Prof. Ona Voverienė

Nenoriu sutikti su poeto H. Radausko mintimi, kad “…tik mirtis užbaigia gyvenimą, suteikia jam prasmę”. Gyvenimui prasmę suteikia tik pats gyvenimas. Mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis, beje, kaip ir memento mori – gyvenimo išmintis. “Be santykio su mirtimi gyvenimas lieka be gelmės” (J. Girnius). Memento mori skatina žmogų prasmingai gyventi – atsiminti, kad “ribotas laikas žmogui duotas ir todėl reikia rūpintis, kad jis nebūtų tuščiai praleistas… Beprasmybę įkūnija ne istorinė praeinamybė, o išblėsimas be istorijos, t. y. tuščias savo laiko prabuvimas, nepripildžius jo tais dvasinės kūrybos žygiais, kurie tėkmę paverčia amžina istorine egzistencija” (Girnius J. // Dienovidis, - 1994, birž. 17).

Profesoriaus Levo Vladimirovo visas gyvenimas pripildytas prasmės ir dvasinės kūrybos žygių. Apie profesorių Levą Vladimirovą ir jo veiklą buvo daug rašyta – beveik 500 publikacijų. Nemažai straipsnių apie jį paskelbta ir “Mokslo Lietuvoje” (1992 m. Nr. 3, 1997 m. Nr. 5, 1999 m. Nr. 6). Tai – vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos žmonių, bibliotekininkas-legenda, daugelį metų buvęs idealu šimtams merginų ir vaikinų, pasirinkusių bibliotekininko specialybę. Jo vardas įrašytas visose šimtmečio žymiausių žmonių suvestinėse, visose Lietuvoje išleistose enciklopedijose ir žinynuose, tarptautinėse enciklopedijose.

Gal todėl, kad prof. Levo Vladimirovo gyvenimas buvo kupinas reikšmingų įvykių, kryptingo tikslo siekimo, kūrybingumo, meilės knygai ir žmogui… bei sėkmės.

Nueitas sunkus ir pavojingas karo kelias – nuo Kauno iki Berlyno. Sunkus sužeidimas, bet … ne mirtis. Reorganizuota Vilniaus universiteto biblioteka.

Pirmą kartą Lietuvos mokslo istorijoje prieš 50 metų jo iniciatyva ir pastangomis Vilniaus universitete ir Kauno humanitariniame fakultete įsteigta bibliotekininkystės specialybė. Parengti pagrindiniai mokymo kursai, planai. Į gyvenimą išleista per 4 tūkst. specialistų – bibliotekininkų, bibliografų, mokslinės informacijos specialistų.

Lietuvai sugrąžinta per 15 tūkst. jos knygų, prarastų ir išgrobstytų karų ir okupacijų metais. Surastas ir sugrąžintas į Lietuvą Martyno Mažvydo “Katekizmas” – pirmoji lietuviška knyga, neįkainojama tautos vertybė. Vėliau jam pavyko surasti sąjunginėse bibliotekose ir Daukšos katekizmą ir jį grąžinti į Lietuvą.

Laimėtas tarptautinis konkursas ir dvi kadencijas vadovauta Jungtinių Tautų Organizacijos Dago Hameršeldo bibliotekai (1964-1970).

Prof. L. Vladimirovo idėjų veikiami formavosi beveik visi jo mokinių ir kolegų moksliniai interesai – išugdyta Lietuvos knygotyrininkų mokslinė mokykla, sukurti pagrindai kitoms mokykloms formuotis. Parašyta per 450 mokslo ar mokslo populiarinimo darbų, iš jų 13 išleista atskirais leidiniais. Jo monografija “Knygos istorija. Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XV-XVIII a.” (1979) bei antrasis papildytas jos leidimas rusų kalba “Visuotinė knygos istorija” (1990) susilaukė plataus atgarsio pasaulyje.

Ko gero, niekas nėra geriau įvertinęs šį titanišką Levo Vladimirovo darbą, negu tai padarė prof. Vladas Žukas, parašęs: “Turėti savo knygos istoriją yra kiekvienos tautos prestižo reikalas, o pasaulio knygos istorijos pasirodymas nacionaline kalba yra vienas iš tautos subrendimo rodiklių” (Žukas V. Knygai, bibliotekai paskirtas gyvenimas // Levas Vladimirovas. Literatūros rodyklė. Įvadas. – Vilnius, 1982. – P. 5-35).

Kiekvienas iš šių Levo Vladimirovo biografijos faktų ir kūrybos skrydžių galėtų tapti kelių mokslininkų biografijų brandžiausia dalimi. Likimas lėmė juos vieno Žmogaus daliai.

Levo Vladimirovo mokslinė biografija ir jo kūryba tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.

Įvairiai prof. Levą Vladimirovą spaudoje vadino jo kolegos ir žurnalistai: “knygiumi”, “knygų medžiotoju”, “Don Kichotu”, bet dažniausiai “Knygų riteriu”. Jo vardas visuomet buvo siejamas su kilnumu ir šviesa. Profesoriui Levui Vladimirovui knyga visada buvo pati didžiausia vertybė: “Žmonijos kultūros lobynas yra knygose, tik jos yra neaprėpiamos išminties, patyrimo ir grožio telkinys, iš kurio semiasi idėjų kiekviena karta ir pati papildo tą lobyną naujomis idėjomis (Vladimirovas L. // Mokslas ir gyvenimas. – 1974, Nr. 12, p. 5).

