Mes, Lietuvos mokslininkai, atkreipiame dėmesį į išskirtinę mokslo reikšmę mūsų atkurtoje valstybėje, rengiant šiuolaikinį tarptautinį lygį atitinkančius specialistus, orientuojant Lietuvos ūkį ir pramonę į tarptautinę rinką, stiprinant šalies gynybines galias, taip pat siekiant narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

Europoje industrinei visuomenei virstant informacine ir mokslui tampant svarbiausia varomąja jėga, mes negalime likti abejingi, matydami sunkią Mokslo padėtį, kuri susidarė mūsų šalyje sumažinus mokslinių tyrimų finansavimą. Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje priverstinai atleidžiami iš darbo mokslininkai. Toliau nyksta dar nuo sovietinių laikų išlikusi mokslinių tyrimų bazė, o jos atnaujinimas jau visą dešimtmetį atidėliojamas “geresniems” laikams. Mokslo baruose liko tik apie trečdalis mokslininkų, gerokai sumažėjo ginamų disertacijų skaičius. Vietoj mokslinio darbo mūsų gabiausias jaunimas šiandien mieliau renkasi kitas, geriau apmokamas veiklos sritis. Nerimą kelia tai, kad mokslinė visuomenė sensta. Be to, nepageidaujama kryptimi kinta mokslinių tyrimų struktūra: mažėja aktualių eksperimentinių bei technologinių darbų.

Esame įsitikinę, kad susidariusią padėtį būtina kuo skubiau taisyti. Siekdami pagelbėti Lietuvos mokslui įveikti krizę, siūlome šias neatidėliotinas priemones:

1. Siūlome mokslinių tyrimų finansavimą ateityje sieti su bendrojo vidaus produkto dalimi. Mokslui ir studijoms iš biudžeto turėtų būti skiriama ne mažiau 1,5% BVP; biudžetinis mokslinių tyrimų finansavimas turėtų siekti bent 0,6% BVP. Dar antra tiek (apie 0,6% BVP) jau artimiausioje ateityje moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai turėtų skirti privatus sektorius. Dabar pagal šiuos rodiklius Lietuva užima vieną iš paskutiniųjų vietų tarp šalių, kurios siekia narystės ES. Manome, jog yra būtina padidinti bazinį mokslo institucijų finansavimą, skiriant lėšų mokslinių tyrimų bazei atnaujinti ir palaipsniui didinant konkursinio finansavimo dalį.

2. Siūlome atsisakyti Lietuvos mokslo potencialą žlugdančios etatų mažinimo politikos ir ieškoti priimtinesnių sprendimų. Manome, kad naujai rengiamame pensijų įstatyme mokslininkų pensijos turi būti išsaugotos. Mokslo ir studijų institucijos turėtų užtikrinti išeinantiems į pensiją mokslininkams galimybę tęsti mokslinę ir pedagoginę veiklą, suteikdamos jiems darbo vietą, galimybę dalyvauti mokslinėje veikloje ir naudotis turima materialine baze. Išėjusių į pensiją mokslininkų tęsiamas kūrybinis darbas turėtų būti įteisintas įstatymais bei kitais teisiniais aktais.

3. Bet kuriuo atveju atleidžiant mokslininką iš darbo turi būti griežtai prisilaikoma Darbo sutarties įstatymo reikalavimų ir visiems atleidžiamiems darbuotojams turi būti sumokamos šiuo įstatymu nustatytos išeitinės pašalpos. Atkreipiame dėmesį į tai, kad pasiūlymai sudaryti su peratestuojamaisiais mokslo darbuotojais terminuotas darbo sutartis yra neteisėti, kadangi mokslinis bei pedagoginis darbas negali būti priskiriami prie laikino pobūdžio ar sezoninių darbų kategorijos, todėl visos tokios anksčiau sudarytos sutartys pažeidžia Darbo sutarties įstatymą ir yra niekinės. Neeilinės atestacijos metu gali būti neperatestuoti tik tie darbuotojai, kurie netenkina Vyriausybės nutarimu ar institucijos statutu nustatytų kvalifikacinių reikalavimų.

4. Nepaisant nepalankių sąlygų, Lietuvos mokslininkų dėka mūsų šalyje pastaraisiais metais atsirado nemažai naujų mokslui imlių įmonių, kurių produkcija sėkmingai konkuruoja tarptautinėje rinkoje. Tačiau manome, kad turimas šalies mokslinis potencialas iki šiol buvo panaudojamas nepakankamai efektyviai. Todėl šiuo metu reikėtų nedelsiant paruošti ir priimti įstatymų paketą, skatinantį privataus kapitalo dalyvavimą, finansuojant ir plėtojant Lietuvos mokslą.

5. Esame įsitikinę, kad šiuo metu neįmanoma užtikrinti efektyvios krašto gynybos be šiuolaikinio mokslo ir naujų technologijų. Krašto gynybos biudžete turėtų būti numatomos lėšos užsakomiesiems moksliniams tyrimams – tai vienas iš svarbiausių reikalavimų, keliamų visoms valstybėms, stojančioms į NATO.

6. Esant sunkiai finansinei padėčiai, yra būtina sumažinti atotrūkį tarp mokslinės visuomenės ir mokslo valdymo institucijų. Siūlome Lietuvos mokslo tarybai bei Lietuvos mokslo ir studijų fondui palaikyti atviresnius ryšius su mokslo visuomene ir vyriausybe. Tai leistų padidinti sprendimus priimančių asmenų atsakomybę ir padėtų išvengti skaudžių klaidų, tokių kaip daugkartinis Mokslo ir studijų departamento naikinimas. Sprendžiant egzistencijos ar perorganizavimo klausimus turėtų būti atliekama išsami analizė, skirtingoms mokslo įstaigoms neturėtų būti taikomi tie patys kriterijai.

7. Valstybinės svarbos uždavinys – pritraukti į mokslo sferą gabiausią šalies jaunimą. Jaunų mokslininkų socialinėms garantijoms užtikrinti ir gyvenimo sąlygoms pagerinti turėtų būti sudaromos specialios valstybinės programos. Tai leistų pristabdyti gabių jaunų mokslininkų “nutekėjimą” į Vakarus ir grįžti į Lietuvą tiems mokslininkams, kurie šiuo metu studijuoja ar dirba užsienyje.