Jau ateinantį rudenį kai kurios šalies aukštesniosios mokyklos naujuosius mokslo metus pradės kaip eksperimentinės kolegijos. Taigi Lietuvoje pradedamas naujas – neuniversitetinio aukštojo mokslo etapas. Kaip jam rengiasi aukštesniosios mokyklos, su kokiais sunkumais susiduria? Apie tai “Mokslo Lietuvai” pasakoja Vilniaus aukštesniosios elektronikos mokyklos direktorius, Lietuvos aukštesniųjų mokyklų direktorių asociacijos prezidentas Gintautas BRAŽIŪNAS.

Didelių kolegijų privalumai

Vienas didžiausių sunkumų - tai studijų programos, kurias teks parengti. Nors jos jau pradėtos rengti, bet teks tobulinti. Pateiksime komisijai, neabejoju, kad kils ir nemažai ginčų.

Antra, mūsų aukštesniosios mokyklos ganėtinai mažos. Tik keletas didžiausių turi daugiau kaip 1000 studentų. Yra paskelbtas jų jungimo projektas, daugelis spėjo susipažinti.

1999 m. rudenį buvo pristatyta “Kolegijų steigimo Lietuvoje studija” (šį darbą finansavo ES PHARE programa). Šioje studijoje projektuojamas naujas kolegijų tinklas Lietuvoje. Pavyzdžiui, siūloma Vilniuje sujungti 8 pramoninio ir ekonominio profilio aukštesniąsias mokyklas į vieną Vilniaus kolegiją. Ekonomiškai tai neišvengiama. Tokie procesai vyko visur: Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje ir kitur.

Sujungtos sostinės pramoninio profilio aukštesniosios mokyklos galėtų vadintis Vilniaus technologinė, o gal technikos kolegija. Tos mokyklos tikrai labai skirtingos, todėl susitaikyti su mintimis, kad būsime sujungti į vieną, tegu ir kolegiją, psichologiškai mums nėra paprasta. Ministerija daro klaidą, tikėdama, kad mes savanoriškai jungsimės. Niekas nenori perimti svetimų problemų. Reikia, kad būtų vienodas mokyklų lygis, pasirengimas. Vadyboje posakis “svetimo skausmo nebūna” netaikytinas. Be to, reformai aukštesniosiose mokyklose niekas neskyrė nė lito, todėl sunku gerinti biblioteką, laboratorijas, kai kas dieną galvoji, kaip išgyventi.

Reformos eigą taip įsivaizduoju: bus įsteigtos pirmosios kolegijos, o prie jų po kokių trejų - penkerių metų pradės jungtis kitos mokyklos. Kad šitaip bus - netenka abejoti, nes absoliučiai visur šitaip vyko. Kai kuriose Europos šalyse kolegijos šiuo metu dar labiau stambinamos, taigi tas procesas gilinamas. Mat didelės kolegijos specialistus rengia pigiau už mažas. Tai įrodo ir tyrimai Lietuvoje. Be to, ir studentai turi didesnį pasirinkimą, nes, sėdę ne į savo vėžes, gali pereiti į kitą fakultetą. Didesnė kolegija pajėgi sutelkti geresnius dėstytojus, efektyviau panaudoti techninę bazę.

Pavyzdžiui, Vilniuje, elektrotechnikos laboratorijas turi net kelios aukštesniosios mokyklos - vienų geresnės, kitų blogesnės. Jei mokyklos veiktų kaip viena kolegija, tai laboratorijų skaičių galima būtų mažinti, gerinti kurią nors vieną. Panašiai ir kompiuterių laboratorijas. Visos mokyklos turi savo bibliotekas - galima būtų telkti vieną, bet didelę, turtingą.

Jeigu tokios Europos šalių kolegijų stambinimo tendencijos Jums gerai žinomos, ir šito vis viena neišvengsime, tai gal reikėtų pradėti kuo greičiau?

