Vasario 16-osios išvakarėse, lygiai po 9 metų ir 3 dienų po Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo (1991 m. vasario 12 d.), Seimas po ilgų diskusijų priėmė Aukštojo mokslo įstatymą. Jo projektas buvo rengiamas ištisus 3 metus – 1997 m. vasario 24 d. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sudarė pirmąją darbo grupę Aukštojo mokslo įstatymo projektui rengti. Paskui buvo sudarytos dar kelios kitos darbo grupės, parašyta Lietuvos aukštojo mokslo baltoji knyga, vyko daug viešų diskusijų, projekto klausymų Seime, vertinimų spaudoje, akademinės bendruomenės susirinkimuose ir pan.

Vadovaujantis šiuo įstatymu Lietuvoje rengiamasi sukurti naują aukštųjų studijų sistemą. Be dabar esančių universitetinių studijų, atsiranda ir neuniversitetinės studijos, be didelę autonomiją turinčių universitetinių aukštųjų mokyklų, atsiranda neuniversitetinės aukštosios mokyklos – kolegijos, kurių autonomija, palyginti su universitetais, gerokai mažesnė. Kolegijų tikslai ryškėja analizuojant ūkio ir visuomenės poreikius, lyginant Lietuvos ir kitų šalių švietimo sistemas. Kolegijos turėtų sudaryti sąlygas visiems gebantiems įgyti Lietuvos ūkio reikmes ir šiuolaikinį mokslo ir technologijų lygį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, turėtų priartinti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą prie kitų Europos šalių aukštojo mokslo sistemų, šitaip bus lengviau siekti tarptautinio diplomų ir profesinių kvalifikacijų pripažinimo. Kolegijos taip pat turėtų sudaryti geresnes sąlygas tolygiau vystytis Lietuvos regionų ekonomikai ir plėtoti kultūrą, sukurti centrus, atliekančius regionų, skleidžiančių naujas technologines žinias, atliekančių kultūros židinių funkcijas, plėtros taikomuosius tyrimus, reformuoti specialistų rengimo sistemą taip, kad aukštojo mokslo institucijų teikiamas išsilavinimo lygis atitiktų ūkyje esančių darbo vietų reikalavimus.

Įstatymas turėtų sudaryti geresnes sąlygas steigtis privačioms aukštosioms mokykloms. Mokslo ir studijų įstatymas įteisino tik universitetines aukštąsias mokyklas, kurių steigimo kvalifikaciniai reikalavimai buvo tokie dideli, kad per 9 metus Lietuvoje nepradėjo veikti nė viena privati aukštoji mokykla. Priimant Aukštojo mokslo įstatymą kontraversiškų vertinimų susilaukta, bet buvo priimta nuostata, kad nevalstybines aukštąsias mokyklas gali steigti Lietuvos fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat euroatlantinės integracijos kryptis atitinkančių valstybių aukštosios mokyklos. Dėl šios “euroatlantinės integracijos” kilusius ginčus pavyko išspręsti priminus, kad kituose įstatymuose jau įteisintos panašios nuostatos.

Įstatyme keičiamas aukštųjų mokyklų valdymas. Atsiranda nauja valdymo institucija - universiteto (kolegijos) taryba, į kurią, be aukštosios mokyklos darbuotojų ir studentų, įtraukta ūkio subjektų, visuomeninių ir profesinių organizacijų, taip pat mokslo, kultūros, valstybės, vietos savivaldos institucijų atstovų. Taryba svarsto ir tvirtina aukštosios mokyklos plėtros programas ir kitus strateginius klausimus, rūpinasi paramos teikimu aukštajai mokyklai, svarsto ir tvirtina metines rektoriaus (kolegijos direktoriaus) ataskaitas, vertina, kaip aukštoji mokykla vykdo savo paskirtį ir kaip ji prisideda prie valstybės ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi, kaip panaudojamas aukštosios mokyklos turtas ir jai skiriamos valstybės ir kitos gautos lėšos. Taryba skelbia rektoriaus (kolegijos direktoriaus) rinkimus. Institucijų vadovus renka aukštosios mokyklos aukščiausia akademinės savivaldos institucija (senatas – universitete, akademinė taryba – kolegijoje). Toks aukštosios mokyklos valdymas turėtų sustiprinti jos ryšius su visuomene, valdžios ir valdymo institucijomis, ūkio subjektais, darbdaviais. Tačiau ir dėl tokios, atrodytų, švelnios visuomeninės priežiūros ir globos institucijos – tarybos kilo didelių ginčų priimant įstatymo 24 straipsnį, reglamentuojantį tarybos kompetenciją ir sudarymą.

Pirmą kartą įstatymiškai reglamentuojamas studentų dalyvavimas valdant aukštąją mokyklą. Apibrėžtos studentų teisės ir pareigos, studentų atstovybės bei jų asociacijos. Studentų atstovybė dabar turės teisę išreikšti savo nuomonę visais studentams rūpimais klausimais ir pareikalauti dar kartą svarstyti aukštosios mokyklos savivaldos institucijų priimtus sprendimus.

Šiuo metu Lietuvos aukštajam mokslui skiriama per mažai pinigų, tačiau ir tie maži pinigai panaudojami neefektyviai. Galbūt yra per daug universitetų, fakultetų ir studijų programų ir kai kurios iš jų yra per mažos, kad būtų efektyvios. Taip pat gal yra per daug vyresnio amžiaus mokslininkų, kad galėtų dirbti efektyviai. Vadinasi, tam tikros lėšos, skirtos aukštajam mokslui, eikvojamos veltui. Įstatymas siūlo konkurso būdu skirti vietas dėstytojams ir mokslininkams, taip keliant jų veiklos kokybę. Taip pat būtina, kad garbaus amžiaus mokslininkai turėtų socialines garantijas išeidami į pensiją – įstatymas įteisina pensijas – pakankamą pragyvenimo lėšų šaltinį nusipelniusiems profesoriams. Daug aiškiau ir išsamiai įstatyme reglamentuojamas biudžeto asignavimų aukštosioms mokykloms skyrimas – asignavimai skiriami atsižvelgiant į sutartį, kurią aukštoji mokykla pasirašo su Švietimo ir mokslo ministerija.

