Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėjas doc. Leonidas DONSKIS kalba apie Lietuvos mokslo bendruomenės konservatyvumą ir apie tai, kaip sunku prasimušti jauniems mokslininkams.

Sunku pakęsti kito sėkmę

Matote, mano profesijos broliai ir sesės, matyt, anais sudėtingais laikais už savo laipsnius bei titulus yra sumokėję pernelyg didelę psichologinę kainą. Todėl labai sunku pakęsti sėkmę to, kuris pernelyg lengvai visa tai nori gauti. Jei sieki aukščiausių akademinių regalijų ir nesi nuėjęs viso to vargo kelio, natūralu, kad tai sukelia priešišką reakciją. Tai psichologinė problema.

Nuoskaudą išgyvenate iki šiol?

Tai buvo rūmų intriga. Man buvo pasakyta, jog knyga, kurią įteikiau kaip habilitacijos pagrindą (tai buvo mano trečioji knyga), yra nepakankama, neatitinka habilitacijai keliamų reikalavimų, ir žmonės yra nusiteikę priešiškai. Tada pareiškiau, kad dabar esu jau keturių knygų autorius ir habilitacijai galiu pateikti visus savo darbus. Išgirdau atsakymą: ne, jeigu noriu, galiu rašyti penktąją knygą.

Tada supratau, apie ką kalbama, čia nė nekvepia kritika ar kolegišku dialogu – čia visai kiti dalykai. Suvokiau, kad reikia baigti slaptąją diplomatiją ir persiorientuoti – siekti pripažinimo kitur ir kitaip.

Dabar apie tai galiu kalbėti kaip apie praeities faktą. Praėjo daug laiko, įvyko nemažai permainų. Paskelbiau daug darbų Vakaruose, parašiau knygą, apgyniau doktoratą Vakaruose, tad moraliniu požiūriu aš laimėjau. Manęs neįvarė į kampą, neprivertė žemintis, žengti moralinio kompromiso keliu. Suprantu, jog man būtų užtekę “supratingai ir bičiuliškai elgtis”, ir, ko gero, anksčiau ar vėliau pro tas garbingas duris būčiau įleistas. To kelio atsisakiau, suvokdamas, kad žemintis neprivalau. Pasirinkęs gerokai sudėtingesnį kelią, suprantu, jog laimėjau. Kaip besiklostytų mano profesinis gyvenimas, viena aišku: dabar turiu alternatyvą.

Bet tada buvo skaudu ir bjauru. Supratau, kad po tokių dalykų su tais žmonėmis bičiuliškai bendrauti negalėsiu, kad kolegas Lietuvoje praradau. Tai ypač nuliūdino. Parašęs keturias knygas, gali pasijusti lyg nieko nebūtum nuveikęs. Tarsi visa tai galima būtų nubraukti vienu mostu. Labai slegiantis išgyvenimas.

Pripažinimas atėjo nesulaukus žilo plauko

Ko gero, daugelio buvau laikomas sėkmės kūdikiu, likimo numylėtiniu. Man buvo 28-eri, kai apgyniau kandidato (daktaro) disertaciją. Jaunas tapau katedros vedėju – man buvo 29-eri. Būdamas 33-ejų metų, įsteigiau Lyginamųjų civilizacijos studijų tyrimų centrą – kartu su savo mokytoju Vytautu Kavoliu. Mes jį įsteigėme ir aš jame direktoriavau. Būdamas visiškai jaunas žmogus, patekau į Klaipėdos universiteto senatą. Atviros Lietuvos fondui įsteigus Atviros Lietuvos kolegiją, buvau pirmasis jos direktorius.

Taigi žvelgiant į mano biografiją, iš tiesų gali atrodyti, kad esu laimės kūdikis. Man jaunam atėjo pripažinimas, nereikėjo laukti žilo plauko. Bet paskui už visa tai teko sumokėti. Žinoma, juk ir praeitį galima vertinti skirtingai. Neabejoju, kad kai kurie mano buvę kolegos pasakys, jog aš pernelyg jautriai ir asmeniškai reagavau, įsižeidžiau už kolegišką ir draugišką kritiką. Tačiau tai juk ne kritika buvo, o paprasčiausias atsisakymas iš manęs priimti dokumentus. Jeigu ta kritika būtų reiškiama garbingos procedūros metu, tai dievai nematė, man bent būtų palikta teisė gintis. Bet kai nepriimami dokumentai…

