Vienoj rankoj – dovana, kitoj – atleidimo lapelis

Apskritai man atrodo, jog žmogaus gyvenimo prasmė yra mažieji džiaugsmai - kad ir mūsų instituto dešimtmetis. Stengiamės nepasiduoti, nors mums nurėžė 300 tūkst. litų ir visą laiką girdime aiškinimus, kam čia tie institutai reikalingi, jeigu yra atitinkami aukštųjų mokyklų padaliniai - ten viskas bus išnagrinėta, padaryta, išspręsta.

Taigi šventė buvo savotiška: viena ranka su dovanojama knyga teko sveikinti tuos 10 metų institute dirbusius darbuotojus, o kita ranka kai kuriems įteikti atleidimo iš darbo lapelius. Būtent šiomis dienomis iš darbo atleidome 10 darbuotojų, institute lieka apie 70. Bet vis viena nutarėme daryti šventę - ir būtent dėl tų pačių žmonių.

Nors džiaugtis lyg ir neturime dėl ko: nė cento negauname tyrimams, darbuotojai glaudžiasi keliuose kambarėliuose, 1999 m. leidybai turėjome tik 10 tūkst. litų. O juk mūsų leidiniai dažniausiai gausiai iliustruoti. Ilgai svarstėme ir nutarėme, kad tuos 10 tūkst. litų atiduosime skenuoti iliustracijoms vieno autoriaus knygai.

Nepaisant visų šių sunkumų, pasidarėme šventę, kad parodytume, jog dar esame gyvi, darome ir labai reikšmingų darbų. Žinoma, galima gerinti darbo organizavimą, didinti žmonių atsakomybę, bet tvirtinti, kad Lietuvai nereikia Kultūros ir meno instituto - absurdas. Mes kelerius metus apskritai kybojome “ore”: buvo tvirtinama, kad institutas neperspektyvus, nes yra Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijos, tad ir visus kultūros ir meno klausimus jos išspręs daug pigesniu būdu.

Instituto stiprybė – darbų kompleksiškumas

Mūsų instituto stiprybė ta, kad kultūrologai, menotyrininkai, dailėtyrininkai, muzikologai dirba kartu. Tai padeda formuoti labiau susistemintą požiūrį į kultūros ir meno reiškinius. Tam tikra konkurencija tarp temų verčia visus pasitempti. Labai svarbu, kad mokslininkai gali dėmesį koncentruoti į teorinius ir metodologinius darbus, o jų pagrindu nagrinėti kultūros ir meno reiškinius bei procesus. Dirbant kitaip, išeitų tik aprašomieji populiarūs dalykai, arba faktografija, nes mokslas turi savo reikalavimus, taisykles, principus. Antraip tai jau nebe mokslas. O su kolegomis iš Vilniaus dailės, Lietuvos muzikos akademijų bei Vytauto Didžiojo universiteto mes labai gerai sutariame – esame pasirašę bendradarbiavimo sutartis. Mūsų – kultūrologų ir menotyrininkų – Lietuvoje yra tiek nedaug, kad darbo pakanka visiems. Sakyti, kad nereikia Kultūros ir meno instituto, kuris gimė kartu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu, netoliaregiška.

Valdžios vyrai, raikantys valstybės biudžeto pyragą, įsivaizduoja, kad būtent jie ir turi spręsti, kiek tos kultūros ar meno reikia, o gal ir išvis nereikia.

Vienas aukštas pareigūnas sielojosi: kam tų visų mokslo institutų reikia, jeigu filosofas atsisėda ir parašo knygą, o sociologai gali susibėgti, patyrinėti temą ir išsiskirstyti, kol vėl bus pakviesti. Nebereikės visų buhalterių, administratorių, pagaliau ir patalpų… Iš pradžių galvojau, kad ponas juokauja, bet netrukus įsitikinau, jog jis kalba visiškai rimtai. Gal, sakau, iš tiesų sociologai ir kultūrologai susibėgs, ką reikia patyrinės, o paskui vėl pusmečiui grįš į Gariūnus. Kam filosofams vaikščioti į darbą, jeigu šventa mana ir taip jiems iš dangaus byra…

… nebent genialių idėjų pavidalu.

