Iš spaudos išėjo serijinio mokslo leidinio “Lietuvių tauta” 5 knyga “Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22 – 08 05)”. Tai dr. Algimanto LIEKIO nauja monografija apie 1941 m. birželio sukilimą ir jo metu sudarytosios Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą. Knyga skiriama Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 10-mečiui. Ir pats šios knygos autorius tikriausiai paminės vieną savo veiklos dešimtmetį: mat būtent 1990 m. įkūrė ir leidžia mokslo knygų seriją “Lietuvos mokslas”, yra jos vyriausiasis redaktorius ir sudarytojas. Parašė 18 knygų ir daugiau kaip 650 straipsnių mokslo, technikos raidos, o daugiausia – mūsų tautos kovos prieš pavergėjus temomis. Prisimindami, kad A. Liekis buvo ir prie “Mokslo Lietuvos” kūrimo ištakų, artėjant Kovo 11-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečiui – kalbinome lietuvių tautos istorijos pažinimui reikšmingo naujojo veikalo autorių.

Kiek žinau, Jums teko šiek tiek padirbėti Čikagoje, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Ką tyrinėjote, kokios naujos medžiagos pavyko rasti?

Praėjusių metų rugsėjo - spalio mėnesiais teko kiek ilgiau padirbėti Čikagoje, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Tyrinėjau Pasaulio lietuvių archyvą, kuris saugomas minėtojo Centro pastogėje. Už šį archyvą atsakinga istorikė Skirmantė Miglinienė. Be to, šiek tiek teko lankytis Detroite, Niujorke ir Bostone, kur taip pat daugiausia tyrinėjau archyvinę medžiagą.

Svarbiausias to darbo rezultatas - štai ši knyga - “Lietuvių tautos” 5 tomas, skirtas 1941 m. birželio mėnesio sukilimui Lietuvoje. JAV būdamas beveik kad ir parašiau šį veikalą.

Kita vertus, gal ir netikslu sakyti, jog nuvykęs į Čikagą bemat parašysi knygą, nes pagrindinė archyvinė medžiaga rinkta ir tvarkyta Lietuvoje - Centriniame valstybės archyve. Ten saugoma vadinamosios Lietuvos generalinės srities (Ostlando), t. y. vokiečių okupacijos laikotarpio 1941-1944 m. svarbiausieji dokumentai.

Kiek gausūs tie vokiečių okupacinio periodo archyvai?

Man sunku pasakyti, kadangi nežinau, kiek tų dokumentų paliko ir išsivežė vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos. Bet kiek galiu spręsti, generalkomisaro von Rentelno archyvų didžioji dalis yra Vilniuje. Suprantama, kad sovietų laikais jie nebuvo kiekvienam norinčiam prieinami - buvo įslaptinti. Tam tikra dalis tų archyvų yra Vokietijoje - Miunchene, Berlyne, bet iš tikrųjų tai daugiausia Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA) esančių dokumentų kopijos. Remiuosi kitų tyrinėtojų nuomone, nes man pačiam Vokietijos archyvuose dirbti neteko.

Pagaliau nesu tikras, jog viską sugebėjau ištyrinėti ir LCVA Vilniuje. Dalis svarbių dokumentų galėjo patekti į kitus aplankus ar fondus, suprantama, viso okupacijos laikotarpio dokumentų peržiūrėti neįstengiau. Bet tai, kas tame archyve susiję su Birželio sukilimu ir 1941 m. Lietuvos laikinąja vyriausybe, peržiūrėjau. Kiek pasakojo man tų įvykių dalyviai – dr. Adolfas Damušis, prof. Mečislovas Mackevičius, prof. Juozas Meškauskas ir kiti - tai Laikinosios vyriausybės įstatymų bei nutarimų maždaug tiek ir buvo, kiek man pavyko jų aptikti archyve - 105 ar 110.

Gal vienu kitu žodžiu prisimintumėte, kokie buvo Laikinosios vyriausybės įstatymai ir nutarimai? Jie susiję su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, ūkio, mokslo, švietimo ir kitomis sritimis. Juos atradau LCVA. Ar tie Laikinosios vyriausybės dokumentai buvo viešai skelbiami, o gal kai kurie buvo slapti?

