Arvydas Genys

Kūrybingiausias dešimtmetis (1988-1998) geriausiai atsiskleidžia rinktinėje “Literatūra ir laisvė”^* (straipsniai, esė, pokalbiai). Ši knyga – tarsi vidinis prof. A. Zalatoriaus portretas. Ir įvairiakryptės veiklos bei interesų, kurie mus labiausiai vienija su išeivijos humanitarais, įsipavidalinimas. Ypač šia rinktine (o ir minėtomis monografijomis bei studijomis) Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas (1999 m.) garbingai iškyla greta humanitarinės kultūros eruditų, lietuvių literatūros tyrinėtojų ir kritikų prof. V. Kubiliaus, V. Zaborskaitės, V. Daujotytės-Pakerienės ir kitų.

Deja, autoriaus gyvenimo žvakelė, paskleidusi šitiek šviesos, užgeso. Ir iš skvarbių, rodos, niekada nepavargstančio profesoriaus akių giedrulio išlėkė mėlynas antgamtės ilgesio angelas – kaip aname subtiliame D. Žilaitytės apsakyme (ten pat, 369 p.). Gal po poros dienų išgirdom: A. Zalatoriui paskirta garbioji premija. Ir suvokėm: šią akimirką prasmingiausios paties profesoriaus ištarmės apie lietuvių literatūros korifėjus. Su jais, su jų likimais galbūt labiausiai sutapo “Literatūros ir laisvės” autoriaus kūrybinės intencijos. Pavyzdžiui, tai, kas buvo pasakyta apie A. Vaičiulaičio kūrybinį paveldą (“Tavo veido šviesa”): “Gyvenimas eina, nešdamas laimę ir kančią; žmogus privalo kaip nors jame laikytis ir gelbėtis, pasikliaudamas gėrio, supratingumo, vidinės laisvės, dvasios integralumo idealais – “dėsniais, kurie niekados negęsta” (161 p.).

Laisvė – dvasinis imperatyvas

Literatūros istorikas ir kritikas, jaunystėje svajojęs studijuoti architektūrą ir mėgęs geometriją, nors nestigo publicistinio įkarščio, o logiką nuolatos derino su intuicija, pats prisipažįsta: “…kalbėdamas apie laisvę griebiuos literatūros”. Ir atvirkščiai, nes laisvė – tikrasis dvasinis imperatyvas. O žmogiškumas – laisvės hipostazė (pagrindas). Tokia nuostata nenuveda į politinės publicistikos nuošalę, nesimėgauja patetiškom tezėm. Galbūt šito ir neišvengta I ir II knygos skyriuose. Tačiau net iškilmingose proginėse kalbose (3-49 p.), skirtose studentams filologams, mokytojų sąjūdžio dalyviams, minint Vasario 16-ąją, mąstymuose, susijusiuose su viešnage Amerikoje ar literatūros naujosios situacijos diagnozėse (53-112 p.) A. Zalatorius išlieka “esmiškai socialus ir pilietiškas kritikas” (J. Sprindytė). Jam labiausiai rūpi literatūros (kaip integralios dalies) ryšys su gyvenimu (kaip integralia visuma). Čia įspūdingiausios esė: “Smuikininkas Gariūnų turguje” (dabarties klasika) ir “Lyg kamerdineris apytuščiuose rūmuose”. Čia ne tik prisiliečiama prie kūrėjo (ir kritiko) situacijos skaudulių, jų “simptomų, priežasčių, prognozių”. Čia lyg žaizda atveriama vidinė asmenybės būsena – kaip subtiliausia ir tragiškiausia laisvės hipotezė. To tragiškumo tarsi ir mažiau, kai prisimenama: tiesa padaro žmogų laisvą. Ir pasiūlo išeitį. Ir ne vieną. Jau pajutus laisvę – kaip valstybės nepriklausomybę ir kaip kultūros reglamentų išnykimą. Tačiau gyvenimas dar nėra normalus, tad stabili kultūros politika – tik regimybė, tik siekinys. Užgriuvus humanitarinės (ne)kultūros problemoms, kritikas ir yra “virpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros”. Abiejų situacija, bent laikinai, buvo gana liūdna. Ir čia kritikas – abipusis komunikacijos adoratorius. Juk ir tikras politikas yra tarpininkas tarp realybės ir visuomenės. Tačiau meno ir kultūros realybė itin autonomiška ir subtili – tai kūrinys ar tai, kas sukurta (kultūra, jos įtampos laukas).

Kultūra ir literatūrologo raktai

O štai kalbantis su išeivijos literatūrologu prof. R. Šilbajoriu (“Laisvės ribos”, 403 p.) A. Zalatorius kritiką apibūdina ir kaip raktininką. Deja, raktą ne visada pavyksta pritaikyti, kad kūrinys “atsirakintų” – tarsi iš vidaus. Tad sutikime su literatūros kritike, talentinga dvasinių A. Zalatoriaus imperatyvų ir principų puoselėtoja J. Sprindyte: kartais gali nepavykti “atrakinti kūrinio” (pavyzdžiui, S. T. Kondroto romanų; nors tokia sąlygiškoji, išties renesansiškoji, kūryba neignoruojama). Kas atsitiko? Gal čia “kaltas” Krėvės “Dangaus ir žemės sūnų” horizontas, kurį tarsi užstoja S. T. Kondroto romanas “Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą”. Aišku, tai tik būtų subjektyvi nuojauta ar hipotezė.

