Į “Mokslo Lietuvos” klausimus atsako Rusijos MA Slavistikos ir balkanistikos instituto darbuotojas istorikas dr. (habil.) Leonidas Gorizontovas, kuris praėjusių metų rudenį Vilniuje dalyvavo Lietuvos istorijos instituto surengtoje konferencijoje “Asmuo, tauta, visuomenė XIX-XX a. sandūros Lietuvoje”. Konferencija buvo skirta Vinco Kudirkos 100-osioms mirties metinėms paminėti. Dr. L. Gorizontovas skaitė pranešimą “Rusijos imperijos vidaus politika buvusiose LDK žemėse”.

Kaip plačiai Rusijos imperijoje, kurios istoriją nagrinėjate, buvo tyrinėjamos įvairios tos imperijos teritorijoje gyvenusios tautos, jų santykiai?

Turiu pasakyti, kad mokslas Rusijos imperijoje buvo pakankamai gero, europinio lygio. Jei prisiminsime XIX a. antrąją pusę, ypač XIX-XX a. sandūrą, tai pastebėsime, kad tuo metu Rusijoje buvo atlikti reikšmingi lingvistiniai, etnografiniai, istoriniai ten gyvenusių tautų, taip pat ir lietuvių tautos, tyrinėjimai. Kitas dalykas, kiek tų tyrinėjimų rezultatais naudojosi valdžios, vyriausybės atstovai, kaip apskritai mokslo laimėjimais buvo naudojamasi. Bet tai apskritai visų laikų vyriausybių ir mokslininkų problema.

Rusijos vyriausybė buvo inertiška, konservatyvi, troško bet kokia kaina išsaugoti teritorinį imperijos vientisumą. Todėl ir buvo siekiama unifikuoti visas toje imperijoje gyvenančias tautas. Visa tai būdinga iki paskutiniųjų monarchijos gyvavimo dienų. Tačiau akademinio mokslo žinios tuo metu buvo pakankamai gilios.

Pripažinkite, jog ukrainiečių, baltarusių, totorių, žydų tautų tyrinėjimams buvo skiriama nepalyginamai mažiau dėmesio, negu pagrindinei imperijoje gyvenusiai tautai?

Galima sutikti. Kita vertus, veikė ir specializuotos mokslo institucijos, skirtos, pvz., Rytų tautų tyrinėjimui. Jų kompetencijai priklausė ir Jūsų paminėtos totorių tautos tyrinėjimas. Veikė Kazanės universitetas. Nors tai buvo ne totorių, o rusų universitetas, bet veikė bent jau kompaktiškai gyvenusių totorių aplinkoje, jame dirbo ir šios srities specialistai.

Pagaliau tyrinėtos ir Sibiro tautos, buvo organizuojamos mokslinės ekspedicijos. Nepamirškime, kad daugelis tų tautų buvo tyrinėjamos ir ištremtųjų lenkų – Felikso Stefano Jaczevskio, Bronislovo Pilsudskio ir daugelio kitų.

Vertėtų prisiminti Konstantiną Volosovičių, Adomą Šimanskį, Edvardą Piekarskį, Henriką Čečiotą, Stanislovą Poniatovskį, Julianą Talko-Hryncevičių. Tačiau Lietuvoje vertinami ir XIX – XX a. Rusijos mokslininkai, tyrinėję lietuvių kalbą, apskritai lituanistiką - Piotras Kepenas, Filipas Fortunatovas, Viktoras Porzezinskis, Grigorijus Uljanovas, Janas Boduenas de Kurtenė, Aleksandras Aleksandrovas ir kt. Tačiau lietuvių sąmonėje tie tyrinėjimai, dėmesys lietuvių kalbai, etnografijai, kultūrai labiau siejami su konkrečiomis lietuvių tautos atžvilgiu palankiai nusiteikusiomis asmenybėmis, bet ne su carinės valdžios rūpesčiu. Imperinės valdžios vykdoma politika mums siejasi su represijomis, skriaudomis, tautiniu engimu.

Visiškai teisingai, sunku būtų prieštarauti. Tačiau Rusijos imperijoje gyvenusių tautų etnografine įvairove visuomenė plačiai domėjosi. To dėmesingumo pradžią, matyt, reikėtų sieti su romantizmo epocha – XIX a. antruoju ketvirčiu. Tuo metu pradėtieji tyrinėjimai, teisybė, buvo dar gana naivūs, dažnai neatitinkantys mokslui taikomų reikalavimų. Tačiau būtent tas visuomenės susidomėjimas vėliau leido išplėtoti ir šios srities mokslinius tyrimus. Tai bendras dėsningumas, kuris būdingas, beje, ne vien Rusijai.

