Sunki diena (1)Dovo Zauniaus gimimo 155 metų ir "Birutės" draugijos 115 metų sukakčiaiBernardas AleknavičiusNors Dovas Zaunius (1845-1921) vakarieniaudamas ir dvigubą grogo normą išgėrė, bet užmigti ilgai negalėjo. Vartėsi pataluose ir iš didžiosios stubos sklindančius laikrodžio dūžius skaičiavo, o pirmiesiems gaidžiams nugiedojus, pakilo. Nelengva bus ši diena, - sumojo ir pradėjo ruoštis kelionei. Tylėdamas Dovas gėrė kavą ir savo moteriai nė žodžio nepratarė. O pakalbėti Zaunius mėgsta. Jis ir lietuvių šventėse ant Rambyno kalno ne kartą kalbą yra sakęs, ir su savo moterimi, o dar dažniau su vyriausia dukra Marta įvairiausius lietuvių reikalus aptarinėjo. O šiandien su niekuo nesišneka. Užjaučia Elžbieta savo vyrą, žino, kad ši (1903 m. gruodžio 19) diena jam bus viena sunkiausių gyvenime. Ir kuo jam padėti, - mąsto Elžbieta. Prikrovusi didžiulį krepšį maisto produktų, Elžbieta dirstelėjo į kailiniais apsirengusį vyrą.
- Nuveši Martai. - O kiek patylėjusi dar pridūrė, - tik nepamiršk
Rokaičių (Pakalnės apskr.) Zaunių vaikams ūgtelėjus ir pradėjus lankyti gimnaziją, Tilžėje Zauniai įsigijo gyvenamąjį namą, kuris netrukus šeimai ir antrais namais tapo. Ir senasis Dovas čia retkarčiais pernakvoja, o Marta tai ištisas savaites čia praleidžia. Tiesa, kaimynai iš Zaunių kartais pasišaipo: Toks ūkis, tokios lankos, o čia vaikus į mokslus leidžia. Žiūrėsim, kas žemę dirbs? Bet Dovas į kaimynų pliauškalus nekreipia dėmesio. Nors Dovas ir ne kažkokius mokslus baigęs, bet jaučia, kad juokiasi tas, kuris juokiasi paskutinis, todėl ir visus savo vaikus leidžia į mokslus, nes, jo supratimu, tik mokslas žmogų visaverčiu daro. Gal tik vyriausios dukros Marta ir Anė mažiau mokslo ragavo, o štai Ema Tilžės muzikos mokyklą baigė, smuiku griežia. Bet iš smuiko duonos nevalgysi. Muzika tai tik dėl ražkažiaus, - mąsto Dovas. Ji gal tik Vydūno giedotojams ir Birutės pasirodymams reikalinga. Kad Bertai ir Mari taip širdies nesopėtų, šioms bendrą išsilavinimą davė. O Endrius ir Hermanas gabūs, lai ir į aukštuosius mokslus kopia
Apie savo jaunąją kartą besvarstydamas, Dovas įsiropščia į roges ir, ko gero, pirmą kartą šįryt savo moteriai pratarė:
- Nesijaudink, Elžbiet, viskas baigsis gerai, - ir, timptelėjęs vadelėmis sartį, išrūko.
Dzinguliuojančio varpelio garsas nuo Zaunių sodybos vis tolo ir tolo. Kelias geras. Naktį truputį snigta. altuko nesijaučia. Trakėnų veislės sartis lekia pasišuoliuodamas. Dovui jį net prilaikyti tenka. Iki Tilžės kelio geras gabalas. Spės nuvargti.
Kai rogės ties Naująja įsuko į Tilžės vieškelį, keleivis dar kartą pasitaisė kailinukus, timptelėjo kelius dengiantį užtiesalą. Balti laukai, bepradedančios nubusti pakelės sodybos ir pro šalį bėgantys juodų medžių kamienai Dovą nuteikė monotoniškai. Ir keleivį vėl užvaldė praėjusios nemigo nakties mintys. Sunku bus šiandien Birutės draugystės pirmininkui atsistoti prieš draugystės narius ir pranešti susirinkimo darbotvarkę, kuri jau prieš savaitę paskelbta lietuviškuose Tilžės laikraščiuose.
