Prof. Pranas Buckus

L. Vladimirovą pažinau pirmaisiais pokario metais, dar būdamas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto studentas. Apie 50 metų kartu dalyvavome daugelyje įvairių susirinkimų, mokslo tarybų posėdžių. Ir šiandien, laukdamas troleibuso Antakalnio stotelėje, žiūriu M. K. Oginskio gatvės pusėn, iš kur ateidavo profesorius. Deja… važiuoti tenka vienam.

Apie prof. L. Vladimirovą galima kalbėti ir rašyti įvairiai. Šio didžiojo Lietuvos knygiaus gyvenimas, mokslinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla yra įdomi įvairių specialybių atstovams.

Vienas iš didžiausių Vilniaus universiteto bibliotekos, vadovaujamos L. Vladimirovo, rūpesčių buvo susigrąžinti caro į Rusiją iš Lietuvos išvežtas knygas ir muziejines kolekcijas. Tas ieškojimas ir sugrąžinimas Vilniaus universitetui kadaise priklausiusių knygų ir muziejinių vertybių vyko daugiausia 1955-1958 m. L. Vladimirovo žodžiais tariant, šie metai liks profesoriaus atmintyje kaip vienas labiausiai jaudinančių jo gyvenimo epizodų.

Iš įvairių Rusijos ir Ukrainos miestų (Maskvos, Leningrado, Kijevo, Charkovo, Odesos, Lvovo) bibliotekų buvo grąžinta Lietuvai apie 15 (kai kur nurodoma 18) tūkstančių retų knygų, tarp jų M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmai. Ne be pagrindo vieno vokiečio straipsnyje L. Vladimirovas buvo vaizduojamas kaip romantiškas nuotykių ieškotojas ir vadinamas “knygų medžiotoju iš Vilniaus”. Maksimenka iš Lvovo į profesorių žvelgė kaip į kažkokį burtininką. Bet tai nebuvo jokie burtai, o tik puikus savo dalyko žinojimas, entuziasto ir optimisto darbas. Pats L. Vladimirovas 1967 m. JAV lietuvių žurnale “Šviesa” rašė: “Jaučiausi kaip koks detektyvas, kuris rengiasi išnarplioti sudėtingą, painią ir labai įsisenėjusią kriminalinę bylą”.

Kiekvienos tautos garbės dalykas – turėti savo pirmuosius spaudos paminklus. 1956 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje lankęsis ukrainietis prof. Borovojus užsiminė vienoje Odesos bibliotekų matęs Mažvydo 1547 m. “Katekizmą”.

“Lietuvos aide” (1997 05 07) L. Vladimirovas tvirtina, kad “sumedžioti” Mažvydo “Katekizmą”, atgauti šią knygą iš Odesos universiteto jam padėjo asistentė žydaitė ir A. Sniečkus. Sužinojęs, kad Odesos universiteto retų spaudinių skyriaus vedėja yra žydė, L. Vladimirovas į Odesą pasiuntė tos pačios tautybės savo asistentę. Ji Odesoje greitai surado bendrą kalbą su skyriaus vedėja. Dar reikėjo A. Sniečkaus skambučio Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui. Taigi jeigu ne L. Vladimirovas, jo asistentė ir A. Sniečkus, galbūt 1997 m. M. Mažvydo “Katekizmo” 450 metų jubiliejų būtume minėję neturėdami pirmosios lietuviškos knygos originalo.

Sėkmingos buvo L. Vladimirovo paieškos ir Maskvoje. Iš V. Lenino bibliotekos Vilniaus universitetui buvo perduotas M. Daukšos 1595 m. “Katekizmas” – pirmoji knyga, išspausdinta Vilniuje lietuvių kalba ir vienintelis pasaulyje žinomas šios knygos egzempliorius, taip pat žymaus baltarusių humanisto P. Skorinos 1525 m. išleistasis Vilniuje “Apaštalas” – antroji išspausdinta knyga Vilniuje, o kartu ir visoje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iš Maskvos Centrinio senų aktų valstybinio archyvo pavyko gauti K. Sirvydo trikalbio (lenkų-lotynų-lietuvių kalbų) žodyno “Dictionarium trium linquarum” 1642 m. leidimą, kurio neturėjo nė viena XIX-XX a. Lietuvos biblioteka.

1964-1970 m. dirbdamas Jungtinių Tautų Organizacijos bibliotekos Niujorke direktoriumi, L. Vladimirovas buvo lyg Lietuvos kultūros atašė Amerikoje, padėjęs Lietuvos išeivijai bendradarbiauti su tėvynainiais Lietuvoje kultūros srityje, rengęs JTO bibliotekoje Maironio, Vilniaus universiteto bibliotekos jubiliejų minėjimus, Lietuvos atlikėjų koncertus. Apie šio darbo sunkumus profesorius rašo: “Kai buvo rengiamos Amerikos lietuvių ir Lietuvos jaunimo krepšinio varžybos (1967 m. – P. B.), iš vienos pusės trukdė VLIK’as, gąsdinęs tėvus, kad jų vaikai Lietuvoje bus suimti, o iš kitos pusės – “organai” (KGB – P. B.) nesutiko jų įleisti į Lietuvą – kas bus, jei pralaimėsime? Vėl teko kreiptis į A. Sniečkų… Rungtynės įvyko”. Knygų grąžinimas į Lietuvą, ryšiai su išeivija ir kita L. Vladimirovo veikla “kvepėjo” nacionalizmu. Pats profesorius rašo: “Visą laiką viską dariau dėl Lietuvos – juk buvau tarp tų keleto žmonių, kurie pasirašė pirmąjį raštą dėl Šv. Jonų bažnyčios išgelbėjimo, ėmiausi žygių dėl Evangelikų kapinių ant Tauro kalno išgelbėjimo, atkūriau A. Mickevičiaus muziejų…”.

Toliau profesorius tvirtina: “Nors buvau lietuvių nacionalistas, bet taip manęs pavadinti negalėjo”. Ir pats paaiškina, kad visa tai įgyvendinti jam padėjo rusiška pavardė, priklausymas TSKP, diplomatiniai sugebėjimai laviruojant sudėtingiausiomis sąlygomis.

Taigi profesorius Levas Vladimirovas parodė patriotizmą ir meilę Lietuvai ne skambiais lozungais iš tribūnų, o savo kasdieniu darbu, profesine veikla.