Nepaisant visų sunkumų, Lietuvos mokslo bendruomenė gyvena labai turiningai: 1999 m. spalį vyko Lietuvos mokslininkų kongresas, š. m. vasario 26 d. rengiamas Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavimas, o birželio 21-25 d. šaukiamas XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Kalbu tik apie tuos renginius, kuriuos organizavo arba padeda organizuoti Lietuvos mokslininkų sąjunga. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų tarybos pirmininko (JAV) dr. Vytauto Naručio gera proga paklausti, kokį įspūdį jam padarė pirmasis iš paminėtųjų susibūrimų – Lietuvos mokslininkų kongresas, kuriame jis dalyvavo? Su Vytautu NARUČIU kalbasi laikraščio vyriausiasis redaktorius, XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo organizacinio komiteto narys Gediminas ZEMLICKAS.

Man patiko, kad vietoj didingos šventės ir iškilmių kongreso metu buvo darbinga atmosfera, daug diskutuota. Šiais laikais tai labai teisingas sprendimas. Norintys galėjo pasisakyti, iškelti problemas ir be ypatingo rėkavimo, kultūringai polemizuoti su oponentais. Mokslo problemos labai opios, tai ir valstybės gyvastingumo, jos gerovės vienas iš šaltinių. Ne paslaptis, jog dėl Lietuvos valstybės finansinių sunkumų parama mokslui ribota. Kaip turimus išteklius paskirstyti – didelė problema. O juk nuo to sprendimo priklauso ir mokslininkų gyvenimas, ir mokslo gyvastis, galop ir pačios valstybės ateitis.

Todėl labai gerai padarė Lietuvos mokslininkų sąjunga, kad leido visiems tiems mokslo bendruomenės rūpesčiams iškilti į paviršių. Pasiklausęs galiu tvirtinti, jog visos pozicijos buvo pareikštos – kartais subtiliau, kartais tiesmukiškiau.

Žinoma, bus įdomu stebėti, kaip išsispręs dalykai. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos mokslas nenukentės. Kaip Jums atrodo, ar Lietuvos mokslo bendruomenės nariai pakankamai gerai patys suvokia tas problemas, o svarbiausia, ar mato būdus, kaip iš sunkios padėties išbristi?

Man atrodo, suvokia. Tik ar pasiryžę padaryti tai, kas reikia? Prisipažinsiu, jog aš vienareikšmio atsakymo nežinau ir jo nesiūlysiu. Tačiau problemas spręsti reikia ir, manau, jog čia ir glūdi didžioji problema – kiek yra tų, kurie pasiryžę tuos sprendimus daryti.

Ar Jūs manote, jog Lietuvoje pernelyg uždelsta priimant kai kuriuos radikalesnius sprendimus?

Susidaro įspūdis, kad tiek mokslo, tiek švietimo reforma pajudėdavo į priekį, paskui vėl sustodavo. Matyt, veikia aplinkybės, nuo kurių neįmanoma pabėgti.

Ar atvėso abipusis dėmesys

Sąjūdžio laikais buvo labai staigus užsienio lietuvių paramos Tėvynei impulsas. Bendraujama ir dabar, dažnai nustembu, išgirdęs, kaip gražiai tie asmeniniai ryšiai užsimezga – kaip mokslininkas susiranda kolegų. Bendri projektai – didesni ar mažesni – vykdomi. Bet visiškai pritariu nuomonei, jog tie ryšiai galėtų būti ir glaudesni. Reikėtų juos stiprinti. Reikėtų kiek giliau paanalizuoti, kas daroma, kad tie ryšiai būtų geriau pastebimi. Būtų neprošal ir daugiau reklamos, pateikti įvairių bendradarbiavimo smulkmenų – tada visi geriau suprastume, kas šiuo metu vyksta. Neabejoju, kad toks žinojimas aktyvintų veiklą. Galėtume tik sveikinti antrą tokį bendradarbiavimo impulsą, koks buvo Sąjūdžio laikais – jeigu tik pavyktų naują susidomėjimo bangą sukelti.

Kiek tai įmanoma? Juk visai kita politinė, ekonominė situacija.

