SUKAKTIS
Saldžiausias - kultūros vertybių kūrimo medusGediminas Zemlickas
Išskirtiniai metai60 metų mokslo žmogaus gyvenime - pati branda. Paprastai jau yra ką parodyti savo parašytų knygų lentynoje, nors iškiliausi veikalai gali būti dar užmanymuose ar tik kelyje į skaitytoją. Dr. Ingės Lukšaitės darbo ir kūrybos koriai jau sklidini kultūros žmogui paties kvapniausio ir saldžiausio medaus. Bet kas išdrįstų pasakyti, kad jau viskas, jog tai, ką turime, jau tėra praeitis. Jokiu būdu ne, su tuo nė vienas žmogus, kuris bent kiek geriau pažįsta mūsų mieląją istorikę, nesutiktų taikstytis, nes laukiame vis daugiau. Godumas beribis, tačiau gal tai ir bus ta išskirtinė godumo rūšis, kuri ne tik nėra peiktina, bet gali būti lengvai suprasta ir pateisinta.
1999-ieji metai I. Lukšaitei tikriausiai išskirtiniai vien dėl to, kad iškart pasirodė dvi jos labai reikšmingos knygos. Visų pirma tai monografija Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje (išleido Baltos lankos). Šio veikalo leidimą parėmė Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija.
Antroji knyga - tai Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla; 1 t. Prūsijos įdomybių santrauka, 1 kn. Prūsijos onomasija. I. Lukšaitė šią knygą sudarė, parašė įvadą, bibliografinius ir dalykinius komentarus, taip pat sudarė ir rankraščio parengimo principus. Išleido Pradų leidykla, o parėmė Atviros Lietuvos fondas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Lietuvos istorijos institutas. Šia knyga pradėtas spausdinti įspūdingas kultūros istorijos paminklas - 7 tomų Mato Pretorijaus veikalas, kurį sudaro 18 knygų ir kuris turėtų būti reikšminga dovana musų žmonėms Lietuvos tūkstantmečio proga. Dr. Ingė Lukšaitė šio sumanymo ėmėsi dar 1983 m., kai apie jokį šio veikalo leidimą negalėjo būti nė kalbos. Lieka tik stebėtis tokiu šios trapios moters pasiryžimu ir tikėjimu savo darbo prasmingumu tada, kai tas tikėjimas buvo slopinamas. Stiprybės ištakosSukaktuvininkės stiprybės ištakas gana tiksliai apibūdino Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Zigmantas Kiaupa. Iš kitų savo kolegės savybių jis išskyrė aiškiai išreikštą visuomeniškumo ir atsakomybės jausmą. Ieškodamas priežastinių ryšių Z. Kiaupa priminė visų pirma tuos žmones, kurie Ingę supo nuo vaikystės, arba bent turėjo jai tegu ir netiesioginį, bet labai svarbų poveikį.
Gimusi Meilės - iš Matjošaičių -ir Kazio Lukšų šeimoje iškart paveldėjo ne materialinius, bet dvasios lobius. Ir vieną reikšmingiausių - tai priklausymą stebėtinai giminei, kurios priekyje žėrėjo teisininko ir istoriko, akademiko (1941 m.) Augustino Janulaičio asmenybė. Toje giminėje iškilios Lietuvos moterys - Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, Veronika Janulaitytė-Rasteikienė, Meilė Matjošaitytė-Lukšienė, Marija Alseikaitė-Gimbutienė. O kokie vyrai - Jonas Biliūnas, Stasys Matjošaitis, Danielius Alseika, Jurgis Gimbutas, Kazys Lukša
Ir nors ne su kiekviena iš šių asmenybių mūsų istorikei gyvenime teko bendrauti, bet jų sukurtas dvasiškumo laukas, tarnavimo kultūrai, savo tautos ir valstybės reikmėms nuostatos Ingės Lukšaitės negalėjo nepaveikti. Tolesnis šios moters gyvenimo kelias - jeigu pasektume - klostėsi būtent tų nuostatų veikiamas. Laikmečio reikalavimai ir visuomeniškumo pojūtis ją, 1962 m. baigusią Vilniaus universitetą, atvedė į Trakų Vokės mokyklą - puiki vieta kaupti kultūrinio darbo įgūdžius. Vėliau buvo garsiosios kraštotyrininkų ekspedicijos, pagaliau ir pašalinei akiai nematomas pogrindžio spaudos platinimas. Nieko stebėtino, kad I. Lukšaitę matėme tarp iškeltųjų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, o Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ji dalyvavo įvairių valstybės institucijų steigimo, įstatymo projektų kūrimo ir apskritai humanitarinėje veikloje. I. Lukšaitė buvo ir tarp M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo organizatorių. Galėjo tapti darželio aukleIngė Lukšaitė prisipažino, jog vėlesnei jos elgsenai didelį poveikį turėjo pagarsėjęs 1958 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros išvalymas nuo nacionalistų. Šiuo atveju labiau tiktų vartoti moterišką giminę, kadangi tarp nukentėjusiųjų buvo dėstytojos Ingės mama Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, Vanda Zaborskaitė ir Aurelija Rabačiauskaitė. Ingė negalėdavo atsistebėti, kaip darbo netekusi V. Zaborskaitė turi jėgų rašyti storiausią monografiją apie Maironį, nors nėra jokios vilties išspausdinti veikalą. Pasirodo, galima rašyti ir būnant bedarbiu, patekus į valdžios nemalonę. Kokį stuburą reikia turėti! Vadinasi, ir taip galima gyventi. Maža to kurti.
