Kultūra – brangus malonumas. Ką šiandien Filologijos fakultetui reiškia išleisti knygą? Nesunku paskaičiuoti, jog praėjusiais metais fakultetas vidutiniškai kas savaitę išleido po knygą – originalios kūrybos, vertimą, mokomųjų leidinių ir pan. Sprendžiu pagal lankstinuke pateiktą skaičių – 50 naujų knygų. Ar bent iš dalies tos knygos fakultetui apsimokės? Žinoma, tai nėra mandagus klausimas, bet šiais laikais juk visi esame verčiami skaičiuoti ir taupyti.

Finansine prasme tokių knygų leidyba niekaip neatsiperka. Dalį savo leidžiamų mokslo žurnalų dovanojame, išsiuntinėjame, bet kad Vakaruose juos kas daugiau pirktų – nelabai realu, vienas kitas pirkėjas, be abejo, pasitaiko, turime keletą ir nuolatinių. Dalis čia pateiktų vadovėlių būtini studentams, moksleiviams, taip pat ir tiems, kurie mokosi kalbų, iš jų – ir lietuvių. Apskritai šios knygos – vertinga filologinės kultūros dalis, mūsų kultūros dalis.

Ar valstybės biudžete yra tokia finansinė eilutė – reprezentuoti savo filologiją, kultūrą, studentijos ir pedagogų reikmes?

Atskirai filologams tokios eilutės nėra. Švietimo ir mokslo ministerija per Švietimo ir mokslo departamentą skiria lėšų įvairių sričių monografijų, vadovėlių ir mokslo žurnalų leidybai. Mokslo taryboje bei Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijoje, kuri rūpinasi bendraisiais aukštųjų mokyklų vadovėliais, atliekama ekspertizė, o paskui dalijami pinigai. Tačiau 1999 m. realiai tų lėšų Filologijos fakultete gavome mažą dalį to, kas buvo planuota.

Mokslo knygas leisti niekada finansiškai neapsimokės – tai rodo pasaulio praktika. Atsipirkti gali tik grožinės literatūros kūriniai (ir tai ne visi), vertimai, kurie skirti gerokai platesniam skaitytojų ratui.

Ar realu tikėtis, kad mažos tautos autoriaus parašytas vadovėlis ar šiaip kokia kita knyga staiga taptų tarptautiniu bestseleriu? Ar kuris nors iš šioje parodoje pristatytų veikalų galėtų į tokį pripažinimą pretenduoti?

Jeigu taip atsitiktų, tai tikrai būtų didžiulis įvykis. Gal kada taip ir įvyks. Manyčiau, kad kitose šalyse būtų populiari, pavyzdžiui, mūsų fakulteto docentės Dalios Dilytės knyga “Amžinoji Roma” (1998). Tik reikia patiems būti aktyviems, sudominti kitų šalių leidėjus. Kai kurios skandinavų knygos, pvz., J. Gaarderio populiariai parašyta filosofijos istorijos knyga “Sofijos pasaulis”, išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Ši knyga buvo seniau pristatyta – ją vertė mūsų fakulteto darbuotoja Eglė Išganaitytė.

Kokia šiuo metu Filologijos fakulteto savijauta, vidinė kūrybinė temperatūra? Kaip jaučiate savo vietą Lietuvos moksle, kultūroje, studijų procese?

Savijauta, deja, nėra labai gera, viena didžiausių mūsų problemų – finansų trūkumas. Manau, kad Vilniaus universitete būtent Filologijos fakultetas išgyvena didžiausius sunkumus, ir ne tiek susijusius su leidyba, kiek su bendru finansavimu, dėstytojams mokėjimu už darbą. Valdininkai mums sako, kad dėstytojų per daug. Pagal standartinį finansavimą buvo numatyta10 studentų vienam dėstytojui, dabar jau 12, o ateityje gal bus ir 20. Mūsų bėda ta, kad negalime padaryti didelių grupių. Filologijos fakultete daug studijų programų, kokios nors švedų kalbos niekada vienu metu nestudijuos šimtas studentų. Yra 16 žmonių grupė ir juos mokome. Dabar norime pasiekti, kad naujųjų kalbų, kurių turime po vieną grupę, finansavimas būtų numatomas pagal kitus kriterijus, esame parengę siūlymą, kuriam jau pritarė VU Senatas, LMT, Užsienio reikalų ministerija.