Laimės kūdikio patarimai studentams

Niekam negaliu patarti elgtis taip pat kategoriškai, kaip pasielgiau aš pats. Džiaugiuosi, kad man pavyko išsaugoti savo moralinį ir profesinį integralumą. Nesižeminau, nepriėmiau manęs žeminančių sąlygų, nors jas įvykdęs galėjau gauti habilitaciją. Pats sau, kaip žmogui, pajutau pagarbą. Pirmą kartą gyvenime aš turėjau radikaliai rinktis, ir tai buvo ne tik profesinis, bet ir moralinis pasirinkimas.

Bet viso to aš negaliu reikalauti iš kitų žmonių, nes suprantu, kad gyvenime viskas sudėtinga, kompromisų sunku išvengti. Nežinau, kaip elgtųsi kiti žmonės, taip pat ir mano studentai. Tačiau tvirtai žinau viena: reikia labai gerai pagalvoti prieš žengiant žingsnius, kuriems mes nepritariame. Kad neužsigautų ir nenusigręžtų mūzos, kaip pasakytų menininkai. Negalima išduoti kai kurių dalykų. Lygiai tas pat pasakytina apie mokslą: egzistuoja principai, kuriems neverta nusižengti, nes anksčiau ar vėliau atpildas bumerangu sugrįš. Pasaulis pasikeitęs, ir save įgyvendinti galima labai įvairiais būdais, nebūtinai tik pagal scenarijų, kurį mums siūlo vieni ar kiti žmonės. Bet, kartoju, jokiu būdu nesijaučiu galįs būti kitų žmonių teisėju, nes gyvenimas pernelyg sudėtingas. Aš neturėjau kitos išeities ir elgiausi, kaip man diktavo protas ir sąžinė.

Kiekvienas galime atsidurti panašiomis aplinkybėmis, vienokiu ar kitokiu mastu ir atsiduriame. Tačiau Jūsų atvejis gal net išskirtinis, kadangi esate klasikinės literatūros žinovas, Dantės, Servanteso, Šekspyro “gurmanas”, be to, filosofas. Todėl man įdomu, ar asmeninės gyvenimo negandos į šalį nustūmė akademinio išsilavinimo pamokas? O gal kaip tik tas negandas padėjo įveikti?

Apie save sunku mąstyti klišėmis ir stereotipais. Mums tekusius išmėginimus visada priimame kaip išskirtinius, unikalius. Nesu konfliktiška asmenybė, man daug maloniau bičiuliautis su žmonėmis, o ne konfliktuoti. Bet tuo pat metu manyje yra maištininko dvasios, man patinka įvairių tradicijų laužytojai, eretikai – esu domėjęsis religinių eretinių ir politinių disidentų istorija Vakarų Europoje. Visada jaučiau slaptą žavėjimąsi jais. Tad gal manyje esama nonkonformisto, bet kartu esu ir nekonfliktiškas. Tikrai nepatyriau jokios laimės, kad mečiau kažkam iššūkį – tikrai ne. Visa tai dariau po ilgų svarstymų, apgalvojęs. Tai buvo sąmoningas moralinis pasirinkimas.

Ar filologija ir filosofija padėjo kautis su vėjo malūnais?

Gali būti ir taip, kaip Jūs nusakėte. Mūsų mokslo visuomenė iš tiesų yra labai konservatyvi, mano manymu, tam tikras vokiškos ir rusiškos akademijos mišinys – pačių konservatyviausių požymių konglomeratas, kuris ir galėtų apibūdinti lietuvišką akademinę visuomenę. Ji be galo jautri statusui. Apskritai Lietuvos visuomenė jautri statusui, bet ypač jautri mokslo visuomenė. Ir, be abejo, tie dalykai yra labai problemiški jauniems žmonėms. Ugdant jauną mokslininką, jauną intelektualą, apskritai jauną žmogų vis dėlto reikia mąstyti ne rangų tabelio sąvokomis. Reikia galvoti apie kolegialumą, partnerystę, apie tą naudą, kurią gali gauti disciplina arba sritis, tam žmogui atėjus. Be abejo, kolegialumo, partnerystės labai trūksta.