Ir vis tik reikėtų to naujo impulso siekti. Be pastangų nieko nebus. Iš tiesų daug kas užsienyje net nusivylė tuo, kas vyksta Lietuvoje – jie tikėjosi, jog daug ką pavyks greičiau įgyvendinti. Tačiau Lietuvoje situacija geresnė, negu buvo kad ir prieš kelerius metus. Žinau ne vieną sėkmingo Lietuvos ir užsienio lietuvių bendradarbiavimo pavyzdį. Tuos gerus pokyčius tiesiog reikėtų sumaniai pristatyti.

Kitas svarbus dalykas – dėmesys jauniems mokslininkams. Iškart po Mokslininkų kongreso pradėjome rūpintis XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Vilniuje organizavimu. Tie simpoziumai – išeivijos vyresniosios kartos pastangų vaisius. Ar jie išliks, priklauso nuo dabartinių jaunų mokslininkų, kurie gal tik žengia pirmuosius žingsnius mokslo kelyje. Todėl jaunų mokslininkų sudominimas būtų nepaprastai vertingas. Kalbu tiek apie Lietuvos, tiek apie užsienio jaunų mokslininkų lietuvių sudominimą. Kartais juos paprasčiausiai reikėtų surasti ir suburti, nes jie išsibarstę po visą pasaulį, nebendrauja. Jeigu ateitų visiškai naujos kartos žmonės – jaunimas, tai galėtume turėti nepaprastai svarbų ir naują bendradarbiavimo impulsą.

Iš valdžios per daug nesitikėkime

Kai tik iškyla problema, Lietuvoje tuoj girdžiu dejuojant, girdi, Vyriausybė nedaro. Kai tas dejones girdžiu nuolat, pradeda rėžti ausį. Sutinku, Vyriausybė turi daryti. Vakarų pasaulyje yra kitaip – iš vyriausybės malonių nelaukiama. Kyla piliečių sujudimas, į vajų įsitraukia visuomeninės organizacijos…

… ir priverčia valdžią užsiimti viena ar kita problema?

Būtent. Savanoriška veikla išjudina akademinę bendruomenę, pramonės ir kitus sluoksnius, o tada ir valdžia prisideda. O Lietuvoje iš valdžios, kaip iš kokio mago, laukiama stebuklų.

Tačiau Lietuvoje yra ir iš valstybės iždo gyvenančių institucijų – Švietimo ir mokslo ministerija, Mokslo ir studijų departamentas. Ar taip jau blogai bus, jeigu oficialios valstybės institucijos parems kitų parodytą iniciatyvą ar pačios imsis darbo?

Valstybės institucijos į visus klausimus neatsakys. Kai visuomenė sveika, tai ji rodo iniciatyvą, o tada pradės judėti ir valdžia. Jai kito kelio nebus. Vakaruose vyriausybės taip pat ne viską gali padaryti. Lietuvoje išgirdau jaunosios kartos atstovų naujų minčių, matau ir entuziazmo. Tikiu, kad laikui bėgant išsivystys ir naujos iniciatyvos.

Kaip pritraukti jaunimą

Šventa teisybė. Ir į tai turime atkreipti dėmesį. Reikia telkti jaunąją kartą, įtraukti į veiklą. Aš tai pastebiu vyresniosios kartos mokslininkų veikloje, kai jie rengia jaunimą mokslininko gyvenimui. Bet geros iniciatyvos per daug niekados nebus.

Panašius dalykus esu stebėjęs ir Vakaruose. Prieš 12-15 metų JAV chemikų sąjungos suvažiavimuose matydavau vien žilagalvius. Gerai, kad jie atvykdavo, bet pasigesdavome jaunesniųjų. Per pastaruosius penkerius metus JAV chemikai įgyvendino kai kurias reikšmingas iniciatyvas: parūpindavo jaunimui atvykti į suvažiavimus reikalingas stipendijas, plenarines sesijas rengdavo jauniems chemikams aktualesnėmis temomis, jaunimui būdavo skiriamos net specialios sesijos. Visa tai gerokai suaktyvino jaunus chemikus ir visą chemikų sąjungą.

