Dr. Aldona Vasiliauskienė

Melaišių koplyčioje (7 km nuo Papilio) aukotos šv. Mišios, Anglininkų pradinės mokyklos mokiniai atliko literatūrinę kompoziciją. Prie kapo padėta gėlių ir uždegtos žvakelės, kalbėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis mjr. Alfonsas Bulotas.

Stumbriškyje pranešimus skaitė: dr. A. Vasiliauskienė “Keletas kun. A. Sabaliausko gyvenimo ir veiklos bruožų”, prof. S. Skrodenis “A. Sabaliauskas – tautosakininkas ir poetas”, mokytoja ekspertė Lionė Lapinskienė “Dar viena knyga: Žalios Rūtos “Būkite tobuli!”. Panevėžio Mykolo Karkos vidurinės mokyklos mokiniai skaitė ir savo, ir A. Sabaliausko kūrybos posmus, apie jį parengtas referatas.

Prisiminimais pasidalijo giminaičiai Danutė Naliveikienė ir iš Vilniaus atvykusi dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė bei 92 metų sulaukusi kaimynė Vincenta Kindzevičienė. Kalbėjo Lietuvos atsargos kariuomenės sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, dimisijos majoras Juozas Vainauskas, Panevėžio apskrities Švietimo skyriaus vedėjas Ričardas Kliminskas. Renginio dalyviams kankliavo Regina Daniūnienė ir Konstancija Marcinkevičienė.

Renginio dalyviams buvo priminti kan. Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos (1873-1950), žymaus tautosakininko, vertėjo bei poeto, nemažai rašiusio spaudoje ir pasirašydavusio slapyvardžiais: K.A.S., A. Sab., Laumė, Kuršo Lietuvninkas, Kuršo Lietuvis, Radviliškietis, Radviliškėnas, svarbiausi gyvenimo momentai, aptarta jo veikla.

Adolfas Sabaliauskas gimė Biržų valsčiuje, Krikščių kaime, 1873 m. rugpjūčio 23 d. (rugsėjo 3 d.) Motina mirė gana anksti, tad penkiais sūnumis ir dviem dukromis rūpinosi tėvas, garsėdamas darbštumu, taupumu ir susilaikymu. Šių dorybių dėka du sūnūs galėjo baigti aukštuosius mokslus: Adolfas tapo kunigu, Jonas – inžinieriumi. Skaityti ir poterius išmokęs lenkų kalba, pradžios mokslus baigė Papilio liaudies mokykloje rusų kalba. Šiaulių gimnazijoje baigė tik 6 klases, negalėjo susitaikyti su esančia rusinimo tvarka. 1890 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Čia jam teko patirti kan. J. Tumo dėmesingumą. Apie tai A. Sabaliauskas rašys 1929 m.: “Per Tavo rankas perėjo mano pirmasai spausdintasai raštas (“Apžvalgoje” 1895 m.). Tu buvai, kurs mane, kaipo rektorius, padrąsinai ir toliau rašyti, kurs džiaugeisi mano nors ir menkais rašiniais, kada kiti yra man buvę šiaurės vėju, nuo kurio stingsta žemė ir traukiasi kiekvienas augalas. Tu buvai man saulele, nuo kurios šilumėlės skleidžiasi pumpurai ir rodo savo žiedą. Dėl to esi man ne tik gerbiamas, bet mielas ir mylimas. Džiaugiuosi Tavimi, remiuosi Tavo darbštumu, Tavo tikėjimu, kad gera nugalės pikta…”

A. Sabaliausko minėtą rašinį “Apžvalgoje”, pasirašytą Žalios Rūtos slapyvardžiu, “Rūta mūsų dainose” labai gerai įvertino kun. Kazimieras Jaunius. Susidomėjęs tautosaka jau nuo 1893 m. pradėjo užrašinėti dainas ir šį darbą tęsė visą gyvenimą. Kunigų seminariją baigė labai jaunas, todėl teko palaukti dar dvejus metus, kol 1896 m. kovo 8 d. buvo įšventintas kunigu. Kadangi mokėjo latvių kalbą, buvo paskirtas vikaru į Liepoją. 1900 m. turėjo galimybę du semestrus klausyti paskaitų Friburgo universitete ir pagilinti muzikos žinias. Vėliau vikaravo Kurše, o 1907-1915 m. - Nemunėlio Radviliškyje. Galima teigti, kad čia patekti A. Sabaliauskui padėjo prelatas A. Dambrauskas, į kurį jis kreipėsi su prašymu: “… savo galingu užtarimu padėti man persikeliant iš Kuršo patekti į šiaurrytinį kraštą Kauno gubernijos… Į aną kraštą aš noriu patekti su tuo tikslu, idant galėčiau ir toliaus rinkti lietuvių poezijos ir muzikos palaikas, nes tik aname krašte parapijos… išlaikė tų palaikų rūšis, kurių kitur Lietuvoje kiek žinau, nebėra” (1906 m. lapkričio 2 d. laiškas).

