Gražbylė Venclauskaitė

Mūsų namai (Venclauskų) ir dr. Jono Šliūpo buvo beveik kaimynystėje. Į mano mamą Stanislovą Venclauskienę įvairių paslaugų kreipėsi vietiniai žydai. Prašydavo muilo, šukų ir t. t. Išaiškėjo, kad jie yra (tiksliau sakant, jos, nes tai buvo moterys) daržinėje. S. Venclauskienė nuėjo pas dr. Joną Šliūpą, kuris tuo metu buvo Palangos miesto burmistras ir abu nutarė, jog jie privalo reikalauti, kad su žmonėmis šitaip nebūtų elgiamasi.

Abu ryžtingai nužingsniavo į vietines vokiečių įstaigas (pavadinimo nežinau) ir pareiškė savo reikalavimus. Visos kalbos nežinau. Grįžo priblokšti atsakymo, nes buvo kategoriškai pareikalauta nesikišti į šiuos reikalus, kadangi tai ne nuo vietinių organizacijų priklauso. Įsakymai ateina iš aukščiau, iš Berlyno.

Būdama vaikas dažnokai matydavau Šiaulių gimnazijoje skelbimus apie dr. J. Šliūpo paskaitas. Temų nepamenu. Moksleiviai rinkdavosi į salę. Buvo mėgiamas.

Pamenu Palangoje patriarchiškos išvaizdos žmogų, vaikštinėjantį su mažu berniuku – sūnumi Vytautu.