Mąstome apie tai, ypač toli pažengę kauniečiai. Dar prieš kelerius metus jie rinkosi ir kūrė projektus, kaip galima būtų kooperuotis. Bet kol esame atskiri juridiniai asmenys, toks turto perdavimas ir priėmimas yra labai komplikuotas. Be to, mokyklų kolektyvai įsivaizduoja, kad tai mokyklų tradicijų naikinimas.

O jeigu ministerija Jūsų vadovaujamai asociacijai skirtų lėšų ir pasakytų: patys tvarkykitės, junkitės.

Praktiškai taip ir įsivaizduoju: būtų vienas generalinis direktorius, kuris ir koordinuotų veiklą, kai kuriuos dalinius pradedant naudoti bendrai. Bet dabar mūsų asociacija tėra visuomeninė organizacija, aš, kaip prezidentas, jokio atlyginimo už tą darbą negaunu. Buvau patenkintas, kai švietimo ir mokslo ministras pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino “Pasirengimo steigti kolegijas nuostatus”. Tai vis dėlto kokių 7 metų mūsų bendrų pastangų vaisius. Tai iškovota.

Kaip direktorius pats sau duobę kasė

Man daug kas yra sakęs: atrodo, baigi pats sau išsikasti duobę. Dabar iš tiesų kartais pagalvoju, kad gal ir nevertėjo eikvoti tiek jėgų, tuo labiau, kad ateitis visiškai neaiški. Kas bus paskui? Olandijoje vienas lektorius skaitė paskaitą apie panašių mokyklų jungimąsi jų šalyje ir pabrėžė: “Neužmirškite, kaip revoliucija suryja savo vaikus, taip ir Olandijoje per mokyklų jungimąsi visi direktoriai neteko savo postų. Aš taip pat esu buvęs direktorius, kovojau už kolegijas, o paskui mus visus pakeitė”.

Gyvenimo logika nenumaldoma: kitas veiklos etapas reikalauja naujų asmenybių. Šią dialektiką suvokiu, bet kaip žmogus norėčiau būsimoje kolegijoje padirbėti, ką nors gero joje nuveikti. Matau, kad ir mūsų dėstytojai tą neišvengiamybę supranta, bet varomoji jėga, matyt, yra ta, kad žmogui būdingas noras siekti tobulumo.

Todėl man savaip įdomus Latvijos pavyzdys. Ten reforma nevyko, kaip buvo technikumai, taip ir liko. Bet dabar, kai Latvija pakviesta derėtis dėl stojimo į ES, latviai pareiškė, jog įkuria tą neuniversitetinio aukštojo mokslo sektorių. Bet iš ko jį latviai kurs? Panašu, kad iš aukštųjų mokyklų. Panašiai ir per jėgą tą patį daro lenkai - įkūrė 8 tokias mokyklas, į jas stumia aukštųjų mokyklų dėstytojus, net į kitą miestą priverčia važiuoti. Tai pavyzdys, kai “apačios” nenori, o ministerija verčia.

Lietuvoje - priešingai: “apačios” nori, pasirengę, tik leiskite veikti. Pagal Bolonijos deklaraciją, kurią 1999 m. pasirašė ir mūsų švietimo ir mokslo ministras K. Platelis, treji studijų metai po vidurinės mokyklos Europoje pripažįstami kaip aukštasis mokslas. Tai neišvengiamas procesas. Mes nenorime būti universitetais. Mes norime būti lygūs, bet skirtingi.

Studijos kolegijoje, lyginant su aukštesniąja mokykla – tai juk visiškai nauja darbo, mokymosi kokybė. Bent to iš būsimųjų kolegijų nori visuomenė. Antraip kam visa ši reforma.

Kolegijų steigimo procesas reikalauja naujos kokybės, nors nemanau, kad kolegijų studijų programos turėtų labai skirtis nuo dabar veikiančių aukštesniųjų studijų. Tačiau aukštosios mokyklos didaktika reikalauja duoti daugiau savarankiškumo studentui ir reikalauti iš jo didesnės atsakomybės. Vadinasi, turi būti daugiau kursinių darbų, referatų ir pan. Būtina pailginti praktikų įmonėse, diplominio projekto rengimo trukmes.