Panašiai gal praverstų veikti ir rengiant Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumus. Jeigu matome ankstesnio darbo trūkumus, tai reikia rodyti iniciatyvą ir spręsti, mėginti ištaisyti klaidas.

Tad ar rengiantis XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui nereikėtų numatyti sekcijos, gal bendraminčių grupės, kuri pritrauktų būtent jaunimą?

Būtų labai gerai. Tai svarbu – padaryti specialią jaunimo sekciją ar kitaip įtraukti į simpoziumo programą. Kaip tai įvykdyti? Reikėtų pamąstyti, kaip įtraukti tiek Rytų, tiek Vakarų, tiek ir pačius Lietuvos jaunus mokslininkus į simpoziumo darbą. Labai gražu tarp simpoziumo dalyvių matyti garbingus ir daug pasiekusius mokslininkus, bet jeigu nebus jaunimo – nebus ir simpoziumų.

Apie asmeninę patirtį

Labai norėjau dalyvauti IX simpoziume, kuris 1995 m. vyko Vilniuje ir Kaune. Iškilo tam tikrų kliūčių ir negalėjau atvykti. Esu dalyvavęs penkiuose simpoziumuose. Teko dalyvauti III simpoziume dar tada, kai buvau tik ką pradėjęs doktorantūros studijas. Pranešimo neskaičiau, bet atėjau pasiklausyti archeomitologės Marijos Gimbutienės, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo. Man jų pranešimai paliko gilų įspūdį. Tai visiškai ne mano, kaip chemiko, sritys, bet įspūdis išliko daugeliui metų.

Prieš kitą simpoziumą (IV) man paskambino chemijos profesorius ir paprašė ne tik skaityti pranešimą, bet ir organizuoti nedidelę chemikų sekciją. Šitaip ir prasidėjo mano veikla, simpoziumų organizavimo darbas. Pasikviečiau kelis draugus, sudarėme sekciją. Ir tai labai gerai, kad mane dar visai jauną – vos pradedantį doktorantūros studijas – į tą simpoziumų veiklą įtraukė.

Matyt, Jūsų padėtis buvo šiek tiek išskirtinė, kadangi tėvelis – Pilypas Narutis – buvo aktyvus simpoziumų dalyvis, gal ir organizatorius?

Jūs P. Narutį matėte X simpoziume, kuriame jis organizavo 1941 m. sukilimo tema plenarines sesijas. Jis dalyvavo ir ankstesniuose simpoziumuose. Jo įtaka man buvo didžiulė - jis organizavo kelių išeivijos organizacijų veiklą. Jo vizija paveikė ir mane.

Į simpoziumų darbus specifiškai patraukė prof. Broniaus Jaselskio iniciatyva, su kuriuo teko dirbti I. Lojolos universitete Čikagoje. Kai su juo susipažinau, paprašiau profesoriaus, kad jis mums padėtų Studentų klube. Prof. B. Jaselskis pasitikslino, kiek tai rimtas reikalas, ir po kelių mėnesių mielai sutiko. Jo dalyvavimas buvo tikra kibirkštis lietuvių studentų veiklai plėtotis Lojolos universitete. Paskui profesorius man atsidėkojo, pakviesdamas į simpoziumo darbą. Paprastas pavyzdys, kaip veikla plečiasi.

Labai vaizdus pavyzdys, nes rodo žmonių rūpestį vienas kitu, kartų perimamumą.

Prof. Bronius Jaselskis ne tik dalyvavo X mokslo ir kūrybos simpoziume, bet, man paprašius, jo iniciatyva Lietuvos universitetų rektorių grupė buvo priimta I. Lojolos universitete jos prezidento bei dekanų.

Man taip pat teko dalyvauti tame I. Lojolos universitete vykusiame priėmime. Būtent Jūs, gerbiamasis Vytautai, tą progą man, kaip “Mokslo Lietuvos” atstovui, ir sudarėte. Todėl dabar, naudodamasis proga, dėkoju už tą galimybę ir šiame pokalbyje išsakytas mintis.