Ypač dabartiniais laikais, kai mes nuo “meškos” patenkame į kitą, masinės kultūros, kičo glėbį. Nežinau, ar čia tinka žodis “kultūra”, nors tenka pripažinti, kad daugelis mums peršamų “vertybių” padaryta profesionaliai. Retai žiūriu televizijos programas, bet pirmą kartą Naujųjų Metų naktį buvo rodomi svarbiausi dalykai - besidžiaugiantys žmonės, kurie sutiko 2000-uosius. Matėme, kaip tas tūkstantmetis buvo sutinkamas Pietryčių Azijos šalyse ir per kelis žemynus šventė nuvilnijo iki Argentinos. Tai pagrindas - žmogaus, gamtos, amžiaus, laiko, kultūrų, civilizacijų iškėlimas ir parodymas. O ką matydavome ligi tol per Naujųjų sutiktuves televizorių ekranuose? Maniakus, bepročius, gaudynes, šaudymus.

Kai rengėmės paminėti savo instituto kuklias sukaktuves, nuėjau į vieną labai garsaus laikraščio redakciją ir pakviečiau dalyvauti. Išgirdau tik pažadus. Niekas nesusidomėjo, neatėjo, jokios žinutės apie instituto renginį taip ir neišvydome. Užtat laikraštyje dominavo tema apie homoseksualus.

Mūsų skola kultūrai

Mūsų institutas, apskritai visuomenė, turi grąžinti tam tikrą skolą kultūrai. Tauta privalo turėti savo pamatą, tai - ne valdžia, o būtent kalba, kultūra - Donelaitis, Čiurlionis, Kudirka, Sklėrius, Kalpokas ir visi kiti kūrėjai. Ir tą pamatą reikia suvokti, analizuoti, susisteminti žinias apie jį. Kai kurie dalykai sovietmečiu buvo net sąmoningai nenagrinėjami, nenorint uždėti ideologinio antspaudo, kuris tuo metu buvo privalomas. O, pvz., bažnytinė dailė išvis buvo tabu. Gilesnių Lietuvos kultūros, dailės, muzikos, teatro istorijos tyrinėjimų juk praktiškai nebuvo. Buvo nagrinėjama arba atskirų personalijų veikla, arba tyrinėjamas jau tarybinis laikotarpis. Šiuo metu ir turime skolą grąžinti, t. y. padaryti tą darbą, kurį visos civilizuotos šalys ir tautos jau seniai padarė.

Gal vis tik neturėtume nuneigti ir tarybinio laikotarpio lietuvių menotyrininkų, kultūros, dailės, teatro ir muzikos istorikų nuopelnų. Net ir tomis nepalankiomis sąlygomis pasirodė nemažai reikšmingų studijų, lietuvių liaudies menui skirtų leidinių. Gal nebuvo rašoma apie žemaičių Kalvarijas, Šiluvos ir kitas bažnyčias, bet mūsų kultūrai atsidavę žmonės ir tais laikais sugebėdavo išleisti labai vertingų veikalų.

Netvirtinu, kad nieko nebuvo daroma. Kad ir Irenos Kostkevičiūtės veikalas “Vincas Svirskis” - neabejotinai reikšmingas ano laikotarpio tyrinėjimas. Bet tai buvo daroma atskirų asmenybių atsidavimo dėka. Sistemiškumo nebuvo. Dabar pagal sudarytą metodiką pradėtas leisti “Sakralinės dailės katalogas”, pradėta nuo Vilkaviškio vyskupijos. Daugelis vertybių ir šiuo metu aptinkama kur nors užkišta zakristijoje - XVII-XIX a. paveikslai ar relikvijos. Jie apmusiję, ne taip blizga, ir klebonėliai bruka į kertę. O pasikabina už kelis litus įsigytą blizgutį.

