Ar yra valstybės mokslo politika? Kokia ji galėtų būti?
Prof. Juozas V. Vaitkus
Dar vienas pasiūlymas, kuriam įgyvendinti nereikia lėšų, tik reikia numatyti, kad jei nauja skatinama veikla bus pradėta, valdžios pajamos, gaunamos iš šios veiklos, bus mažesnės negu iš kitų veiklos rūšių. Tačiau jei šio pasiūlymo nebus, nauja veikla iš viso neatsiras. Šis pasiūlymas yra ne naujas, nes Ūkio ministerijoje Mokslo ir technologijų parkų įstatymas buvo jau kelis kartus pradėtas rengti, tačiau atsirasdavo iniciatorių, kurie iš projekto išbraukdavo svarbiausius dalykus, o vėlesnio svarstymo metu būdavo prieinama prie išvados, kad naujasis įstatymas ne geresnis, palyginti su jau egzistuojančiu Viešųjų įstaigų įstatymu, todėl ir nėra ką toliau daryti. Gal būtų galima dar kartą grįžti prie šio įstatymo ir valstybinėje investicijų skatinimo programoje numatyti tokio parko, kuris šiame straipsnelyje anksčiau aptartas, įkūrimo galimybes. Aišku, pasiūlymą įgyvendinant, vėliau jau reikia skirti papildomų lėšų arba nedidelių lengvatų mokslo ir technologijų parko veiklai. Viena jų sietina su technologijų centro įkūrimu jau veikiančioje gamybinėje bazėje, tik būtų teikiamos lengvatinės paslaugos ar sudaromos sąlygos jame įrengti mažas firmas.
Šis pasiūlymas sietinas su tikrąja žodžio konsorciumas prasme bei valstybės tvarkomų lėšų paskirstymo pertvarka. Įsigilinus į JAV elektronikos žurnaluose vykstančią diskusiją apie elektronikos plėtrą ir jos problemas, galima rasti metodiką, kaip padėdama sukurti konsorciumus vyriausybė daro įtaką pramonės raidai. Sukuriamas naujo gaminio konsorciumas (įtraukus valstybinį kapitalą). Naujo gaminio, kurio paklausa numatoma didelė, tačiau jam sukurti reikalingos didelės investicijos ir kelių kompanijų pastangos (pavyzdžiui, reikia ne tik iš esmės patobulinti produktą, bet ir sukurti naują įrangą). Dėl to naujas produktas yra pritaikomas daugelio gamybiniams poreikiams tenkinti ir įvyksta nedidelė pramonės revoliucija. Kartu pasigirsta ir kritikuojančių balsų, kurie smerkia tokią veiklą, nes tai mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas pertvarkant pramonę. Gal kiek čia ir fantazuojama, tačiau tokia veikla tiktų ir Lietuvai, nes tada vyriausybės užsibrėžtus tikslus realizuotų privačios firmos, o kontrolė liktų vyriausybei.
Galima pateikti keletą pavyzdžių. Lietuvoje vyriausybė galėtų sukurti konsorciumą Lietuvos sienos apsaugos sistemai sukurti ir reikalingoms priemonėms pagaminti. Šio produkto esmė yra ta, kad visą sistemą žino tik tie, kuriems tai yra patikėta, ir jie vadovauja kuriant ir gaminant atskirus elementus. Jei reikia, dėl to skelbia konkursus. Visos sistemos kontrolė tada gali išlikti valstybės rankose, nes kitur sukurtas prietaisas visada yra įveikiamas jo kūrėjų. Kitas konsorciumas galėtų imtis filtrų gamybos katilinėms, kurios ateityje degins orimulsiją. Eksperimentinis (be filtrų) orimulsijos deginimas, kaip daroma dabar, yra nusikaltimas, nes jo degimo produktų poveikis pasireikš po kelių ar keliolikos metų. Manau, kad būtų sutaupoma lėšų kuriant, o ne perkant šiuos dūmų valymo įrengimus. Trečias konsorciumas galėtų skatinti turizmą (kuris puikiai funkcionuotų, jei valdžia panagrinėtų principus, kuriais besivadovaudamas Bismarkas sukūrė Vokietijos, kaip tvarkingos valstybės, įvaizdį). Galima būtų idėjas bei pateiktus aukščiau pasiūlymus toliau plėtoti, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas.
Ir dar viena labai efektinga priemonė, kuri paskatintų taikomojo mokslo plėtotę ir naujų gaminių bei technologijų kūrimą ir tobulinimą: jei, kaip yra daugelyje šalių, įstatymas pripažintų mokslo darbų finansavimą mokslo įstaigoje įmonės investicija. Šitaip sumažėtų šiandieninės valstybės pajamos, bet tai duotų didelį impulsą investicijų kūrimui ir plėtotei. Buvo geras Lietuvos mokslo ir studijų fondo sprendimas paremti darbus, kurių užsakovai ir rėmėjai yra Lietuvos įmonės. Gaila, bet tai jau praeitis.
Ir dar keli pamąstymai raštu arba kas kelia abejones.
Žvelgiant į Lietuvos valdžios pasirinktą kelią, atrodo, kad yra susitaikyta dėl prognozių apie pralaimėjimus ir perspektyvas šalies ūkyje, kad yra matomas siekis atsakomybę už veiklą perduoti kitiems (užsieniečiams, Europos Sąjungai ar dar kam nors). Atrodo, kad kartais pamirštamos elementarios tiesos, nes būna tvirtinimų, kad jei A=B, o B=C, bet C nelygu A. Skaudu matyti, kaip nepaisoma savų specialistų nuomonės, o pasikliaujama svetimais, nedemonstruojančiais nei objektyvumo, nei kompetencijos, o savi specialistai apkraunami darbais, susijusiais ne su jų profesija. Gal todėl ir nepateikiama visuomenei pagrįstų teiginių, kodėl priimami vieni ar kiti politiniai ar ekonominiai sprendimai.