Panašiai yra ir rengiant vertėjus. Labai dažnai tenka dirbti tik su keliais žmonėmis (tik anglų kalbos vertėjų grupelė didesnė). Tas vertėjų rengimas brangiai kainuoja, bet yra tam tikri Europos Sąjungos reikalavimai, į kuriuos privalome atsižvelgti. Europos Taryba remia mūsų Vertimo studijų katedrą, įrengė labai modernią vertimo laboratoriją. Vykdome bendrus projektus. Tačiau jeigu neįstengsime išlaikyti savo dėstytojų, tai visai blogai, niekas mūsų paprasčiausiai nesupras.

Ar sugebate fakultete išlaikyti jaunus, didelių vilčių teikiančius dėstytojus, mokslininkus?

Pasilikti jaunus perspektyvius žmones fakultete ir universitete didelė problema. Daugelis jų nepasilieka. Jeigu ne vilnietis, tai neturi kur gyventi, bendrabučio nėra, atlyginimas menkas. O etatų, neva, turime per daug, todėl dėl kiekvieno žmogaus reikia sukti galvą.

Į filologus turi būti žiūrima kiek kitaip, nes tai ne tik dėstytojai, ne tik mokslininkai, bet ir kultūros darbininkai. Jiems negalima tiesmukai taikyti standartinių finansavimo taisyklių – pagal studentų “galvų” skaičių. Tie skaičiai pateikiami iš ministerijos: kiek lėšų skiriama apskritai universitetui ir kiek kurios srities dėstytojui numatoma studentų statistiškai.

Nuolat girdime tvirtinant, jog ES šalyse ar JAV vienam dėstytojui tenka daug daugiau studentų negu Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Taip, bet nepasakoma kito svarbaus dalyko. Auditorinio krūvio mes turime daugiau negu Vakarų šalių universitetų dėstytojai, tad jį reikėtų mažinti ir didinti studentų savarankiškam darbui skirtą laiką, kitaip sakant, koreguoti reikalavimus studijų programoms, o tai Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencija. Deja, mūsų aukštųjų mokyklų infrastruktūra dar menkai paruošta studento savarankiškam darbui. Kitas dalykas: Vakaruose vieni studentai aktyvūs, o kiti – pasyvūs. Jeigu skaičiuosime tik aktyviuosius, tai pamatysime, kad skirtumas nėra esminis. Lyginti reikėtų labai atsargiai. Abejoju, ar užsienio šalyse į tą statistiką įtraukiami lektoriai, o Lietuvoje į statistiką visi patenka – ar docentas, ar profesorius, ar lektorius.

Lyginti sistemas reikia labai atsakingai ir atsargiai, nes paviršutiniška statistika tik klaidina. Tada galima priskaldyti daug malkų.

Sovietmečiu Filologijos fakultetas nuolat buvo budriai kuruojamas režimo ideologų, ne vienas dėstytojas ir studentas yra skaudžiai nukentėjęs. O kokia Jūsų darbuotojų ir studentų savijauta dabar? Ar jaučiatės esą sielų vadovai, ar patys išgyvenate laisvės pojūtį?

Ideologinio spaudimo nejaučiame - tai didelis dalykas. Bet atsidūrėme, kaip minėjau, finansinių problemų pinklėse.

Ką galite pasakyti apie lyčių santykį fakultete?

Darbuotojų moterų ir vyrų santykis yra apynormalis, bet studentų – darosi katastrofiškas. Per visą fakultetą tik keliolika vyrukų priimame į pirmą kursą. Tačiau moteriškėjimo tendencija pastebima ir tiksliųjų mokslų fakultetuose, o tai jau turėtų kelti tam tikrą nerimą.

Dėkoju už trumpą pokalbį – nenorėčiau Jūsų ilgiau atitraukti nuo šio renginio šeimininko pareigų.