Būtent šitaip netuščiažodžiaujant ir buvo padiktuota kūrybinės inteligentijos elgsena, kurios ir pačiai Ingei Lukšaitei teko imtis praėjus 15 metų nuo tų atmintinų įvykių. Tiesa, imdamasi Mato Pretorijaus I. Lukšaitė neliko be darbo, bet visa kita buvo gana panašu - bent jau Pretorijaus atžvilgiu.
I. Lukšaitė labai vertina Lietuvos istorijos instituto aplinką, sakosi, jog niekur kitur nebūtų galėjusi gauti tiek žinių, įgijusi tokio istorijos mokslo profesionalumo, nepaprastos precizijos. Tačiau dažnai pagalvodavo, jog institute ji truputį jausdavosi ir tebesijaučia balta varna: mat jos kita darbo tematika, tenka kalbėti ir kiek kita mokslo kalba ji lyg ir nesijaučia esanti istorikė tiksliai šio žodžio prasme. Tarsi visą laiką eitų kitu keliu, šalikele. Tačiau gal panašiai jaučiasi ne ji viena: kiekvienas mokslo žmogus įsigyvenęs į savo tematiką, savo istorinę dokumentiką, turi savo darbo metodiką. Į mokslo viršukalnę kiekvienam tenka kopti savo keliu.
Ypatingą dėkingumą I. Lukšaitė sako jaučianti dviem instituto direktoriams. Būna metas, kai moteriai tenka rinktis vaikus auginti ar dirbti profesinį darbą. Kadangi I. Lukšaitė mažą vaiką jau augino, tai, regis, pats gyvenimas už ją tą dilemą išsprendė. Tačiau vienas žmogus instituto direktorius akad. Juozas Jurginis - ją, laiku neparašiusią disertacijos, su 3 dienų kūdikiu ant rankų, priėmė į institutą. Ir štai ta moteris, praėjus 2 mėnesiams, pareiškia negalinti eiti į institutą. J. Jurginis klausia: Ką toliau darysi? Paauginsiu vaiką ir eisiu dirbti į darželį. Profesorius pagalvojo ir sako: Tada dirbk namuose. Ar sugebėsi?
Bene 4 metus I. Lukšaitė jautėsi esanti kiek kitokia darbuotoja negu jos kolegos. Panašiai ją toleravo ir kitas instituto direktorius prof. Bronius Vaitkevičius. Šiems dviem vadovams I. Lukšaitė dėkinga už tai, kad galėjo tapti istorijos mokslo profesionale.
Kokia profesionale, gal tegu geriau kalba kolegos. Štai kaip Ingę Lukšaitę su gyvenimo ir mokslo branda pasveikino Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto darbuotojai:
Jūsų veikalai iš Reformacijos istorijos, paremti itin kruopščia įvairiausių šaltinių analize, faktų gausa, drąsiomis inovacijomis, yra svarus įnašas į Europos kultūrą, visuomeninės minties raidą. Jie liudija Lietuvos istoriografijos brandą. Nagrinėdama Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bei LDK vykstančių visuomeninių politinių ir kultūrinių procesų tapatybes, ypatybes ir skirtybes, Jūs įrodėte lietuvių tautos kelio į Vakarų civilizaciją pranašumą. Tai buvo feodalinės Lietuvos poreikis, kuris ypač aktualus šiandieninei Lietuvai. Ko gero, tiksliau nė nepasakysi. |