Gediminas Zemlickas

Į parodos atidarymą atėjo Juozo Šliavo artimieji, buvusieji mokiniai, kraštotyrininkai, žmonės, kuriems brangus šio žiemgalių krašto sūnaus atminimas. Todėl renginį pradėjusi VU bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė ir pasiūlė sustabdyti šią akimirką, kad galėtume prisiminti ir geriau pajusti tą didį žmogų, Žeimelio vidurinės mokyklos mokytoją, kuris nors ir gyveno tik 49 metus, bet buvo likimo taip apdovanotas, kad sugebėjo padaryti neįtikėtinai daug. Šitai taip pat tik patvirtino paroda, kurią rengė bibliotekos Rankraščių skyrius, saugantis didelį ir įdomų šios įvairiapusiškos asmenybės archyvą.

Juozo Šliavo įvairiapusiškumas stebina. Jam viskas rūpėjo, buvo įdomu: tautosaka ir kalbos dalykai, archeologija ir architektūra, mokslo istorija ir literatūra. Tikriausiai tą interesų plotį geriausiai išreiškia viena talpi sąvoka – meilė gimtai žemei ir jos žmonėms. Kraštotyra, matyt, ir buvo ta visuomeninės veiklos sritis, kuri leido atsiskleisti šios asmenybės keliui į pažinimą. Reikšminga tai, kad J. Šliavo interesų platumas taip pat buvo susietas su pažinimo gyliu, štai kodėl prof. Zigmas Zinkevičius Juozą Šliavą yra pavadinęs “tikru kraštotyros fenomenu”. Bet tai ne viskas. Šalia reikšmingų kraštotyros darbų šis Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojas spėjo parašyti apsakymų, 130 eilėraščių - kai kurie tų kūrinėlių buvo skelbti periodinėje spaudoje. O kraštotyrinis J. Šliavo palikimas surinktas, surašytas ir išguldytas 18 tomų, kurie saugomi VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Latvijos MA bibliotekoje.

Kraštotyros veteranas Antanas Stravinskas prisiminė savo keliones į Žeimelį, apsilankymus pas Juozą Šliavą Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos reikalais. Bene 1962 m. rudenį tautosakininkas ir mitologas Norbertas Vėlius buvo iškėlęs mintį rengti kompleksines kraštotyros ekspedicijas. Iš A. Stravinsko lūpų apie šį sumanymą išgirdęs J. Šliavas labai susidomėjo, tuojau pat ėmė svarstyti, kaip čia su moksleiviais į tokią ekspediciją patraukti. Nuo tada tokias nedideles lokalines ekspedicijas į Žeimelio apylinkes J. Šliavas ir pradėjo rengti, šią veiklą tęsė iki tragiškos savo žūties 1979 metais.

A. Stravinskas prisiminė ir J. Šliavo susirūpinimą Žeimelio architektūrinio paveldo išsaugojimu. Baigė griūti Žeimelio labai savitos karčemos (XVIII a. antra pusė - XIX a. pradžia). Rajono valdžia to paveldo vertės nesuprato, į kraštotyrininko argumentus jokio dėmesio nekreipė. A. Stravinskas pasiūlė veikti per Kultūros ministeriją. J. Šliavas jau mažai betikėjo, kad gali pavykti ką nors pakeisti į gera. Dviese ne vieną ilgą valdiškų instancijų koridorių išvaikščiojo. Architektūros paveldo išsaugojimo reikalams, pasirodo, besąs neabejingas Jonas Glemža, kuris tuo metu buvo Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas. Reikalai pajudėjo. Ir nors Žeimelio karčemos baigtos restauruoti jau po J. Šliavo mirties, tik 1985 m., bet kiekvienas žvelgdamas į tuos statinius pirmiausia prisimena šį Žeimelio savitumo sergėtoją. Nederėtų pamiršti ir to, kad J. Šliavas Žeimelyje įkūrė garsų visuomeninį muziejų “Žiemgalė”.

Žymusis mūsų matematikas prof. Bronius Grigelionis didžiuojasi, kad buvo Juozo Šliavo mokinys. Profesorius priminė, jog dėl materialinių aplinkybių J. Šliavas po vidurinės mokyklos negalėjo iškart stoti į aukštąją mokyklą, turėjo mokytojauti. (Vilniaus pedagoginį institutą neakivaizdiniu būdu baigė 1956 metais.)

Kaip kraštotyrininkas, mokytojas pagarsėjo jau vėliau, kai B. Grigelionis po vidurinės mokyklos išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Tada su J. Šliavu susitikti tekdavo ne itin dažnai. Kiek daugiau teko bendrauti 1978 m. vasarą – paskutiniaisiais metais prieš mokytojo žūtį. Kalbėjosi apie J. Šliavo darbus, Lietuvos reikalus. Įsiminė ekskursija į Mažuotnę Latvijos pusėje, kur vyko dideli žiemgalių mūšiai su kalavijuočiais. Buvo sutarę po metų vykti į Tervetę. Kitų metų birželį kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia – J. Šliavas tragiškai žuvo. Žūties aplinkybių aiškintis ypatingo noro valdžia neparodė.

B. Grigelionis prisiminė, jog apie 1970 metus J. Šliavas jau buvo parengęs dvitomį apie Žeimelį ir jo apylinkes. Dvitomis 1972 m. buvo įtrauktas į leidybos planus, tačiau po tragiškos Romo Kalantos žūties prasidėjo represijos ir knygos nepasirodė.

Parodos atidaryme dalyvavusios J. Šliavo sesers Aleksandros Švilpienės tvirtinimu, broliui buvo siūloma daugiau parašyti apie tarybinius laikus, tada ir kiti jo kraštotyriniai darbai būtų lengviau prasimušę į spaudą. Tačiau J. Šliavas pasakęs, jog teisybės rašyti negalįs, o meluoti nemokąs…

Medžiagą apie lietuvių tautos rezistenciją pokario metais, partizanus ir trėmimus J. Šliavas nešiojo giliai savo širdy, tai buvo jo, kaip ir daugelio mūsų krašto patriotų, kraujuojanti žaizda. Bet atvirai apie tokius dalykus negi kas kalbėjo.

Po J. Šliavo mirties jo artimųjų ir buvusių mokinių iniciatyva ir pastangomis jau pavyko išspausdinti keletą mūsų žymaus kraštotyrininko knygų: “Žeimelio apylinkės. Kultūros ir švietimo apybraiža” (1985), “Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis” (1993), “Krantams tolstant. Eilėraščiai” (1993), “Žiemgalių pėdsakais” (1996), “Juozo Šliavo dalykinė rodyklė” (1990). Dabar spaudai rengiama jo korespondencija. Turėtų būti įdomi knyga.