1910 m. jį aplankė suomių tautotyrininkas dr. A. R. Niemi. Užsimezgusi draugystė tęsėsi iki A. R. Niemi mirties. Jam padedant buvo išleistas rinkinys “Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje”, vėliau – “Lietuvių dainų ir giesmių gaidos”. Beveik porą metų gyvenęs Suomijoje, gerai išmoko kalbą ir išvertė į lietuvių kalbą suomių epą “Kalevala”, Alekso Kivio “Septyni broliai”. Suomijoje parengė porą dramos veikalų: “Kada rožės žydžia” (atausta tautos pasaka, išleista 1916 m.) ir “Pančiai” (iš vargo dienų pasakų, dramatiškas veikalėlis, išleistas 1916 m.).

Grįžęs į Lietuvą 1918-1920 m. klebonavo Pušalote. 1919 m. pusę mėnesio praleido bolševikų kalėjime. Apie tai A. Sabaliauskas yra rašęs: “1919 m. pradžioje vyko kova tarp tėvynės gynėjų ir įsiveržėlių rusų bolševikų. Pušalotas ėjo iš rankų į rankas. 1919 m. gegužės 1 d. aš buvau jų apkaltintas priklausymu bolševikų taip vadinamai “baltajai gvardijai” arba bent jau jos palaikymu, suimtas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Išbuvau ten iki gegužės 15 d. visą laiką nerimaudamas, kad būsiu sušaudytas. Pušaloto parapijiečių rūpesčiu ir Dievo parama, teisme buvau išteisintas ir paleistas, o po to, kai bolševikai buvo išvyti iš Panevėžio, laimingai sugrįžau į savo parapiją”.

Nuo 1920 m. A. Sabaliauskas iškeliamas į Kauną – dirba karo ligoninės kapelionu, karo policijos mokyklos kapelionu, Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, 1933 m. buvo pakeltas Žemaičių vyskupijos garbės kanauninku, 1938 m. tapo vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. 1949 m. kovo 29 d. sovietų valdžios buvo ištremtas į Veliuoną – paskirtas altarista. Į Kauną sugrįžo, tiksliau parvežė, sunkai sergantį, kur jis 1950 m. sausio 14 d. mirė.

Dirbdamas Kaune, mažiau laiko galėjo skirti tautosakai rinkti, tačiau daug rūpinosi religine literatūra. Kun. A. Sabaliauskas naujai perredagavo ir papildė kun. Teodoro Brazio parengtą Lietuvos Bažnytinei provincijai Kancionalą, kuris 1932 m. buvo išspausdintas. Jo parengtos ir išleistos Gegužinės maldos “Štai Tavo Motina”, maldos kariams “Karys katalikas”, mažasis maldynas “Viešpaties Angelas”, naujoviška itin populiari tapusi maldaknygė “Šlovinkim Viešpatį” ir “Didžioji savaitė”.

Aktualumo neprarado ir kiti A. Sabaliausko darbai: 1909 m. Čikagoje išleista knyga “Būkite tobuli!”, 1923 m. išleista 280 puslapių knyga eilėmis “Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai Žalios Rūtos piešti” bei prof. S. Skrodenio parengtas ir 1991 m. išleistas karo kapeliono A. Sabaliausko dienoraštis “Juodasis kryžius arba palydėti pasmerktieji”. Dėl tendencingai spaudoje aptarto pastarojo darbo užsivėrė durys smulkesniems kan. A. Sabaliausko-Žalios Rūtos darbų tyrinėjimams bei jo veiklai garsinti sovietmečiu. 1995 m. lapkričio 7 d. organizuota konferencija kan. A. Sabaliausko 45-osioms mirties metinėms paminėti buvo pirmasis bandymas, kaip rašė prof. S. Skrodenis, atkreipti visuomenės dėmesį į jį, kaip į neeilinę asmenybę, ir paskatinti mokslininkus išsamiau patyrinėti jo folkloristinius darbus, literatūrinę kūrybą ir visuomeninę veiklą.

Kan. Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos 50-ųjų mirties metinių paminėjimas – prasmingas ir šiltas prisilietimas prie mūsų tautos kultūros ir istorijos, kurią tik gerai pažinę galėsime tinkamai vertinti ir branginti.