Gediminas Zemlickas

Kodėl žegnojamės savaip

Šią mįslę darbštusis kalbininkas bando įminti jau ne pirma diena. Geriau pažįstantys profesorių tikriausiai žino, jog apie lietuviškus poterius jis rašo monografiją. Jau artėja prie pabaigos. Šiuo metu tą knygą sudarysiantys prirašyti lapai atskiromis tvarkingomis krūvelėmis išdėlioti profesoriaus buto Viršuliškėse viename kambaryje. Kone per visą kambario ilgį. Galiu tik įtarti, kad kiekvienas iš tų pūpsančių prirašytų popieriaus pluoštų - tai atskiras būsimos knygos skyrius. Labai tvarkingai sudėliota, ir profesoriui tikriausiai patogu dirbti. Jokios kitos temos šiame kambaryje jo neblaško, ir jeigu sklando mūza, tai tik toji, kuri atsakinga už poterius. Visus kitus kasdienius darbus, kurių nemažėja net ir sulaukus garbingo jubiliejaus, profesorius dirba savo kabinete tarp knygų ir įvairių segtuvų. O svečius kartu su mieląja žmona Regina priima svetainėje.

Šį profesoriaus buities ir kūrybiškos aplinkos aprašymą mielai tęsčiau ir toliau, tačiau dar svarbiau dėmesį sutelkti į tas idėjas, kurios jaudina šio visai ne ištaigingo, bet labai jaukaus buto šeimininką. Šiuo metu tai, kaip jau minėta, lietuviškų poterių tam tikras savitumas, į kurį dėmesį atkreipė kalbininkas ir kuriam skiriamas jo naujasis veikalas. O kol tokios knygos neturime, tai bus geriausia, jeigu prisiminsime bent kai kurias Z. Zinkevičiaus paskaitos “Lietuviški poteriai kaip istorinis šaltinis” mintis. Priminsime, jog šią paskaitą kalbininkas skaitė, kai Lietuvos MA buvo minimas jo 75-metis. Dar pridursime, jog Z. Zinkevičius yra ne tik šios, bet ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos tikrasis narys.

Taigi kalbininkas atkreipė dėmesį į tai, jog lietuviai ir latviai žegnodamiesi ištaria Dievo vardą. Kitų tautų krikščionys to nedaro. Dar daugiau: viduramžiais už ne vietoje ištartą Dievo vardą grėsė rimti nemalonumai. Netark Dievo vardo be reikalo, - skelbiama.

Z. Zinkevičius nesunkiai išsiaiškino, jog Dievo vardą žegnodamiesi įterpdavo ir jau išmirę senovės prūsai, taigi artimi lietuvių ir latvių giminaičiai. Vadinasi, visos trys baltų tautos, kurias krikštijo vokiečiai, žegnonės metu Dievo vardo nevengdavo. Toliau - dar įdomiau. Nors vokiečių žegnonėje Dievo vardas ir neminimas, bet, pasirodo, šitaip buvo ne visada. Dar senesniais laikais vokiečiai Dievo vardą įterpdavo, ir tai sietina su arijonizmu bei savotiška šios krikščionybės srovės Švenčiausiosios Trejybės samprata. Ji susiformavo IV a. Romos imperijoje, o jos pradininkas buvo Aleksandrijos kunigas Arijus. Ilgainiui arijonizmo pasekėjų bene daugiausia išliko Vokietijoje, o kartu su arijonimis išsilaikė ir žegnonė, įterpiant Dievo vardą. Kai XII a. vid. buvo krikštijami karaliaus Mindaugo aplinkos lietuviai, tai vokiečių žegnonėje Dievo vardas dar buvo tariamas.

Z. Zinkevičius primena, jog Mindaugą, jo žmoną Mortą, sūnus ir kitus lietuvius žegnotis mokė iš Rygos atvykę pranciškonai. Išmokė taip, kaip patys buvo įpratę. Vėliau vokiečių žegnonė pakito, bet senojo įpročio pėdsakus vokiečių prietaruose atseka mitologai: gyvatei įkirtus, ji peržegnojama - kad nuimtų burtus - įterpiant Dievo vardą.