Jie nebuvo slapti, nes ir Laikinoji vyriausybė save deklaravo kaip oficialiai veikianti vyriausybė. Tik 1941 m. rugpjūčio 5 d., kai Laikinoji vyriausybė nacių valdžios buvo priversta sustabdyti savo veiklą, jos dokumentai buvo perduoti saugoti Lietuvos archyvui į Pažaislio vienuolyną. Negalėčiau tvirtinti, kad visi dokumentai į tą archyvą pateko, bet dėl didžiosios dalies lyg ir nekyla abejonių.

O dėl ko abejonių kyla?

Man kyla abejonių, pvz., dėl 1941 m. rugpjūčio 1 d. priimtųjų Žydų padėties nuostatų. Daugelis Laikinosios vyriausybės dokumentų yra su parašais – laikinai einančio ministro pirmininko pareigas Juozo Ambrazevičiaus ir Vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio, o minėtasis dokumentas - be parašų. Skiriasi ir šio dokumento šriftas. 1997 m. Izraelyje rusų kalba išėjusioje buvusio KGB agento Aleksandro Slavino knygoje “Pompėjos žlugimas” rašoma apie žydų Lietuvoje naikinimą vokiečių okupacijos metais. Šioje knygoje kaip tik ir remiamasi tuo “dokumentu”.

Kodėl tie “Žydų padėties nuostatai” Jums kelia įtarimą?

Ne tik pats šis dokumentas. Kad šitoks nutarimas dėl žydų būtų priimtas Laikinosios vyriausybės, neprisimena nė vienas tos vyriausybės narys, su kuriais man yra tekę bendrauti. Negalėčiau atmesti ir štai kokios versijos: šį dokumentą sukūrė gestapas, o ne Laikinoji vyriausybė. Istorikas neturėtų visiškai pasikliauti dokumentu, kurio autentiškumas kelia rimtų abejonių. Pirmas dalykas: Lietuvoje tuo metu jau buvo įvesta - nuo liepos 27 d. - ir veikė vokiečių civilinė valdžia, ir visiems buvo aišku, kad Laikinoji vyriausybė bus išvaikyta. Ji ir buvo paleista rugpjūčio 5 dieną. Tokios grėsmės akivaizdoje priimti minėtą abejotino turinio nutarimą būtų buvę visiškai nelogiška.

Bet tos jėgos, kurios siekia lietuvių tautą sukompromituoti pasaulio viešosios nuomonės akyse dėl mūsų tautos, neva, dalyvavimo žydų genocide Antrojo pasaulinio karo metais, minėtąjį dokumentą nuolat prisimena ir jį noriai cituoja.

Argi sunku atlikti minėtojo dokumento ekspertizę? Pagaliau ar Jums teko matyti tų pačių Laikinosios vyriausybės priimtų dokumentų kelis egzempliorius, kurių vienuose būtų, o kituose nebūtų vyriausybės narių parašų?

Tų dokumentų yra labai mažai. Bet kurios abejonės būtų išsklaidytos, jeigu pasisektų rasti Laikinosios vyriausybės posėdžių protokolus. Archyvuose tėra rasti trys protokolai. O posėdžių buvo nuo 50 iki 60. Kur tie protokolai dingo - nežinoma. Galimas dalykas, laikui bėgant bus atrasti. Galėjo ir žūti karo metais, jeigu, pvz., J. Šlepetys ar kuris tų posėdžių sekretorius turėjo su savimi paėmęs. Kol tų posėdžių protokolų neturime, turėtume pasikliauti tik tais dokumentais, kurie nekelia abejonių. 1941 m. rugpjūčio 1 d. datuotas “Žydų padėties nuostatų” dokumentas man atrodo įtartinas. Koks dokumentas, jeigu net parašais nepatvirtintas? Tiek NKVD, KGB, tiek gestapas ir ne tokius dokumentus suklastodavo.