Neturėtume pamiršti ir mūsų muziejininkų nuopelnų. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys su savo bendradarbiais sugebėjo išsaugoti dar sovietmečiu rastąjį Vilniaus Arkikatedros lobį - neįkainojamus XVI-XVIII a. auksakalių meno kūrinius.

Nepamirškime, kad sovietmečiu net ir tyrinėjant profesionalųjį ar liaudies meną būdavo sudėliojami kiek kitokio pobūdžio akcentai. Jeigu nagrinėdavo Kristaus skulptūrą, tai būtinai kūrinyje ieškodavo vietinių valstiečių bruožų. Be ideologinių atspaudų ir prikergimų, neįmanoma būdavo apsieiti.

Kaip sociologas, galiu pasakyti, kad daugelyje savo straipsnių galėdavome pradėti tik nuo XX ar kokio kito TSKP suvažiavimo iškeltųjų uždavinių priminimo. Nors toliau nagrinėdavome būtent mums rūpimus dalykus. “Perkūnsargius” vis tik tekdavo statydintis: autoreferatą reikėdavo pradėti nuo literatūros - marksizmo ir leninizmo klasikų ir suvažiavimų direktyvų. Antraip darydavai rimtą ideologinę klaidą. 1974 m. gyniausi pirmąją savo disertaciją iš sociologijos. Kadangi buvusioje Tarybų Sąjungoje tų sociologijos tarybų buvo tik keletas, tai savo disertaciją “Jaunimo socialinė profesinė orientacija” turėjau ginti mokslinio komunizmo katedroje. Skambina man Juozas Leonavičius, dabartinis KTU profesorius: “Atvažiuok, yra metodologinio pobūdžio klausimų”. Tai jau visai blogai, jeigu metodologinio pobūdžio. Važiuoju į Kauną, atsidaro durys, įeina pulkininkas. Ilgus metus jis tarnavo karinėje katedroje, apsigynė kandidato disertaciją, o išėjęs į pensiją buvo paskirtas į mokslinio komunizmo katedrą. “Kokį dalyką ginate?” - klausia manęs. “Mokslinį komunizmą”. “O kur tame darbe mokslinis komunizmas?” Žiūriu, kur tas mokslinis komunizmas, o jis įrašytas tik grife - toliau nė žodžio. Dar mėginau aiškinti, kad tai sociologija, bet greitai įsitikinau, jog pulkininkas manęs nesupranta, kaip ir tos sociologijos. Kadangi tik ką buvau tarnavęs armijoje, tai pasakiau, kad pataisysiu. Dabar juokas ima, bet tada buvo toks reikalavimas. Kaip poteriai bažnyčioje.

Ar labai tie tarybiniai “poteriai” pakenkdavo disertacijos moksliškumui?

Priklausydavo nuo mokslininko sąžinės. Jeigu nagrinėdamas tautinius klausimus jis priimdavo tautų suklestėjimo, suartėjimo ir susiliejimo dogmą, tai iš tokio “tyrimo” išeidavo šnipštas. O padorus žmogus sukalbėdavo maldelę ir toliau nagrinėdavo realų gyvenimą. Panašiai būdavo ir kai kur mene: štai skulptorius Gediminas Jokūbonis atidavė duoklę, sukurdamas Lenino paminklus Maskvoje ir Klaipėdoje, bet kas paneigs, kad jis nesukūrė išties reikšmingų darbų? Pirčiupio “Motina”, paminklas Maironiui Kaune, Vilniuje - Adomui Mickevičiui, Seinuose – Antanui Baranauskui - tai plastinio meno šedevrai.

Per vertybių įsisavinimą sprendžiama apie visuomenę

Menas ir kultūra buvo naikinami visais amžiais. Ar mažai matome Apolonų, sfinksų nudaužytomis nosimis? Taip buvo norima pasityčioti. Pagaliau ar mažai sudeginta knygų, paveikslų? Buvo iškraipoma, niokojama.