Kritiškos minties laisvė - Nematomoji kolegija

Kaip viena iš tokių oazių ir buvo sumanyta Nematomoji kolegija (Atviros Lietuvos kolegija). Man buvo pasiūlyta jai vadovauti, pradžia buvo labai graži. Ta Nematomoji kolegija buvo Rimo Banio, tuometinio Atviros Lietuvos fondo Mokslo skyriaus vedėjo, kūrinys. Aš atėjau Rimui pagelbėti, ir kai gavau pasiūlymą kolegijai vadovauti, tai mano uždavinys buvo Rimo Banio schemą pripildyti turinio. Siūliau, ką reikėtų dėstyti ir ką galima būtų pasikviesti. Mūsų idėja ir buvo dirbti su labai gabiais jaunais žmonėmis, rengti kritiškai interdiscipliniškai mąstančius žmones, paliekant jiems eksperimento, mėginimo, klaidos teisę. Ir kad tai būtų žmonės, kurie, būdami, tarkime, politologai, sugebėtų analizuoti literatūros teorijos vieną kitą problemą, o menotyrininkai sugebėtų prabilti apie politinę filosofiją.

Tokie seminarai buvo sumanyti ir jie buvo sėkmingi iš pat pradžių. Man sunku ką nors pasakyti apie tai šiandien. Kai po visų tų man nemalonių įvykių 1997 m. išvykau į Švediją, į Geteborgo universitetą ir tapau Helsinkio universiteto doktorantu, praradau ryšį su Atviros Lietuvos kolegija. Jai vadovauti atėjo kiti žmonės. Kiek žinau, ten dirba simpatingų, protingų žmonių ir, tikiuosi, jie nepraras to, dėl ko ta kolegija ir buvo sumanyta. Atviros Lietuvos kolegijos direktorė yra dr. Natalija Arlauskaitė, kuri dirbo Atviros Lietuvos fonde. Iš tutorių, arba dėstytojų, kurie atsakingi už savo studentus – tai mano kolegos Arūnas Sverdiolas ir Arvydas Jokubaitis, istorikas Antanas Kulakauskas, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius ir, jei neklystu, prie kolegijos yra prisijungęs prof. Evaldas Nekrašas. Šiuos penkis tutorius aš žinau.

Nežinau, kaip toje kolegijoje dirbama dabar, bet tuo metu, kai ją kūrėme, siekėme turėti kritiškos minties, atviro dialogo, kolegialumo oazę, kuri ir padėtų ugdyti jauną mokslininką.

Kaip į kolegiją patenkama ar bent būdavo patenkama, kai Jūs jai vadovavote?

Laikant egzaminus. Iš pradžių, be abejo, reikia paraiškos, jas gali teikti visų Lietuvos universitetų studentai. Gali būti ir bakalaurinio, ir magistrinio ciklo studentai. Mėginama išlaikyti pusiausvyrą, priimti dalį jaunesnių ir dalį vyresnių studentų. Jie turi būti baigę bent du universiteto kursus. Studentai siūlo savo paraiškas, gauna rekomendacinius laiškus ir turi pateikti vieną kokį nors kūrybinį savo darbą - kursinį ar pan. Jis ir vertinamas.

Nežinau, kiek pasiseks įgyvendinti siekius, apie kuriuos svajojo Rimas Banys, bet pati idėja sveikintina.

Tiesiog augti

Niekada nebuvau tiek naivus, jog manyčiau, kad tokiomis oazėmis ar salelėmis būtų galima pakeisti mokslo pasaulį. Norint pakeisti mokslo pasaulį, reikalingi politiniai sprendimai. Ypač šalyse, kur mokslas stipriai suaugęs su valstybine mokslo politika ir kur nėra nepriklausomos mokslininkų bendruomenės bei privačių universitetų. Kur valstybiniai universitetai glaudžiai susiję su valstybinėmis struktūromis, neįmanoma net tikėtis, jog viena ar kita intelektualų salelė galėtų bent kiek daugiau daryti įtakos akademiniam pasauliui. Naivu ir pretenzinga būtų apie tai net svajoti – apie tai nebuvo ir kalbama, kuriant Nematomąją kolegiją. Mes norėjome sukurti malonią akademinę kompaniją, kuri leistų tiems žmonėms, jeigu jie sėkmingai atsiskleistų savo srityse, tiesiog augti. Parodyti, jog yra tokia galimybė. Smagu kartais parodyti, jog egzistuoja galimybė būti kitokiam.