Nemokamo aukštojo mokslo laidavimas reglamentuojamas kaip teisė visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams nemokamai įsigyti aukštąjį išsilavinimą valstybės finansuojamose vietose. Vienas iš didžiausių šio įstatymo trūkumų – valstybinėms aukštosioms mokykloms palikta teisė priimti studentus visam nuosekliųjų studijų laikui į valstybės nefinansuojamas vietas. Tokie studentai nepriklausomai nuo jų mokymosi rezultatų visą laiką patys mokėtų gana nemažą mokestį už studijas. Ir tik likus laisvai valstybės finansuojamai vietai jie galėtų konkurso būdu pereiti į tokias vietas ir nebeturėtų mokėti to mokesčio. O jei per visą studijų laiką tokia vieta neatsilaisvins? Kaip tada tokio studento atžvilgiu bus taikoma Konstitucijos 41 straipsnio nuostata, kad “valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams laiduojamas nemokamas mokslas”? Europos teisės departamento manymu, nustatant mokestį už mokslą, būtų tikslinga atsižvelgti į Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje R(98)3 valstybėms narėms dėl aukštojo mokslo prieinamumo ir aiškinamajame memorandume nustatytus principus:

- pageidautina, kad mokestis būtų vertinamas kaip ribotas studento įnašas į aukštojo mokslo išlaidas kartu su mokesčių mokėtoju, o ne kaip valstybinio finansavimo pakaitalas;

- pageidautina, kad studento įnašo mokėjimas priklausytų nuo pajamų, pvz., nustatant finansinės pagalbos schemas, padengiančias studentų, turinčių mažas pajamas, mokesčio išlaidas;

- mokestis turėtų būti reguliuojamas panašiu lygiu visose valstybinėse mokslo institucijose.

Įstatyme tik kai kuriais aspektais atsižvelgiama į Europos Tarybos rekomendacijas, todėl daugelį su mokesčiais už studijas susijusių problemų teks spręsti vadovaujantis Vyriausybės tvirtinamais poįstatyminiais teisės aktais. Jei Seimas dabar, neturėdamas išaiškinimo, kas yra “gerai besimokantys studentai”, negalėjo apsispręsti dėl savo lėšomis studijuojančių piliečių mokesčio už studijas, gerai, kad priimtas toks įstatymas, kokį parengė Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto darbo grupė. Dabar bus galima kreiptis į Konstitucinį teismą – priklausomai nuo jo išvados teks dar kartą apsispręsti dėl šio įstatymo.

Aukštojo mokslo įstatymas labai reikalingas, nes Mokslo ir studijų įstatymas nereguliuoja daugelio dalykų, kuriuos būtina reguliuoti: Lietuvos universitetai daugeliu aspektų turi didžiulę autonomiją, tačiau kol kas ta autonomija nebuvo užtikrinama. Universitetai kol kas galėjo daryti beveik viską be valstybės leidimo, nors yra daug Vyriausybės nutarimais patvirtintų detalių reguliavimų. Stiprių universitetų rektoriai nepaisė šių reguliavimų. Iš tikrųjų jie buvo priversti tai daryti siekdami reformuoti seną sistemą. Ši padėtis buvo netinkama ir keistina. Nėra nei tikros autonomijos, kai reguliavimai labai detalūs, nei atskaitomybės, kai šie reguliavimai ignoruojami. Įstatymo projekto rengėjai padarė didelę pažangą, palyginti su pirmuoju projektu, įregistruotu Seime beveik prieš metus. Padaryta neblogai, bet ar pakankamai?...

P.S. Susipažinęs su Seimo priimtu Aukštojo mokslo įstatymu, Lietuvos Respublikos Prezidentas 2000 m. kovo 2 d. Dekretu Nr.789 grąžino įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti motyvuodamas, kad kai kurios įstatymo nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikimo Konstitucijos 40 straipsniui, kad įstatyme yra nuostatų, reglamentuojančių šio įstatymo reguliavimo sferai nepriklausančius santykius ir stabdančių tolesnę aukštojo mokslo plėtotę.

Pagal Seimo statutą, jeigu Lietuvos Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą grąžina Seimui pakartotinai svarstyti, Seimo Pirmininkas apie tai praneša Seimui artimiausiame posėdyje. Ne vėliau kaip kitą posėdžių dieną Seimas balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu. Pastaruoju atveju Seimas gali pavesti vienam iš komitetų parengti naują įstatymo projektą arba sudaryti tam darbo grupę. Jeigu nusprendžiama grąžintą įstatymą svarstyti iš naujo, tame pačiame posėdyje Seimas turi paskirti svarstymo Seimo posėdyje datą. Šis svarstymas turi įvykti ne vėliau kaip po savaitės. Grąžinto įstatymo svarstymo Seimo posėdyje metu išklausomi pagrindinio ir papildomų komitetų pranešimai ir rengiama bendroji diskusija. Po svarstymo tame pačiame Seimo posėdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto įstatymo priėmimas. Grąžinto įstatymo priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Jeigu įstatymas be pakeitimų nepriimtas, balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Lietuvos Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais. Šiuo atveju pakartotinai svarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių.

Artimiausias Seimo posėdis bus kovo 10 d. Tikėtina, kad Seimas apsispręs priimti įstatymą su visomis Lietuvos Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais.