Danutė Kastanauskaitė

Potraukis knygai buvo pats stipriausias. Biblioteką neatsitiktinai akcentavo. Čia, laisvai rinkdamas ir skaitydamas įvairių amžių ir šalių literatūrą, tobulino intelektą, rengėsi paskaitoms, rašė darbus. Universitetas suteikė tam tikrą veiklos, sprendimų savarankiškumą. Be to, gebėjo intuityviai nuspėti kultūros, mokslo reiškinių eigą ir kryptis, nenutolti nuo gyvenimo tiesų. Būdamas švietėjiškų pažiūrų, daug pasitarnavo renkant ir saugant lietuvių intelektinį palikimą. Nuopelną Lietuvos kraštui giliai suvokė. Tuo didžiavosi. Žinojo esąs aukščiau savo aplinkos žmonių. Deja, natūraliai niekas negalėjo apsaugoti nuo vidinių išgyvenimų. Buvo patekęs į paradoksalią situaciją, kai grįžo iš JAV, patyrė kelias tokias nuoskaudas. Seniai. Galėjo užmiršti. Bet ne… Kaskart prisimena. Tebeskauda.

Pradėjęs nuo nemaloniausių dalykų, Profesorius stabteli, bando pakeisti temą. Rodo naujausius leidinius, recenzijas, savo paties straipsnio korektūrą. Vienas jo rūpestis – išsaugoti bibliotekinės ir knygotyrinės minties tęstinumą. Nepaminėti ar vienpusiškai interpretuoti jo paties darbai. Būtų dar galėjęs patarti, padėti. “Pavargau”, - nutyla.

Kitą kartą Profesorių radau su Vaclovo Biržiškos “Knygotyros darbais” (V., 1998; 1932-1954 m. darbų perspaudas) rankose. “Taip įdomu, artima, sava… “. “Skaitėte?”. Gyvą pažinojęs. Daug bendro randąs jo asmenyje, ir didelį charakterio skirtumą. Biržiška gebėjęs šaltakraujiškai ir ramiai spręsti reikalus, o jam esąs būdingas emocionalumas, ūmi reakcija. Kitoks požiūris į visuomeninius reiškinius. Priešingai Biržiškai, nedelsdamas užmezgęs ryšius su Tarptautine bibliotekų organizacija.

Klausydamasi galvojau apie naujus klausimus, kurie nebereikalavo tiesioginio atsakymo. Kuo patraukdavo Profesorius žmones? Kodėl buvo susiformavusi iš esmės teigiama nuostata į visa tai, ką jis darė? Kur nepralenkiamumo paslaptis? Nepastebėjau, kaip Profesorius padėjo Biržišką. Jo rankose jau kitas leidinys – užsienio mokslinis žurnalas (rusų kalba). Plačiai skelbiama apie jo tiriamąjį darbą, kūrybiškumą, talentą (autorė O. Voverienė). Cituoja. Kartą, po to vėl iš kitų straipsnio vietų. Atvirai džiaugiasi. Aiškiai matyti, kaip jam gera. Pamąstęs pridūrė: “Buvo žmonių, kurie manęs laikėsi”.

Po ranka Profesorius turėjo pluoštelį namų archyvo – premijų, apdovanojimų liudijimai, paskyrimai, padėkos, pagyrimo raštai. Nuo darbo Valstybinėje plano komisijoje – pokario metais – iki Lietuvos atgimimo. Profesorius iliustravo pasakojimą su pripažinimo užuominom. Gėriau visa tai, su apmaudu galvodama, kad nesutalpinsiu į interviu rėmus. Nors tų dokumentų nuorodos jam dabar reikšmingesnės nei gyvenimo istorija.

Galiausiai sukaupęs jėgas Profesorius pakilo nuo fotelio ir nužingsniavo į savo kabinetą. Grįžo su mano klausimų – atsakymų variantu. (Vis dėlto!) Kai ką žodžiu patikslino. Pridėjo kelias smulkiai prirašytas katalogo korteles (vieną eksponuoju kaip suvenyrą).

Laikas eiti. Sunku. Jau kelis kartus mintyse buvau atsisveikinusi, lyg paskutinį kartą matyčiau. Bet likimas darydavo išimtis. Dar esu greta. Dar spusteli šilta ranka. O vietoje oficialaus “viso gero”, girdžiu tariant: “Kai parašysite, vėl atneškit”. Nebespėjau. O tai progai, maniau, medžiagos užteks…

Jau po kurio laiko, skaitinėdama Louis Hjelmslevo “Kalbos įvadą”, radau tokį posakį: “…mokslininkui nieko nėra gražesnio kaip matyti prieš save mokslą, kurį dar reikia sukurti” (L. Hjelmslev. Kalba. V., 1995, IX). Ir Profesorius kūrė. Be galo. Vieniems atsakymams iš karto suteikė galutinę formą. Kitus vis keisdavo. Iš jų galėjo gimti pamąstymai jaunajai specialistų kartai.

Gailiuosi, kad nebėra humaniškiausio Mokytojo, kaskart skatinusio, siekusio atverti ką nors nežinomo, nerašyto. Kaltinu save, kad iš to žmogaus sielos gelmių taip mažai pasisėmiau…