Taigi Z. Zinkevičius teigia, kad mūsų žegnonė - tai Mindaugo laikų reliktas, nors vargu ar apie tai susimąstome. Nesą jokio pagrindo tą žegnonę sieti su Jogailos vardu. Kalbininkas kelia logišką klausimą: kodėl Jogaila XIV a. pab. antrą kartą krikštydamas Lietuvą nepakeitė Mindaugo laikų žegnonės, kuri tuo metu Europoje jau buvo aiškiai eretiška, kaip kad eretikais jau buvo apšaukiami ir jos “tėvai” - arijonys? Siūlomas atsakymas paprastas: net ir Mindaugui iš istorijos arenos pasitraukus Lietuvos krikščionys niekur neišgaravo, o Jogailos laikais šitaip besižegnojančių buvo tiek daug, kad pakeisti žegnonę praktiškai nebuvo paprasta. Niekas ir neužsiėmė. Vilniuje jau veikė trys bažnyčios, pranciškonų vienuolynas, ir tik valdovas dar buvo nekrikščionis. O kai priėmė krikštą Jogaila ir Vytautas, tai ir Lietuvos valstybė įžengė į krikščioniškųjų tautų gretą. Rūpesčių pakako: reikėjo krikštyti pagonis, griauti senąsias šventyklas - ar laikas buvo keisti daug kam įprastą žegnonę? Gera buvo ir esama.

Tad gera ar bloga lietuvių žegnonė? Roma yra aprobavusi - tad kokios dar gali būti abejonės? Mums ši žegnonė - labai iškalbingas istorijos dokumentas, paminklinis reliktas, rodantis, kada ta žegnonė atsirado.

Karaliaus Mindaugo poteriai

Rinkdamas poterius įvairiomis Europos kalbomis ir už Europos ribų, lygindamas juos, Z. Zinkevičius pastebėjo įdomių dalykų. Pirmiausia tai, kad lietuvių poteriuose esama frazių, kurios niekaip negalėjo būti išverstos iš lenkų kalbos. Užtat dera su XIII a. vid. vokiečių poterių atitinkamomis frazėmis. Versta pažodžiui, kaip anuomet ir buvo įprasta. Apie tuos įdomius lyginimus galėsime pasiskaityti būsimojoje Z. Zinkevičiaus knygoje, o kol tos knygos nėra, kartu su kalbininku pasekime lietuviškų poterių raidą.

Mindaugo laikais išverstųjų poterių neišliko, bet juos galima mėginti rekonstruoti. Tai ir pamėgino padaryti Z. Zinkevičius. Samprotavo šitaip: reikia, kad žmogus nemokėtų lietuviškų poterių, bet mokėtų kalbėti taip, kaip kalbėjo XIII a. vid. vokiečiai, ir pamėgintų to meto vokiečių poterius iš naujo versti į lietuvių kalbą. Žinoma, versti reikėjo pažodžiui, kaip kad ir buvo tais laikais įprasta.

Prasidėjo tokio žmogaus paieškos, ir jos nebuvo lengvos. Vis tik pavyko rasti. Tai Vilniaus universiteto germanistė doc. Ina Meiksinaitė. Ji yra žydų tautybės vokiečių kalbos istorikė. Jos išverstą tekstą (kaip dabar lietuviškai sakoma) dar reikėjo palyginti su Mindaugo laikų kalba. Tai jau Z. Zinkevičiaus sritis. Žinoma, apie visišką rekonstrukcijos tikslumą negali būti nė kalbos. Mindaugo laikais lietuvių kalba jau buvo suskilusi į tarmes, todėl svarbu buvo artėti prie to krašto, iš kurio buvo kilęs Mindaugas, tarmės. Z. Zinkevičiui nekyla abejonių, jog tai ruožas tarp Kernavės, Trakų, Naugarduko, Ašmenos, Vilniaus. Kalbininkas įsitikinęs, jog būtent Vilnius buvo svarbiausias Mindaugo miestas, vadinasi, čia jis ir turėjo būti krikštijamas. Pagaliau juk XIII a. vid. ir buvo įsteigta Vilniaus vyskupija.

Taigi su šio krašto tarme Z. Zinkevičius ir siejo savo istorinės dialektologijos eksperimentą. Gavęs pageidaujamą poterių vertimą, pradėjo jį lyginti su pirmaisiais poterių užrašymais. Pradėjo aiškėti, kaip ilgainiui poterių tekstai kito ir kokie pirmykščio vertimo reliktai išliko. Atlikus eksperimentą, dar akivaizdesnė pasidarė poterių, kaip istorinio šaltinio, praeities dokumento, vertė.