Jūs teigiate, kad carinėje Rusijoje atliekami moksliniai darbai, imperijoje gyvenusių tautų tyrinėjimai buvo europinio lygio, bent jau neprastesni už kitose šalyse atliekamus darbus. Tačiau turėjo būti ir skirtumų, nes kalbame apie vieną paskutiniųjų imperijų (kartu su Austrijos-Vengrijos imperija). Kokį vaidmenį atliko to meto Rusijos mokslas: mėgino įtvirtinti imperijos pagrindus, valdžios autoritetą, o gal priešingai – didino imperijoje gyvenusių tautų sąmoningumą, skatino tautinį išsivaduojamąjį judėjimą, taigi ardė imperijos pamatus?

Buvo įvairiai. Mokslas nėra vienalytis, nuolatos buvo jaučiamas politikos, ideologijos spaudimas – tai neabejotina. Tačiau ir moksle susiformuoja įvairios kryptys – idėjinės, politinės, ideologinės, kurios tarpusavyje konkuruoja, kovoja. Tai labai sudėtingas procesas. Kai kas iš mokslo atstovų juk ir šiuo metu mėgina sąmoningai aptarnauti politinį elitą, kitų pažiūros pakankamai radikalios, dar kiti aiškiai oponuoja.

Jūs 15 metų dirbate Rusijos MA Slavistikos ir balkanistikos institute. Vadinasi, pradėjote dar M. Gorbačiovo epochoje. Kaip per tuos prabėgusius metus pasikeitė instituto veikla? Ar keitėsi požiūris kad ir į tyrimo dalykus?

Didžiausias ir esminis skirtumas – tai mokslininko laisvė, kuria dabar galime naudotis. Skiriamoji riba sietina su dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai prasidėjo komunistinio režimo žlugimas. Tuose procesuose labai ryškus B. Jelcino vaidmuo - ši asmenybė suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį. Dabar mokslui ir mokslininkams mūsų institute niekas nesistengia vadovauti pagal komandas. Tai nuostabus jausmas – suvokti kūrybos laisvę. Tačiau blogai tai, jog beveik visiškai pamiršo institutą finansuoti. Tiesa, gelbsti grantai – tarptautiniai ir rusiški. Iki 1998 m. ekonominės krizės tie Rusijos grantai buvo visai pakankamai dideli, bet dabar gerokai prarado savo vertę.

Ar Jūsų institute keičiasi dėmesys Rusijoje gyvenančioms tautoms ir tautelėms, kaip tai atsispindi darbų tematikoje?

Slavistikos ir balkanistikos institutas buvo įkurtas prieš 50 metų. Jame visada buvo tyrinėjami tautiniai ir išsivaduojamieji judėjimai – to nebuvo galima išvengti. Kitas dalykas, kaip tai buvo tyrinėjama. Ilgus dešimtmečius prioritetas buvo teikiamas socialiniams ir klasiniams veiksniams, daugiau dėmesio skiriama įvairiems radikaliems judėjimams – socialistiniams, komunistiniams. Dabar nuo viso to pavyko nutolti, o instituto darbų problematika per kelerius pastaruosius metus labai išsiplėtė, nes ėmėmės tyrinėti ukrainiečių ir baltarusių tautas – jau kaip užsienyje gyvenančias slavų tautas.

Kaip į tą tyrimų sistemą “įsirašo” lietuvių tauta?

Lietuvių tauta nėra mūsų instituto tiesioginis tyrimų objektas, bet ši tauta labai glaudžiai susijusi su slavų tautomis. Panašiai vengrai: jie nėra slavai, bet tyrinėjami mūsų instituto darbuotojų. Slavistikos ir balkanistikos instituto veikloje lyg ir konkuruoja du požiūriai: etninis, t. y. tyrinėjami visi slavų raiškos būdai, ir regioninis, taigi ir visa ten gyvenančių tautų įvairovė. Aš esu šio antrojo požiūrio šalininkas.

Jeigu prisilaikome regioninio požiūrio, tai į Lietuvą XIX-XX a. pr. žvelgiate kaip į Rusijos imperijos dalį, buvusį Šiaurės Vakarų kraštą? O po Antrojo pasaulinio karo – kaip į vieną iš 15 buvusių sąjunginių respublikų?

Priklausymo vienai ar kitai valstybei veiksnys nepaprastai svarbus. Jūs teisingai ir neatsitiktinai prisiminėte ir Austrijos-Vengrijos imperiją, kurios sudėtyje gyvavo labai skirtingos tautos. Joms vystantis didelės reikšmės turėjo tai, kad priklausė būtent šiai imperijai.

Kuriuos savo instituto mokslininkus galėtumėte išskirti?

Mūsų institutas kompleksinis, jame dirba ne tik istorikai, bet ir lingvistai, kultūrologai, literatūrologai. Iš istorikų išskirčiau Borisą Floria, kuris labai daug nuveikė tyrinėdamas LDK, jos ryšius su Maskva, Rusia. Turime žymių Bizantijos specialistų, iš balkanistų minėtinas Vladilenas Vinogradovas. Jis daug padarė tyrinėdamas XIX a. Balkanų krizę, kuri kilo susikirtus didžiųjų tautų interesams Balkanuose.

Pasaulyje geriausiai žinomi mūsų instituto lingvistai - Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas ir kt. Jie gerokai nutolo nuo vien tik slavistikos tematikos – tyrinėja, pvz., indoeuropiečių kalbas. Beje, V. Ivanovas šiuo metu gyvena ir dirba JAV, o V. Toporovas liko ištikimas savo institutui.

Akademiką V. Toporovą, kuris yra ir Vilniaus universiteto garbės daktaras, žinome ne tik kaip didį mokslininką, žymiausią Maskvos baltistą, bet ir kaip taurią asmenybę. Prisimename jo publicistinius straipsnius sovietmečiu ginant lietuvių kalbos teises bei kaip jis, protestuodamas prieš 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lietuvoje, atsisakė TSRS valstybinės premijos.

Galiu tik pasidžiaugti, kad visi šie mokslo pasaulyje garsūs mokslininkai sėkmingai dirba. Deja, jaunimo į mokslą ateina nedaug, sunku bus pakeisti pripažintus autoritetus.

Kaip apibūdintumėte savo mokslinių tyrinėjimų sritį?

Jokiu būdu savęs nelaikau Lietuvos problematikos istorijos moksle žinovu. Vilniaus istorikų konferencijoje galėjau dalyvauti tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Esu Rusijos ir Lenkijos santykių XIX-XX a. pr. specialistas. Tokia ir mano daktaro (habil.) disertacijos tema. Tuos santykius nagrinėju kaip patvaldystės vidaus politikos dalį. Suprantama, kad į tų santykių traukos lauką patenka ir kitos tautos – ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai, žydai. Šito neįmanoma išvengti, būtina tyrinėti. O visa tai atveria puikias perspektyvas. Be to, man tenka gana plačiai tyrinėti istorijos mokslo istoriją, t. y. istoriografiją.

Ką naujo ir naudingo išgirdote Vilniaus konferencijoje?

Moksle labai daug priklauso nuo to, kaip formuluojama problema. Ši konferencija orientavo į Lietuvą, jos teritoriją, problemas, kuriomis ligi tol man neteko užsiimti. Pritaikęs medžiagą, kurią turiu sukaupęs, pastebėjau gana įdomių dalykų. Nežinau, ar mano pranešimas klausytojams buvo vertingas, bet man pačiam jį rengti buvo labai įdomu. Kaip ir bet kurioje konferencijoje, svarbu ir galimybė bendrauti, susipažinti su kitų šalių istorikais. Ta galimybe pasinaudojau.

Tautinių santykių nagrinėjimas – istorikui opi, daugelio tautų atstovams gal net skaudi tema. Ką galite pasakyti apie šios srities Lietuvos istorikų darbus?

Galiu tik apgailestauti, kad Lietuvos istorikai tuos darbus skelbia gimtąja kalba, nors tai ir natūralu. Lietuvių kalba man ir daugeliui mano kolegų - neįveikiamas barjeras. Tai problema. Lietuvos istorikams ją reikės spręsti, kaip tai teko daryti suomiams, vengrams. Bent jau svarbiausius klausimus kelti, problemas formuluoti reikėtų taip pat ir Europos kalbomis. Tačiau tai dar nereiškia, kad reikia liautis rašyti lietuviškai. Bet jeigu tyrinėjama Rusijos imperijos problematika, gal nepakenktų straipsnius skelbti ir rusų kalba. Didėtų ir dėmesys tiems tyrinėjimams. Galiu patikinti, jog Lietuvos istorikai, su kuriais man yra tekę bendrauti, yra aukšto lygio profesionalai.

Malonu girdėti. Ačiū.