Arvydas Genys

Skaidri šiųmetės Vilniaus knygų mugės akimirka: “Vagos” leidyklos vyriausioji redaktorė J. Riškutė pristato J. Marcinkevičiaus dvitomę lyrikos rinktinę, eilėraščių žavesius bando įžodinti literatūros kritikas prof. V. Areška. O autorius, gailiai nusišypsojęs, kad rinktinei pavyko atrinkti net 800 eilėraščių, tarsi susimąsto, ar dėl tokios kūrybos demono gausos reikėtų kaip nors teisintis. Ypač dėl to, kad jis - archaiškosios agrarinės kultūros žmogus ir poetas. Gal kitoks, gal šiandien atrodytų nebemadingas. Toks, koks yra. Ir verčiau būtų paskaityti – “su klausančia ir klausiančia dvasia”. Kol dar gausu ir klausančių, ir klausiančių… Dar gausu.

Prisiminus šią akimirką, J. Marcinkevičiaus kūrybos skaitymus, kritikų studijas ir diskusijas, nevienareikšmiškus poeto vertinimus (net patį kategoriškiausią: visuomeninė eilėraščių vertė didesnė už meninę – T. Venclova), patetiškai kalbėti darosi sunkiau. Ir čia gal išganingiausia būtų poeto, Nacionalinės premijos laureato D. Kajoko įžvalgėlė: yra tiesos meilė ir meilės tiesa. Ir nors tai pasakyta apie dviejų (senatestamentinės ir naujatestamentinės) sandorų sąsajas, bet… Surizikuosiu: Justinas Marcinkevičius yra meilės tiesos poetas. Ją ištarti yra pašauktas ir šį pašaukimą branginantis. Arba: šia Šventosios Dvasios dovana (išmintimi) gausiai apdovanotas ir įpareigotas. Nemažiau negu poetas T. Venclova – tiesos meile. Toks pamąstymas gal būtų solidariausias – ir su tiesa, ir su meile. Nors išmintingasis M. Martinaitis yra mintijęs: kodėl žmogus iš meilės būna ištremtas į tiesą, o tiesoje neretai neranda meilės… Tą skaudžiai ir savaip liudija ir J. Marcinkevičiaus kūrybinis paveldas, o ir patys brangiausi XX a. lietuvių literatūros istorijos puslapiai. Tarsi dar viena Būties knyga.

Andai J. Marcinkevičiaus lyrikos rinkinius “Vienintelė žemė” (1984), “Už gyvus ir MIRUSIUS” (1988) ir kt. (tai ir būtiškoji knyga “Būk ir palaimink” (1980) redagavęs poetas A. A. Jonynas pajautė, kad tokiai lyrikai nestinga dieviško virpulio, kurio pasigendąs istorinėse draminėse J. Marcinkevičiaus poemose. Tačiau platesnė bendruomenė pripažįsta, kad poetinė trilogija “Mindaugas”, “Katedra” ir “Mažvydas” (taip pat ir “Daukantas”) savitai ir netikėtai – lemtingai pasitarnavo tautinės savimonės ugdymui, net paskatino sąjūdietiškos dvasios proveržiui okupantų engiamoje Lietuvoje.

Išeivijos intelektualų viršūnėse gal į tai nebuvo galimybės atidžiau atsižvelgti. Todėl laisvojo pasaulio žmonėms ir iš tiesų “ištremtiems į tiesą” užkliūdavo ir andainykštė 6-7 dešimtmečio J. Marcinkevičiaus laikysena ar tik numanoma pozicija (“gražiakalbis tenoras”, “valdiškas poetas” ir pan.). Pavyzdžiui, išeivijos prof. V. Kavoliui atrodė, kad čia kai kurių “istorinių tiesų” psichologinė argumentacija (“Mindaugas”) klaidinga ar net nulemta sovietmečio mentaliteto, t. y. neatsakinga. Tačiau daug įdomesnis yra išeivijos kritiko prof. R. Šilbajorio (griežtojo oponento) pastebėjimas: krikščioniškoji kultūra J. Marcinkevičiaus lyrikoje yra tarsi “lenkiama” prie pagoniškosios (baltiškosios) kultūros. O ne priešingai - pagoniškoji “kylanti” – kaip kad poeto Kazio Bradūno eilėraščiuose. Šitai anaiptol neatsiliepia J. Marcinkevičiaus lyrikos vertei. Savitų poetų – savitas ir istorinės ar kultūrinės žiūros kampas, ar atskaitos taškas. O patriotikos raiška – čia jau skaudesni dalykai. Tačiau ir prof. R. Šilbajoris pastebi aiškias poeto “užuominas į partizanų kovų laikotarpį” jau cikle “Sena abėcėlė” ir kitur (pavyzdžiui, baladėse). Ką padarysi, kad, prisiminus “Ezopo kalbos peripetijas”, J. Marcinkevičius šiandien neatrodo toks “šviežiai gaivališkas”, kaip S. Geda ar “ketureilio tvirtovės” riteris – J. Strielkūnas. Kitoks. Kitokios prigimties poetas. Šiuolaikinė lietuvių poezija ir Vakarų Europoje lyginama su prancūzišku vynu. Ir čia J. Marcinkevičiaus lyrika – paklausus ir taurus gėrimas. O “tautos poeto mitą” patys sukūrėm, patys ir griaunam.