Už prasirastis lietuviai keliavo į paskandą

Tai didelis nuostolis, nes, pasak Z. Zinkevičiaus, kalba buvusi labai įdomi, savita. Antai vietoje žodžio “nuodėmė” buvo sakoma “prasirastis” (“prasisrasti” reiškė nusikalsti), vietoje “pragaras” - “paskanda” (tarmiškai “paskunda”, t. y. kur paskandinama). Anuomet vilniečiai vartojo ir gražių nebažnytinių žodžių, kurie, anot kalbininko, puikiausiai mums tiktų ir dabar. Tarkime, vietoje “apvažiavimo” (dabar sakome “apylanka”) vilniečiai turėjo žodį “lankstas” - argi ne puikus? Z. Zinkevičius įsitikinęs, kad vilniečių kalbos nykimas paspartino Vilniaus miesto ir apylinkių lenkėjimą. Maldaknygės, katekizmai buvo įvežami iš Žemaičių vyskupijos, nors ir ne žemaitiškai rašyti. Žmonėms ta lektūra buvo nelabai suprantama.

Žemaičių vyskupijoje, kuri įsteigta jau po Žalgirio mūšio ir 1413 m. žemaičių krikšto, poteriai antrą kartą jau nebebuvo verčiami. Pritaikyti tie patys, kurie buvo paplitę Vilniaus vyskupijoje, tik kai kurie žodžiai pakeisti. Vietoje “prasirastis” atsirado “nuodėmė”, vietoje “paskanda” (“paskunda”) - “pragaras”. Nepamirškime, kad Žemaičių vyskupijos centras tada buvo Vidurio Lietuvoje, o dabartinių žemaičių žemėse tebegyveno kuršiai ir tik vėliau jiems sumišus su lietuviais susidarė žemaičių tarmė.

Z. Zinkevičius tvirtina Mažojoje Lietuvoje neradęs jokių įrodymų apie tai, jog ten poteriai būtų buvę verčiami į lietuvių kalbą. Matyt, vokiečiams labiausiai rūpėjo pavergti kraštą, o pakrikštijus ir pavergus ne itin svarbu buvo poteriai. Seniausi poterių tekstai išliko iš M. Mažvydo raštų. M. Mažvydas kilęs iš Žemaičių vyskupystės, iš ten atsivežė ir išmoktus poterius. Iš ten pat buvo kilęs ir jo pusbrolis Vilentas - Mažvydo veiklos tęsėjas Prūsuose. Taigi Mažojoje Lietuvoje įsigalėjo tie atvežtiniai poteriai, kurie būdingi ir Žemaičių vyskupystėje.

Prūsijos kunigaikštystėje dėl lietuviškų poterių susirūpinta tik tada, kai valdžia, savo nuostabai, pamatė, jog aplink dar apsčiai yra lietuvių pagonių. Bet lietuviški poteriai jau buvo vartojami Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse, tai jie buvo perimami ir Prūsuose.

Poteriai – tautinių praradimų veidrodis

Tautinio atgimimo – taip pat. Atšaukus spaudos draudimą Lietuvoje iškilo poreikis rūpintis ir poterių kalba. Pirmasis to ėmėsi prelatas Juozas Laukaitis. Tai jis 1909 m. į Seinus pakvietė žymiausius lietuvių kalbininkus: Kazimierą Būgą, Joną Jablonskį, Juozą Balčikonį, Jurgį Šlapelį ir su jais per du mėnesius apsvarstė bažnytinės kalbos terminus, lietuviškų maldynų, taip pat ir poterių kalbą. Kalbininkų pastangų vaisius aprobuoti, be paties J. Laukaičio, turėjo kunigai: Adomas Jakštas – Dambrauskas ir Petrulis.

Šios komisijos nariams sulietuvintieji poteriai pasirodė besantys pernelyg drąsi reforma, todėl jie pasitenkino tik kai kuriais pakeitimais, daug ką palikę geresniems laikams. Ir to pakako, kad prieš reformatorius spaudoje ir visuomenėje kiltų didžiulė sumaištis. Daugeliui ypač vyresnio amžiaus kunigų keisti poterius atrodė šventvagystė, girdi, žmonės naujoviškai poterių nesimokys.

Tačiau, Pirmojo pasaulinio karo vėtroms siaučiant, 1916 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius tuos reformuotus poterius patvirtino, liepė mokytis ir vartoti. Kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybė, apie 1922 m. tie poteriai vėl buvo gerokai tobulinami, ir ši reforma iš esmės baigta tik apie 1962 metus.

Žinoma, kalbininko Z. Zinkevičiaus monografija aprėps daug platesnius mūsų kalbos kultūros klodus. O šiame rašinyje stengėmės parodyti, koks reikšmingas mūsų istorinio ir kultūrinio palikimo šaltinis glūdi poteriuose ir žegnonėje.