Brangi Birutės draugystė Dovui Zauniui. Ir jeigu Mažosios Lietuvos lietuviai turi šią draugystę, tai čia nemažas ir Dovo Zauniaus nuopelnas. Kiek kartų Birutei grėsęs iširimas. Prisimena Dovas nemažai nesutarimų ir vaidų, kurie taip dažnai draskė šią draugystę. O ir draskė saviškiai, įvairaus plauko veikėjai. O ką jau bekalbėti apie kolonistus vokiečius? Juk jie tai dar 1887 metų pradžioje norėjo pasmaugti Birutę, o draugystės pirmininkas Vilių Bruožį (1843-1909) apšaukė bepročiu ir net bylą sufabrikavo. Tuomet Birutę gelbėti bandė net svetimtautis - Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831-1904), bet ir jam nesisekė. Jurgis Zauerveinas - geras lietuviškų reikalų gynėjas, tikras karys, bet Birutės draugystės patvarkyti jam vis tik nepavyko. Kai 1885 m. vasario 15 d. Tilžėje Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska, Ernestas Vejeris ir dar vienas kitas susipratęs lietuvis įkūrė Birutės draugystę, tai Dovo Zauniaus tarp jų nebuvo. Bet Dovas greitai tapo aktyviu šios draugystės nariu. Ir kai 1887 m. rugpjūčio 21 d. Jurgis Zauerveinas atsisakė Birutės draugystės pirmininko pareigų, prie organizacijos vairo stojo Dovas Zaunius. Jam vadovaujant draugystė vėl susigrąžino prarastą autoritetą, pagausėjo įvairių renginių, pasitaisė finansinė padėtis. Dovui Zauniui vadovauti Birutei buvo nelengva. Draugystės centras - Tilžėje, o pirmininko ūkis prie Gilijos, netoli Kaukėnų. Tai ne vienos valandos kelias. Ir patvarkęs Birutės draugystės reikalus, 1889 m. gruodžio 15 d. Dovas Zaunius pirmininko pareigas perdavė vienam stropiausių birutininkui, draugystės organizatoriui bitėniškiui Martynui Jankui (1858-1946). Savo tiesumu ir ateistinėmis pažiūromis tarp tuometinės Mažosios Lietuvos lietuvių Martynas Jankus kėlė nepasitikėjimą. Vėl Birutės draugystėje prasidėjo įvairios intrigos, kurios kuriam laikui privertė Martyną Jankų palikti ne tik pirmininko postą, bet ir išstoti iš draugystės. Ir šiuo kritišku momentu prie Birutės vairo vėl grįžo Dovas Zaunius. Kitaip jis negalėjo. Negalėjo Dovas Zaunius ramiai žiūrėti į žūstančią Birutę, nes ši draugystė - vienintelė kultūrinė lietuvių organizacija Mažojoje Lietuvoje. Draugystei iširus, didžiulį džiaugsmą patirtų vokiečiai kolonistai. Ir vėl Dovas Zaunius šaukė susirinkimus, retkarčiais net Gastose, nes Dovui čia buvo patogiau. Gastose vietos lietuviai, kurių tuomet čia dar buvo nemažai, ir ne vieną Birutės draugystės renginį buvo organizavę. O kai draugystės reikalai vėl pagerėjo, tai Dovas Zaunius pirmininko pareigas perdavė Jurgiui Lapinui (1856-1932). Dovas Zaunius, perdavęs Birutės vairą, nuo draugystės nenutolo, o kartu su kitais rūpinosi draugystės dešimtmečio šventės rengimu, kiek vėliau ir Rambyno kalno želdinimu bei gražinimu. |