Prof. Juozas V. Vaitkus
Vilniaus universitetas,
LMA Fizikos sekcijos pirmininkas

Reikėtų atskirti reikalavimus, keliamus dirbantiems studijų, fundamentinio, taikomojo mokslo ir taikomųjų darbų srityse, o tada kiekvienai darbuotojų ar kolektyvų kategorijai taikyti skirtingus “gero” ir “prasto” darbo vertinimo kriterijus. Didelė dalis taikomųjų darbų jau turėtų priklausyti nuo užsakovų (svarbiausi rezultatai yra konfidencialūs), tada atliekamo darbo vertinimas turėtų būti siejamas ne su jų veiklos subsidija, o su garantijomis, kad nauda grįžtų kolektyvui.

Norint, kad mokslinis žurnalas patektų į Citavimo indeksą, turi būti išsaugotas jo leidimo periodiškumas, nes jis skirtas periodiniams moksliniams leidiniams analizuoti. Be to, Indekso prižiūrėtojams reikia įrodyti, kad šis leidinys yra mokslinis, jame reikia publikuoti atitinkamo mokslinio lygio straipsnius. Pastaruosius reikalavimus visiškai atitinka Lietuvos fizikos ir matematikos žurnalai. Tačiau jie iki šiol negali pretenduoti patekti į šį Indeksą dėl to, kad leidžiami neperiodiškai. Kadangi leidybai vis tiek yra išleidžiamos tam tikros lėšos, tai turi būti garantuota, kad jų bus skirta šitokio lygio žurnalams leisti. Tai sugeba garantuoti ne tik Estija, bet ir Rusija. Skiriantieji pinigus turi suvokti, kad vieną kartą konstatavus, jog žurnalas pasirodė nereguliariai, žurnalas išbraukiamas iš sarašo, į kurį vėl bus galima pretenduoti po dvejų metų ir patekti į jį dar po poros naujo bandomojo laikotarpio metų. Taigi keblumų kyla ne dėl lėšų, o dėl jų skyrimo tvarkos.

Kas yra kas šiuolaikinio mokslo pasaulyje, parodo mokslo darbų citavimo indeksai. Tačiau dar reikėtų papildomai analizuoti ir nustatyti, kodėl jie yra cituojami: ar dėl to, kad daugėja tyrinėjimų statistikos bei plečiamos žinios apie panašius objektus; ar dėl to, kad tuose darbuose siūloma pasauliui ką nors naujo, kas reikalinga ir kitiems centrams. O gal tai darbai, kurie cituojami tik norint kritikuoti. Tuos darbus vertinant, manyčiau, vertėtų atskleisti, ar tai yra darbas, atliekamas Lietuvoje, ar jo pagrindiniai rezultatai gaunami kelionių į kitų šalių mokslo centrus metu. Abiejų tipų darbai yra reikalingi ir geri, tačiau tiems kolektyvams teikiama finansinė parama turėtų būti diferencijuojama. Labai verčia abejoti kitas darbų vertinimo aspektas, atsirandantis dėl dabar taikomo mokslinio straipsnio vertinimo tada, kai balai dalijami iš bendraautorių skaičiaus. Ta tema galima atskirai diskutuoti. Bendraautorystės problema yra gana sudėtinga. Tais atvejais, kada atliekami sudėtingi darbai siekiant rezultato, naudojami skirtingi metodai ir įranga, tada kiekviena metodika yra daugmaž vienodai svarbi. Įrodant gaunamą rezultatą bei sukuriant bandinius, reikia specifinių įgūdžių, o kartais ir gilių žinių, todėl už kiekvieną tyrimų barą atsakingi mokslininkai yra lygiavertiški autoriai, kiekvienas tik padidina kito darbo vertę. Kolektyvo partneriai gali būti iš skirtingų mokslo centrų, o tai tik rodo, kad kuriant publikaciją buvo mobilizuotas didelis eksperimentinis potencialas. Aišku, gyvenimas rodo, kad daug bendraautorių gali parašyti ir silpną mokslinį straipsnį. Todėl mokslinių darbų vertinimas, jei jis nėra savatikslis, o lemia mokslinio kolektyvo ateitį, turi būti atliekamas įsigilinant į šiuos niuansus. O jei darbų vertinimas lemia kolektyvo ateitį, tai negalima lyginti fundamentinių ir taikomojo mokslo darbų. Jau anksčiau sakyta, kad valstybė turėtų būti suinteresuota remti taikomojo mokslo darbus. Tačiau šiems darbams būdinga, kad jų rezultatai nebūtų paskelbti anksčiau, negu bus sugebėta juos pradėti taikyti, kad jų kūrėjai gautų pajamų ar bent patentus, kurie jau patys tampa preke.

Taikomiesiems darbams, jei valstybė juos nori ir gali paremti, skatinti ir abipusiškai lyginti turi būti sukurta kitokia sistema, negu ta, kuri gali būti taikoma fundamentiniams tyrimams. Šiuos darbus skatinti galima net ir neskiriant naujų lėšų, tačiau reikia valdžios garantijų. Tai sietina su skatinimu diegti mokslo rezultatus praktiškai, atliekant jau ne tik taikomuosius mokslinius tyrimus, bet ir taikomuosius darbus. Kol tie rezultatai bus diegiami ir pradės duoti naudą, yra sudėtingas parengiamasis etapas, kuriam turi būti skiriama parama. Dabar mokslo darbuotojai gauna nedidelę, bet reikšmingą paramą, už kurią atsiskaitoma mokslo darbais. Jei mokslinei grupei pripažįstama teisė už gaunamą subsidiją atsiskaityti ir praktinę reikšmę turinčiais darbo rezultatais, tada, neskiriant papildomų lėšų, būtų skatinami taikomieji darbai. Tarp mokslo darbuotojų yra nemažai tokių, kurie nori ir turi galimybių sukurti praktiškai reikalingus produktus, tik dabartinė tvarka verčia apie tokius darbus tylėti, o visą veiklą pristatyti parodant mokslines publikacijas. Norint realizuoti šį pasiūlymą, svarbiausia nepamiršti, kad dabartinėmis sąlygomis yra ir specifiški psichologiniai faktoriai (bei gana tipiški diegiant mokslo rezultatus). Vienas jų yra sietinas su mokslo darbuotojo, rodančio iniciatyvą diegti mokslo rezultatus, veiklos garantija bei mokslo institucijos teise disponuoti mokslinei veiklai skirtomis lėšomis naujoms iniciatyvoms skatinti. (Tranzistoriaus išradėjo Šotkio firma bankrutavo dėl to, kad gaminys buvo neperspektyvus!). Norint, kad mokslinio darbo produktas būtų greičiau įdiegtas, tikslinga kurti bendrus firmų ir mokslo institucijų padalinius. Tačiau čia slypi ir galimybė nubausti mokslo instituciją dėl noro diegti rezultatus. Mat mokslinės veiklos rėmimo lėšos skiriamos pagal mokslo darbuotojų skaičių (minus finansavimo mažinimo procentai), todėl, darbuotojui laikinai perėjus į firmą, mokslo institucijos finansavimas bus sumažintas, o jei firmos veikla neduos naudos, tai darbuotojas, bandęs diegti rezultatus, taps bedarbiu.