Skulptūrų parko idėja Grūto miške buvo ideologizuota. Gal savininkas truputį ir paskubėjo. Negaliu sutikti, kad Kultūros ir meno institutas “tupėjo krūmuose”. Vyriausybės pavedimu mes rašėme, kad reikia pagalvoti apie koncepciją. Tyčiotis, guldyti skulptūrų galvas ant žemės nederėtų. O naikinti skulptūras – barbariška. Tada gal ir iš Seimo rūmų išdanginkime to paties laikotarpio Kazimiero Morkūno vitražus – juk ten taip pat yra tarybinių karių figūrų. Šitaip samprotaudami, galėtume prieiti prie absurdo.

Arba Žaliojo tilto Vilniuje skulptūros. Kokie autoriai jas kūrė – Pundzius, Mikėnas, Kėdainis. Dėl vienos tarybinių karių skulptūrinės kompozicijos naikinti žymiausius lietuvių skulptorių darbus būtų nedovanotina. Suomijoje prieš pačius prezidento rūmus stovi rusų caro laikų monumentas su dvigalviu ereliu. Ir suomių tai neužgauna, nes kultūringa tauta tai suvokia kaip savo išgyventos istorijos dalį.

O “Lietuvės motinos” susprogdinimas Kryžkalnyje – tai susidorojimas su vienu brandžiausių skulptoriaus Broniaus Vyšniausko kūriniu. Juk skulptūra simbolizavo Lietuvą, buvo svarbus viso kelio meninis akcentas. Nereikėtų painioti meno su ideologija. Nors, žinoma, ir menininkas turėdavo atiduoti duoklę ideologiniams užsakymams.

Mūsų institute šiuolaikinio meno ir kultūros funkcionavimą nagrinėja dr. Stanislovo Juknevičiaus vadovaujamas Šiuolaikinės kultūros skyrius (dabar tai kultūrologijos tema). Jame nagrinėjamas vertybių klausimas, nes per ką galima pažinti, palyginti visuomenę? Kuo skiriasi viena visuomenė nuo kitos? Per vertybių įsisavinimą, suvokimo lygį. Dabar kaip tik įsitraukta į kultūros vertybių įsisavinimo tyrimus, kurie atliekami daugelyje Europos šalių. Nagrinėjama dabartinė situacija, kaip atskiros žmonių grupės įsisavina tas vertybes. Bendraujame ir su Kultūros ministerija labai aktuliais klausimais. Į institutą buvo kreiptasi dėl Vilniaus žemutinės pilies atstatymo tikslingumo. Ką daryti su pamatais - statyti sarkofagą, o gal apskritai žemėmis užversti? Atlikome tyrimus, pateikėme visuomenės nuomonę tuo klausimu. Tiesa, ligi šiol už šiuos tyrimus institutas nė cento taip ir negavo.

Ar gali visuomenė spręsti apie tokius dalykus? Juk čia lemiamas žodis turi tekti specialistams, ir tai tik atlikus plačius tyrimus, gal pasitelkus ir tarptautinius ekspertus.

Žinoma, gali būti, kad žiniasklaida vienaip ar kitaip tą nuomonę formuoja. Pvz., statant A. Vienuolio vidurinės mokyklos pastatą, buvo sukeltas šurmulys, kad projektas Vilniaus senamiesčiui netinkamas. Statyba buvo nutraukta, dalis pastato net nugriauta – ir kas iš to laimėjo? Vienas dalykas, jei prie Rotušės įbogintume siūlomą bokštą, kuris toje vietoje – nei į tvorą, nei į mietą, ir visai kitas dalykas – mokykla senamiestyje.

Sutinku, kad viešosios nuomonės absoliutinti negalima, tuo labiau ja manipuliuoti. O įsiklausyti reikėtų: svarbu žinoti ką žmonės galvoja. Nors galutinai nuspręsti turėtų ekspertai.