L. Vladimirovas labai aukštai vertino ir bibliotekininko profesiją. Ją vadino “didžiai romantiška, pilna nuotykių ir netikėtų atradimų. Kad ji tokia, tvirtinu asmeniniu savo, bibliotekininko, veiklos patyrimu” (Vladimirovas L. Iš bibliotekininko prisiminimų // Mokslas ir gyvenimas. – 1982, Nr. 2, p. 16). Kaip ir Amerikos prezidentas J. Bušas, jis manė, kad “bibliotekininkas suvaidins reikšmingiausią vaidmenį išaukštinant Tautos dvasią”.

Tačiau L. Vladimirovas buvo ne tik knygos ir bibliotekos , bet ir paties mokslo riteris. Moksle, kaip ir gyvenime, vadovavosi sąžinės, tolerancijos ir išminties imperatyvais. Profesorius visada geranoriškai vertindavo savo kolegų darbus, juose atrasdavo daug gero, originalaus, perspektyvių idėjų, ko kartais ir pats autorius neįtardavo, nevengdavo ir aštresnio žodžio katedros posėdžiuose, tačiau ne katedroje kiekvieną savo kolegą ir mokinį vertindavo tik pačiu aukščiausiu balu, nors mums kartais atrodydavo, kad ne visada vertai.

Šiandien jau suprantame, kad jis buvo teisus. V. Čepinskis viename iš savo mokslotyros darbų rašė: “Tobuliausias mokslinis mąstymas be tolerancijos, be sąžinės ir meilės nustoja humanistinės vertės. Tikra išmintis ir meilė yra neperskiriami dalykai”.

Išmintis ir meilė, ko gero, ir buvo patys ryškiausi prof. Levo Vladimirovo bruožai.

Sako, kad krislelis gerumo žmogui yra daug vertesnis už didelę meilę žmonijai. Kiek daug tiesos šiame pasakyme, savo gyvenimu įrodė prof. Levas Vladimirovas. Jis niekada nebuvo abejingas žmogaus nelaimei. Jau man dirbant katedroje, jis materialiai rėmė bendradarbę, likusią našle su mažu vaikeliu. Anksčiau rėmė gabų, bet labai neturtingą studentą, skirdamas jam dalį savo atlyginimo. Trokšdamas vilties ateičiai, jis visuomet ištiesdavo pagalbos ranką visiems jos reikalingiems ir moksle, ir dažno nelengvoje buityje. Ginant disertacijas jis kiekvienoje jų atrasdavo kažką naujo, unikalaus, paakindavo tęsti mokslinį darbą, padėdavo patarimais, rekomendaciniais laiškais, kurie labai dažnai turėjo lemiamos reikšmės vertinant disertacijas.

Dažnai aplankydavau Profesorių, ypač paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Iki pat mirties jis dirbo: rašė straipsnius, recenzijas, atsiminimus, knygą apie Vilniaus universiteto biblioteką, komentavo susirašinėjimą, daug mielo ir gražaus pasakojo apie kolegas, pasklidusius po pasaulį. Paskutiniajame mūsų susitikime vasario mėnesį jis prisiminė Vaclovą Biržišką, kalbėjo apie jo likimą. Lemiamu Vaclovo Biržiškos likimo vingiu prof. L. Vladimirovas laikė jo apsisprendimą keisti teisininko karjerą (V. Biržiška buvo baigęs Peterburgo universiteto teisės fakultetą) į bibliografo ir kultūros istoriko. Teisėje V. Biržiška tikriausiai ir būtų likęs eiliniu teisininku, kaip ir daugelis. Pasirinkęs bibliografiją ir jai paskyręs visą gyvenimą jis tapo žymiausiu Lietuvos bibliografu, viena ryškiausių šimtmečio asmenybių. “Sako, kad mes su V. Biržiška panašūs, - kalbėjo tada prof. Levas Vladimirovas. – Taip. Ir panašūs, ir skirtingi. Abu aukštaūgiai. Ir jis gerai žaidė šachmatais, ir aš. Ir jis buvo futbolininkas, ir aš. Ir jis pirmasis pradėjo rūpintis bibliotekininkystės mokslais – Kauno universitete, ir aš – Vilniaus universitete. Skirtingi tuo, kad jis netikėjo sovietų valdžia, netikėjo bibliotekininkystės ateitimi Vilniaus universitete, nesistengė bibliotekininkystės ir bibliografijos mokslus bazuoti Vilniaus universitete, netgi gyventi nesikėlė iš Kauno į Vilnių, pagaliau išvažiavo. Aš tikėjau, ir padariau”.

Ir V. Biržiška, ir L. Vladimirovas – savo laikmečio vaikai ir savo laikmečio mokslo didvyriai. Ir gerai, kad jie buvo abu. Ir gerai, kad jų abiejų darbai praturtino Lietuvos kultūrą. Nėra didesnės prasmės ir didesnio tikslo, kaip kurti savo krašto kultūrą.

Idealistai, kurie skiria savo gyvenimą Tautos kultūrai kurti, yra didžiausia valstybės ir Tautos atrama. Lietuvos mokslo istorijoje ir kultūroje ir V. Biržiškos, ir L. Vladimirovo vardai visuomet bus šalia, ne taip jau ir svarbu, kuris daugiau ar mažiau jų padarė, skleisdami šviesą ir aukštindami Lietuvą.

Gyvenimas prasmingas yra tiek, kiek po savęs jį paliekame šviesesnį. Daug šviesos ir tikėjimo gyvenimo ir kūrybos prasmingumu paliko po savęs Profesorius Levas Vladimirovas, pripildęs savo gyvenimą, visas savo dienas kūrybos kančia ir laime.

Gerbdami savo Mokytojo ir Kolegos atminimą, statykime jam paminklą, ne tik iš akmens ir bronzos, bet pirmiausia iš savo darbų, kuriuose matytųsi jo idėjos ir siekiai. Didiesiems vyrams – tai pats patvariausias paminklas.