Šiaip ar taip, jei norime “giliau pažvelgti į bendruosius būties klausimus”, galime pasinaudoti A. Zalatoriaus siūloma koncepcija. Būtent: derėtų “į rašytojo kūrybą pažvelgti ir genezės, ir struktūros, ir vertės požiūriais. Vadinasi, neignoruoti nei istorijos, nei estetikos, nei lingvistikos, nei filosofijos, nei sociologijos, nei psichiatrijos, nei mitologijos, nei etikos. Kokį klavišą stipriau spustelėti, tai jau tavo intuicijos, talento ir sąžinės reikalas” (449 p.). Štai kokį “raktų rinkinį” kritikui ir literatūrologui pasiūlo prof. A. Zalatorius. Ir svarbu tų raktų nesumaišyti. Meistriškiausiai minėtieji raktai taikomi, kai tyrinėjamas Krėvės kūrybinis paveldas. Ir čia drįstama rizikuoti, remtis ir intuicija.

Klasikos ir modernizmo keliu

Tad literatūros tyrinėtojo “metaforiškasis Krėvė” (jau pasirodžius “Dangaus ir žemės sūnums”) – kol kas mums lieka tarsi gyvas priekaištas. O “Etiudai apie Krėvę” – gelminė šios knygos dimensija.

Individualybių įtvirtintojas, abipusiškumo puoselėtojas

Pats kritikas vengė itin moksliškų samprotavimų, abstrakčių kategorijų, nors buvo konstruktyviojo mąstymo atstovas, nuolat bylojęs apie integralių asmenybių stygių. Ir mums nuolat primindamas V. Kudirką ar A. Škėmą, Krėvę ar A. Vaičiulaitį ir kitus lietuvių klasikos ar modernizmo korifėjus, autorius gal tikrai bandė “apeliuoti į dabarties mizeriškumą” (J. Sprindytė). Nors tikras menas ir yra amžinoji dabartis.

A. Zalatorius stengėsi rašyti taip, kad jį suprastų bent jau mokytojas lituanistas. Tačiau “turgaus lygio melodijų” nemėgo. Jo kiekvienas straipsnis, etiudas, recenzija spindi ir solidžia, ir subtilia argumentacija. O atskiros tezės ar imperatyvai yra konstruktyvūs ir gracingi, įdomūs ir platesnei literatūrinei ar mokslinei visuomenei.

Kai A. Zalatorius diskutuoja su išeivijos kritikais, kultūrininkais ar žurnalistais, jis sugeba keliais ar vienu sakiniu – įžvalga – formuluote aprėpti problemą, kuri atrodo išties globali. Pavyzdžiui: “Išeivių darbuose visada stipresnis teorinis – interpretacinis, o silpnesnis empirinis – faktografinis momentas”. Šaunu! Galim vieni iš kitų mokytis, susitelkti. Ir aišku: būtina dirbti kartu! To A. Zalatorius siekė ir pasiekė: Pasaulio lituanistų bendrija gyvuoja, Krėvė garbingai ilsisi gimtinėje ir t. t. ir t. t.

Jausti adresatą (ir situaciją), į tekstą (ar pokalbį) įlieti subtilios šilumos, straipsnius ar studijas iliustruoti faktografiniais dokumentais: laiškais, dienoraščių ištraukomis, interviu įrašais (pavyzdžiui, su Krėvės dukra ir kt.), dažnai kalbėti pirmuoju asmeniu – A. Zalatoriui itin sekėsi, nes jis atsakingai ir išradingai logiką derino su intuicija, buvo žodžio, analizės ir sintezės meistras. Pavyzdžiui, tikrai stebuklingai ir jautriai sugebama prisiliesti prie pačios gyvuonies – prie Krėvės ir kitų (dabarties rašytojų) asmenybinės šerdies. Jei tik tokios esama. Tai ypač ženklu ir VI “Literatūros ir laisvės” skyriuje (žr. “Žmogiškumo ir dvasingumo motyvas dabartinėje lietuvių novelėje”, 345-366 p.), kur kritikas aptaria B. Radzevičiaus, S. Šaltenio, J. Apučio, L. Jacinevičiaus noveles ar D. Žilaitytės impresijas (367 p.).

Siūlyčiau prof. A. Zalatoriaus knygos “Literatūra ir laisvė” nepadėti – net simboliškai – ant Nepriklausomybės atkūrimo aukuro. Verčiau skaityti, studijuoti, mąstyti. Ši knyga liudija giluminį nepriklausomybės atkūrimo procesą. Čia yra tai, ką literatūros tyrinėtojui pavyko prikelti vos ne iš pelenų ar nepelnytų dulkių užmaršties, plėšte išplėšti tarsi iš gyvos širdies ir gyvos istorijos.

O yra viena lietuvių literatūra. Jos tyrinėjimai ir kritika, literatūrologija ir lituanistika. Vienintelė – kaip ir laisvė su svarbiausiom hipostazėm: valstybės nepriklausomybės atkūrimu, kultūrinių tabu išnykimu, skaudžiomis asmenybės būsenomis. Dar ir su prieštaravimais, ir spragomis – naujiems pasekėjų ir mokinių darbams. Persipynė šiapus ir anapus. Kaip viena tiesa, kuri padaro laisvą žmogų, jo žodžius ir darbus.