Dalis aukštesniųjų mokyklų, pretenduojančių į kolegijų vardus, jau parengė naujas studijų programas. Jas rengiant aktyviai dalyvavo ir universitetų mokslininkai, ir gamybininkai. Taip pat buvo remiamasi kitų Europos šalių patirtimi. Tačiau, neabejoju, kils dar daug ginčų.

Reformos eigą įsivaizduoju šitaip: bus įsteigtos pirmos kolegijos, o prie jų per kelerius metus prisijungs kitos mokyklos. Kad šitaip įvyks – netenka abejoti, nes absoliučiai visur šitaip vyko. Mūsų specifika ta, kad sąlyginai daug yra nevalstybinių aukštesniųjų mokyklų. Kai kuriose Europos šalyse kolegijos šiuo metu dar labiau stambinamos, taigi tas procesas plečiasi. Beje, tai pasakytina ir apie universitetus.

“Kolegijų steigimo Lietuvoje studijoje” akivaizdžiai parodyta, kad didelėse kolegijose specialistų rengimo kaštai yra mažesni. Didesnė kolegija pajėgi sutelkti geresnius dėstytojus, plačiau vykdyti tarptautinius projektus, daug efektyviau panaudoti techninę mokymo bazę.

Mėnuo, pragariškas aukštesniosioms mokykloms

Praėjęs mėnuo aukštesniosioms mokykloms buvo “pragariškas”. Pradėjo galioti ministro įsakymas “dėl eksperimentinių kolegijų steigimo”. Aukštesniosios mokyklos turėjo per labai trumpą laiką atlikti savęs vertinimo procedūrą ir savianalizės ataskaitą pateikti komisijai. Be to, lygiagrečiai vyksta naujų studijų programų tobulinimas. Taigi dirba visi, neturime kada ir piktintis dėl katastrofiškai sumažėjusio finansavimo.

Per tą mėnesį išryškėjo kai kurių man naujų dalykų. Pasirodo, klydau, kai maniau, kad visi aukštesniųjų mokyklų direktoriai priešinsis mokyklų susijungimui. Pasirodo, kad dėl svarbaus tikslo galima paminti ir savo ambicijas. Žinau, kad kai kurios aukštesniosios mokyklos “kolegijų konkurse” nori dalyvauti susivienijusios.

Sausio pabaigoje teko dalyvauti aukštojo mokslo ekspertų forume Briuselyje, kur sutikau savo kolegas iš Danijos. Šioje šalyje taip pat jungiamos mažos kolegijos. Jungimasis vyksta pagal regioninį principą. Įdomiausia, kad pirmosios susijungė žemės ūkio ir ekonominio profilio mokyklos, tikintis, kad pastarosios padės perprofiliuoti nykstančias žemės ūkio studijų programas. Aišku, psichologiškai nėra paprasta net danams, tačiau terminai nustatyti ir “traukinys” juda į tikslą. Forume buvo pateikta įdomi kai kurių šalių patirtis, jungiant universitetus į konsorciumus pagal regionus. Taigi studijų ir mokslo institucijų administracinis jungimasis, siekiant būti konkurentiškais, vyksta toliau.

Grįžtant prie kolegijų reikalų, noriu priminti, kad jau vasario pradžioje bus paskelbti pretendentai, galintys dalyvauti kitame kolegijų steigimo etape. Šiame etape vyks išorinis mokyklų vertinimas: ekspertų komisijos lankysis mokyklose – pretendentėse. Vertinant dalyvaus ir užsienio ekspertai.

Belieka aukštesniųjų mokyklų kolektyvams palinkėti geros kloties šiame sudėtingame jų veiklos etape. Ačiū ir Jums už išsakytas mintis.