Gal šį teiginį galėtumėte patvirtinti konkrečiais pavyzdžiais?

Kad ir 1944 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) deklaracija. Neva pogrindyje buvo išleistas ir išplatintas laikraštis “Naujoji Lietuva”, kurio specialiame numeryje buvo perdirbta minėta deklaracija. Joje neva VLIK’as lietuvius kvietė kovoti prieš žydus. Nieko bendro su tikrąja deklaracija tas provokacinis dokumentas neturėjo. Šitaip gestapas siekė sukiršinti lietuvius ir žydus.

Pokario metais KGB leido kad ir Raseinių rajone atsišaukimus ar laikraštėlius, pvz., “Bočių keliais”, kuriais irgi kiršino žmones.

Todėl reikėtų labai atsargiai tokius “dokumentus” cituoti, bet Izraelio ir JAV kai kurie žydų tyrinėtojai ar publicistai kartais neatsakingai tokius provokacinius ir bent kiek rimtesnės kritikos neišlaikančius raštus cituoja.

JAV bandėte užfiksuoti ten gyvenančių Laikinosios vyriausybės narių parodymus. Tačiau kiek galima remtis atsiminimais? Juk atsiminimas - tai taip pat ne dokumentas. Žmonių atmintis dūla. Kaip toje rusiškos dainos parodijoje: “Kas buvo ne su manimi - atsimenu”.

Lituanistikos centre, Čikagoje, saugomi beveik visų Laikinosios vyriausybės narių – Kazio Škirpos, Leono Prapuolenio ir kitų asmeniniai archyvai, pokario metų susirašinėjimas, laiškai ir pan. Mėginau remtis duomenimis iš asmeninių archyvų, nemažai tų duomenų cituoju knygoje “Lietuvių tauta”, 5 t. - kaip 1941 m. įvykių atgarsius.

O pokario metais išeivijoje buvo bandoma pasiekti, kad didžiosios valstybės pripažintų Lietuvos egzilinę vyriausybę JAV. Gaila, bet ir tarp pačių išeivijos lietuvių vienybės nebuvo, partinės rietenos kartais nustelbdavo bendrus interesus. Todėl autentiškus pokario metų dokumentus knygoje pateikiu be didesnių komentarų.

Beje, JAV, Anglija, Prancūzija nebuvo suinteresuotos pripažinti 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės, kaip ir Birželio sukilimo, pagaliau ir tos egzilinės vyriausybės pokario metais.

Gal pakomentuokite, kodėl didžiosioms valstybėms buvo nenaudinga pripažinti 1941 m. birželio sukilimą ir Lietuvos laikinąją vyriausybę?

Priežastis paprasta. Sukilimas įsiplieskė, kai nacistinė Vokietija pradėjo karinius veiksmus prieš Sovietų Sąjungą. Lietuvos sukilėlių veiksmai buvo nukreipti prieš sovietus. Tuo metu prieš nacistinę Vokietiją iš didžiųjų valstybių jau kovojo Didžioji Britanija, Prancūzija. Birželio sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės pripažinimas būtų reiškęs, kad palaikomi prieš Sovietų Sąjungą nukreipti veiksmai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos vyriausybės užsienyje pripažinimas būtų reiškęs tą patį - konfrontaciją su SSRS. Be to, visi tie Lietuvos nepriklausomybės siekę asmenys jau buvo JAV piliečiai, o JAV juk buvo sovietų bendražygis kovojant prieš nacistinę Vokietiją.

Beje, 1941 m. sukilimu Lietuvoje nebuvo itin suinteresuota ir Vokietija, nors to sukilimo dalyviai ir kovėsi prieš bendrą priešą - sovietus. Vokiečiams buvo staigmena, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Vokiečių karo komendantas Kaune generolas majoras Pohl net neprisileido Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo J. Ambrazevičiaus ir kitų narių, kad šie jį pasveikintų. Tokia buvo Vokietijos vidaus reikalų ministerijos Berlyne pozicija.

Išeitų, kad lietuvių sukilimas visiems buvo tik kaip krislas akyje?

Iš tiesų, sukilimas atsidūrė tarsi dviejų ugnių sankirtoje. Todėl JAV Rekašius vis mėgino išsiaiškinti to sukilimo konstituciškumą - kuo rėmėsi Laikinoji vyriausybė, ar turėjo tautos mandatą, ar nebuvo vokiečių statytinė?

Ir kaip į šį klausimą atsakytumėte Jūs?

Turime prisiminti to meto sąlygas. 1918 m. vasario 16 d. deklaraciją apie Lietuvos valstybės atkūrimą paskelbė Lietuvos taryba, kuri buvo išrinkta 1917 m. rugsėjo 19-23 d. visų atstovų konferencijoje. Taryba turėjo tautos mandatą skelbti nepriklausomybę.

1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybę paskelbė Lietuvos Aukščiausioji Taryba, kuri buvo išrinkta demokratiniuose rinkimuose.

Tačiau argi panašų organą lietuvių tauta galėjo išrinkti 1940-1941 m., sovietinės okupacijos sąlygomis, kai NKVD persekiojo menkiausią krustelėjimą. Juk Vilniaus sukilimo štabas, kuriam vadovavo majoras Vytautas Bulvičius, buvo suimtas ir sušaudytas beveik visas. Tad apie kokį tautos mandatą galima buvo kalbėti 1941 metais?

Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) buvo kuriamas lygia greta Kaune ir Berlyne. Kaune ir Vilniuje LAF buvo įsteigtas 1940 m. spalio 9 d., o Berlyne plk. K. Škirpos iniciatyva - lapkričio 17 dieną. LAF jungė beveik visas pogrindžio organizacijas, išskyrus kai kurias pronaciškas (voldemarininkų). Kadangi LAF ir vadovavo Birželio sukilimui, tai logiška teigti, jog jis buvo teisėtas, nes LAF atstovavo juk įvairiausiems lietuvių tautos sluoksniams, jungė ne saujelę kovotojų, bet visos šalies žmones.

Apskritai ką reiškia sąvoka “teisėtumas”, kai kalbame apie sukilimą ar revoliuciją? Juk tai veiksmai, kurie nukreipti prieš tam tikrą anksčiau buvusią (irgi ne visada teisėtą) santvarką ar valdžią?

Savaime suprantama, kad pagal šiandieninę politologinę teoriją būtų “neteisėti” ir Lietuvos partizanų veiksmai prieš sovietus pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Apie kokį tautos mandatą partizaninio karo veiksmams galima buvo kalbėti? Todėl svarbu ne tiek teoretizuoti, išeinant iš šiuolaikinių politologijos pozicijų, bet būtina prisiminti konkrečias vieno ar kito meto sąlygas.

Kodėl 1941 m. birželio mėn. sukilimo teisėtumo klausimas mums šiandien atrodo svarbus? Gal iš tiesų tai tik sausas teoretizavimas?

Pirmiausia mums rūpi - buvo ar nebuvo Lietuvoje sukilimas? Antra, kam atstovavo sukilimo metu įkurtoji Laikinoji vyriausybė? Siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę ar ne? Kokia buvo tų siekių programa?

LAF programa buvo kruopščiai parengta, jos autorius buvo Antanas Maceina. Būtų buvę visai neblogai, jei būtume turėję tokią kietai suręstą Sąjūdžio programą. A. Maceinos programoje daug socialdemokratinių minčių, yra ir tuo metu visame pasaulyje populiaraus “vadizmo” tendencijų. Siekta sukurti organišką liaudies valstybę. Tai reiškė ne tik socialinę, bet ir politinę demokratiją - visiems turėjo būti užtikrinamas minimalus atlyginimas, numatyti profesiniai priedai ir priedai už vaikus. Toje programoje buvo numatyta socialinė ir politinė demokratija. Programiniai dokumentai vėliau atsispindėjo ir Laikinosios vyriausybės nutarimuose. Ne atsitiktiniai sprendimai, bet politiškai apsvarstyta ir pagrįsta programinė veikla.