Pasak lyrikos tyrinėtojos prof. V. Daujotytės-Pakerienės, J. Marcinkevičius “į dangų žiūri žemdirbio akimis”, tačiau jo “orientacija į žemę yra reiškiama “dangaus” žodžiais: “…paimk mane į dangų su žeme”. Arba štai – sakrališka ištarmė: “ašara Dievo aky/ Lietuva ką tu veiki…” Ji švelniau ar rūsčiau nuvilnijo visų tautos žmonių lūpomis. Toks iš tikrųjų ir buvo poeto buvimas tautoje. Vienintelėj žemėj – ne vienintelio buvimas, o kartu (su visais – gyvais ir MIRUSIAIS). Ir tylint, ir šaukiant, ir raudant, ir ašarą gerumu, atjauta nušluostant. Aišku, toks buvimas nebuvo ir negali būti statiškas, paminkliškas. Kontempliatyvus, tačiau santūrus – ne sielą atlapojantis ir ne hermetiškai duslus, o kasdienius daiktus sakralizuojantis ir kasdienius darbus ritualizuojantis. Tyliai palaiminantis. Ir ne vien tylus. Ir su tautos šauksmu – net “akmeniu kelio gale”. O ta “ašara Dievo aky” – tai trykšte ištrykštantis, laisvėn šaukiantis žmogiškumas. Iš pačių tautos istorijos gelmenų.

Nežinia, ar Santarvės Žmogumi gimstama. Tačiau tampama ir būnama. Tai įsižiūrėję į poetą akad. Justiną Marcinkevičių visi mato, įsiklausę – girdi, jaučia – net nusigręžę.

1995-aisiais poetui akademikui, Adomo Mickevičiaus ir suomių tautos epo “Kalevala” vertėjui, eseistui, mąstytojui buvo įteiktas “Santarvės žmogaus” diplomas. Toks žmogiškumo egzamino liudijimas. Ta proga poetas pažėrė minčių, kurios įdomios ir aktualios šiandien, dar su didesniu rūpesčiu žvelgiant į ateities horizontus ir kūrėjo situaciją. Ir poziciją. Ir tai, kas iš giliausios dvasinės prigimties. Šiuos J. Marcinkevičiaus žodžius galima įrašyti į gražiausius “Dienoraščio be datų” puslapius:

        - Kalbėjau apie santarvę jau nuo pat Atgimimo pradžios. Kartais atrodydavo, kad mane supranta, pritaria (atsimenu pritariančius aplodismentus Sąjūdžio mitinguose), tačiau dažnai politikos žmonės praleisdavo viską negirdomis. Esu įsitikinęs: santarvės žmonių Lietuvoje gausės.

Aš esu kabinetinis poetas, mane traukia ir traukė tai, ką vadiname gyvenimu.

Poezija, be viso kito, irgi yra tarnystė. Tarnystė žmogui, vadinasi, ir Dievui.

Galima sakyti, poeto dvasia “dirba” visą laiką, be išeiginių.

Tai, ką patiriame nelaimių, ligų, mirčių akivaizdoje, yra aukštesnė, emocionalesnė būsena nei santarvė. Tai vienybė.

Prisiminkime Baltijos kelią (vienybė priespaudos akivaizdoje), Sausio 13-ąją (vienybė mirtino pavojaus laisvei akivaizdoje). Tai buvo emocionali vienybė, aukščiausia politinė, socialinė, tautinė būsena. Matyt, ji negali trukti ilgai. Štai kodėl kaip ilgalaikė gyvenimo norma šiandien teiktina santarvė. Jeigu visuomenei ir tai yra per sunku, siūloma dar žemesnė pakopa – tolerancija. Žinoma, tai nereiškia pakantumo blogiui. Tai reiškia pasaulio įvairovės, jo gausos ir sąrangos pakantumą.

Ką nuo amžiaus medžioklių svarbiausia išsaugoti savo širdy?

        - Meilės draustinį. Meilės plačiąja prasme. Kaip buvimo pasaulyje būdą ir prasmę. Nemylimas pasaulis taip pat reiškia jo pabaigą. Jo pabaigą man. “Nemeilė”, vadinas, neapykanta arba geriausiu atveju – abejingumas. Tai nekūrybingos būsenos.

Ką pasakytumėt labai įskaudintiems žmonėms, lietuviams, kurie sako: jokios santarvės iš mūsų nesitikėkite.

        - Aš labai gailiuosi visų mūsų, bet labiausiai – Lietuvos. …nieko gražesnio už santarvę aš nežinau.

P. S. Tegu šios mintys nušvinta mūsų atmintyse, kai nusigiedrija kovo 10-oji, poeto 70-mečio diena. Ir – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo išvakarės. Tarsi slenkstis, kuris peržengiamas šventai susimąsčius: gražus tas poezijos “laikymasis” už žemės ir žmogaus. Kaip ir mylinčios širdies pakylėjimas aukštyn – virš kalbos namų. Kad plačiai būtų matyti, giliau įžvelgti. Ir – neatsižiūrėti.