Atrodo, kad Lietuvai labiausiai trūksta ekonomistų. Užuot pateikus ekonomiškai pagrįstą Lietuvos ateities prognozių analizę, matome tik intuicija grindžiamų politinių sprendimų realizavimą, o tie sprendimai kinta laikui bėgant. Ne vieną uždavinį, kurį turėtų spręsti makroekonomikos ekonomistai, dabar sprendžia geri specialistai, bet ne ekonomikos ir šalies socialinės raidos, o energetikos. Užjūrio ekonomistas (lietuvis) įrodo, kad Lietuvos (ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių) gerovės lygis kils sparčiausiai, jei Lietuva sieks, bet neskubės integruotis į Europos Sąjungą, o plėtos tarpvalstybinių prekybos sutarčių galimybes, tačiau to Lietuvos specialistai net nekomentuoja. Ekonomistai nusišalina darant rimtas analizes. Tokių pavyzdžių yra nemažai, ypač jei pridurtume atvejus, kada sprendžiama ieškant, kaip pagrįsti tam tikras idėjas, o ne surasti kompetentingą sprendimą. O gal tokių užsakymų ekonomistams ir neduodama? Anksčiau buvo kalbama, kad Lietuvos, net ir visų Baltijos šalių, rinka bei visas potencialas yra labai mažas, jei jį vertintume tarpvalstybiniu mastu. Todėl reikėtų manyti, kad Lietuvos konkurencingumą pasaulyje padidintų viso ūkio koncentravimas. O dabar tik kalbama, kad reikia viską skaldyti, norint konkurenciją paversti efektyvumo varikliu. Pamirštama, kad kas yra gerai vidaus rinkoje, tas netaikytina tose sferose, kur konkuruojama su korporacijomis.
Specialistai (pasaulyje, ne tik Lietuvoje) tvirtina, kad energijos gamintojai gali konkuruoti, tik jei turi galingus energijos reaktorius (nes tik jie dirba našiai) ir greitai įjungiamus bei rezervinius energijos šaltinius. Tokia yra Lietuvos energinės sistemos triada: Ignalinos atominė elektrinė (IAE) + Elektrėnų elektrinė + Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė. Jei nuo jų atskirsime aukštos įtampos perdavimo linijas, tai liks tik atskiros, turinčios tarpusavio ir bendravimo su išoriniu pasauliu problemų, t.y. nuostolingos, elektrinės. Lengviau šią techninę abėcėlę pamiršti ir manipuliuoti konkurencijos stygiumi Lietuvoje. Lietuvos energijos sistemoje reikalingos Ignalinos atominės elektrinės atsisakoma siekiant teigiamesnio Europos Komisijos įvertinimo, nors ir nežinia, ar tai padės Lietuvai, kad ji greičiau būtų priimta į Europos Sąjungą (nes ji norės priimti tik tokią šalį, kuri pakankamai tvirtai stovi ant savo ekonominių kojų, o ne orientuojasi į dotacijas). Bet kuriuo atveju norėtųsi, kad IAE ateitis būtų sprendžiama išnagrinėjus jos svarbą ir galimybes Lietuvos ūkyje, ne iš karto pripažįstant, kad nemokame ūkininkauti ir pasiduodame išoriniam spaudimui, kai nematyti, kad spaudžiantieji būtų suinteresuoti matyti klestinčią Lietuvą. Susipažinus su IAE uždarymo scenarijais (kurių rengėjai vargu ar yra ekonomistai, konsultuojami energetikos specialistų), pasigendama tokio veiksmų plano, kuris parodytų, kokia būtų padėtis Lietuvoje, jei mes geriau tvarkytume elektros ūkį ir plėstume elektros naudojimo sferą. Visame pasaulyje dujų ir naftos pramonė kovoja prieš atomines elektrines (tiksliau kalbant, prieš branduolinę energetiką), nors dujų ir naftos atsargos Žemėje yra greitai senkančios, tačiau apie tai komerciniai ir politiniai sluoksniai stengiasi nemąstyti. Lietuvoje irgi sikertasi IAE ir Mažeikių naftos interesai, skelbiama šviesi šiluminių elektrinių ateitis, nors tos elektrinės labai teršia aplinką, o dėl atominių elektrinių pavojingumo visada per daug nuogąstaujama. Gandai sklando, kad geologijos tyrimai yra parodę, jog Lietuvoje yra urano bei kitų pasiekiamų naudingų iškasenų, o tai būtų rimtas veiksnys svarstant, kas ką reiškia Lietuvoje.
Galima plėsti tokių abejotinų situacijų ratą, kada trumpalaikiai komerciniai interesai nugali sprendžiant Lietuvai aktualias strategines nuostatas, o problemos perkeliamos ateities kartoms. Mokslo sferoje ypač aktualūs ilgalaikiai strateginiai veiksmai, nes jau dabar daug mokslo kolektyvų yra ties išnykimo riba, o jų tolesnio nykimo pasekmės bus tokios, kad atkurti turėtą mokslo potencialą užtruks kelis dešimtmečius. Norisi tikėti, kad išrinktoji Lietuvos valdžia nesivadovauja principu: po mūsų nors ir tvanas. O gal visos Lietuvos problemos išsispręs, kai į valdžią ateis tie, kurie vienoje aukštojoje mokykloje yra rengiami valdyti valstybę. O jei kas to nesulauks, tai pats kaltas, kad ne laiku gimė. |