėjo piliakalniai, tad su juo tartis atvykdavo archeologai. Į jo akiratį pateko T. Grotthussas, G. F. Stenderis, Barklajus de Tolis ir daugelis kitų su šia Lietuvos dalimi susijusių asmenybių.

Žiemgalos ir Sėlijos temos ir Jūsų tyrinėjimuose užima reikšmingą vietą. Pakaktų prisiminti kad ir praėjusių metų gegužės mėnesį Jūsų su bendraminčiais organizuotą įspūdingą Pirmąjį Sėlijos kongresą.

Ne tik tyrinėjimuose Žiemgala ir Sėlija man brangi žemė. Mano sūnus istorinėje Sėlijoje, Sunakstės vietovėje, nusipirko mažą namelį – ten mes dabar dažnai atostogaujame. Vietą rinkomės gana atsitiktinai, bet taip jau atsitiko, kad už 300 m nuo to namelio pasirodė besąs palaidotas G. F. Stenderis, kuris Sunakstėje buvo pastorius nuo 1766 m. Štai koks įdomus sutapimas. Belieka pridurti, kad neseniai pavyko išleisti G. F. Stenderio veikalą “Didžios išminties knyga”, kuriai pratarmę man ir teko parašyti. Tą knygą, kaip baudžiauninkams skirtą enciklopediją, G. F. Stenderis parašė 1774 m. Tai pirmoji mokslo populiarinimo knyga, parašyta latvių kalba, joje pateikiamos fizikos, geografijos, astronomijos, geologijos ir kitų mokslų žinios.

Dėkodamas už pareikštas “Mokslo Lietuvai” mintis, profesoriui Janiui Stradiniui linkiu ilgų ir kūrybingų gyvenimo metų. Tegul tie Jūsų prasmingo gyvenimo metai virsta naujomis knygomis apie visiems mums reikšmingus asmenis ir įvykius. Ačiū.