Libertas Klimka

Vos šešiolikos metų būdamas, M. Slančiauskas ėmėsi užrašinėti, ką išgirdęs iš senų žmonių apie liaudiškus gydymosi būdus ir kaimiškus vaistus. Ypač tautosakos rinkimu užsidegė pasirodžius “Aušrai”, jo žodžiais, “katros seniai geidžiau ir laukiau”. Rašė publicistinius straipsnius, žinutes, eilėraščius į daugelį periodinių lietuviškų leidinių: pradedant “Aušra”, JAV leista “Vienybe lietuvninkų”, Anglijoje – “Rankpelniu”, baigiant vilniškiais “Skardu”, “Naująja gadyne” ir “Žarija”. Kilęs iš bežemių varguolių, buvo itin jautrus socialdemokratinėms nuostatoms. Mokslo žinių troškulys, pažintis su Jonu Šliūpu, kreipė M. Slančiauską į laisvamanybę. 1889 m. kartu su L. Vaineikiu ir J. Trumpuliu įkūrė slaptą jaunimo “Lietuviškos atgajos” draugiją, turėdami tikslą “…vilioti, gundyti, ragyti, ukvatyti, traukti prie skaitymo lietuviškų knygelių. Įrokuoti, kad mūsų draugai užsiimtų mokytis lietuviškai lotyniškomis literomis; rašytų pasakas, patarles ir dainuškas”.

M. Slančiauskas platinant draudžiamą spaudą talkino pačiam legendiniam knygnešių karaliui Jurgiui Bieliniui; ir pats taip pat keletą kartų važiavo knygų į Prūsus. Stokodamas vaikams mokyti priemonių, iš latvių kalbos, kiek patrumpinęs, išvertė geografijos vadovėlį. 1895 m. už švietėjišką veiklą siuvėjas užkliuvo valdžiai; metus laiko kalintas Šiauliuose, paskui trejiems metams ištremtas į Rygą.

Su siuvėjo darbo priemonėmis maišelyje M. Slančiauskas išvaikščiojo Gruzdžių, Joniškio, Skaistgirio, Žagarės apylinkes. Darbštuolis surinko gausybę tautosakos: jo užrašyta per 4500 vienetų – apie 900 dainų, 660 sakmių ir pasakų, apie 400 užkalbėjimų, 700 patarlių ir priežodžių, per 200 mįslių, 550 įvairių tikėjimų (juos vadino savaip –“niektikiais ir burtais”). Gebėjo tautosakos rinkimo darbui rasti talkininkų, įkalbėti kitus. Ypač daug jam padėjo Jonas Trumpulis, Pranas Narvydas, Juozapas Stonevičius, Jonas Lideikis, Pilypas Grigutis, Steponas Strazdas. M. Slančiauskas buvo užmezgęs ryšius ir su žymiausiais to meto lietuvių kultūros bei mokslo veikėjais: J. Jablonskiu, J. Basanavičiumi, Vydūnu, M. Jankumi, B. de Kurtenė, P. Avižoniu. O suomių folkloristas profesorius A. R. Niemis apie jį taip rašė: “Slančiauskas yra vienas labiausiai nusipelniusių liaudies poezijos rinkėjų Lietuvoje. Slančiausko rinkiniai turi nepaprastai gausingai brangios medžiagos iš visokių liaudies poezijos sričių ir daug tokios, kuri mokytiems rinkėjams retai arba visai nėra prieinama”. Maža to, siuvėjas surinktą medžiagą gebėjo ir sutvarkyti taip, kaip buvo reikalaujama pateikiant moksliškai. 1907 m. M. Slančiausko nuopelnai buvo įvertinti išrenkant jį Lietuvių mokslo draugijos nariu korespondentu. Daug jo užrašytos tautosakos sudėta J. Basanavičiaus parengtose knygose, o kalbinę medžiagą panaudojo J. Jablonskis. “Lietuvių Tautos” III knygoje publikuotas ir atskiras M. Slančiausko rinkinys “Šiauliškių svodbinės dainuškos ir talaluškos 1886-1894 meto”. Imdamasis kokio nors naujo rinkinio sudarymo, vaikams sakydavęs: “Kad tik nenumirčiau, kol tą užrašysiu”. Ant M. Slančiausko paminklėlio Rudaičių kapinaitėse toks įrašas: “Dirbau, krutėjau, kol tik galėjau. Dabar jau gana”. Ką čia bepridursi… Neturime įkūrę tautos panteono, kur aukso raidėmis būtų įrašyti tautinio Atgimimo veikėjų vardai. Knygnešių sienelė Kaune – blausus to didvyriško laikmečio istorijos atspindys…

Tikras paminklas M. Slančiauskui – 1974-1975 m. išleistas jo surinktų Šiaurės Lietuvos pasakų, sakmių ir anekdotų dvitomis, 1985 m. – jo bendradarbių užrašytos medžiagos tomas (parengė N. Vėlius ir A. Seselskytė). Iš šiose knygose sudėtos tautosakos prasiveria baltų mitinio pasaulio erdvės. Kaip nuostabu, kad šis pasaulis turėjo savo metraštininką – paprastą kaimo siuvėją.