Sunki diena (2)Dovo Zauniaus gimimo 155 metų ir "Birutės" draugijos 115 metų sukakčiaiBernardas AleknavičiusVadovaujant Jurgiui Lapinui, Birutės draugystė pasiekė iki to laiko nematytų aukštumų. Šis laikotarpis - tai ne tik Tilžės, bet ir visos Mažosios Lietuvos tautinio darbo suklestėjimo viršūnė. Zanavyko Jono Kriaučiūno (1864-1941) Birutės draugystės dešimtmečiui Tilžėje pastatyta Aleksandro Fromo-Gužučio drama Kauno pilies išgriovimas daugelį jau benutautėjančių lietuvių privertė susimąstyti. Daug padėjo Birutės draugystės dešimtmečio minėjimas ir Vydūnui apsispręsti. Tačiau greta gėrio kažkur netoli tūnojo nepasitikėjimas ir baimė, kad aktyvi Birutės veikla gali užtraukti Prūsijos valdžios nemalonę visiems Mažosios Lietuvos lietuviams. O birutininkų sėjama sėkla dygo ir kilo želmenėliai, kurių taip bijojo surinkimininkai ir Dievo žodžio sakytojai. Ir už lietuviškas dainas, spektaklį bei gimtojo žodžio aukštinimą Tilžės juodšimčiai, kurie dorų ir susipratusių lietuvių buvo praminti judošiais, pradėjo pulti Birutę ir birutininkus. Gaila, kad tarp tų judošių buvo ir ne vienas lietuvis. Kiek vėliau šioms tautinėms atplaišoms triuškinantį smūgį kirto ir taurusis Vydūnas. O tuo metu kai kuriems dramos Kauno pilies išgriovimas aktoriams ir statytojams teko slėptis pas Dovą Zaunių Rokaičiuose, o vėliau palikti ir Mažąją Lietuvą.
Po Birutės didžiulio pakilimo šis intrigų pilnas laikmetis tautiškai nusiteikusiam Jurgiui Lapinui tapo nepakeliamas ir toliau Birutės draugystei vadovauti jau nebegalėjo. Visi jautė, kad kažkas turi atsitikti. O kad nieko baisaus neįvyktų, Birutės vairą vėl reikėjo perimti nuosaikiam ir taikiam žmogui, geram organizatoriui ir ištikimam Birutės reikalų gynėjui. Be Dovo Zauniaus, kitos kandidatūros neatsirado. 1898 m. birželio 15 d. visuotinis draugystės susirinkimas trečią kartą Dovui Zauniui skyrė nelengvas Birutės draugystės pirmininko pareigas. Ir tai buvo padaryta pačiu laiku. Vėl padėtis stabilizavosi, o 1900 m. vasario 15 d. birutininkai gražiai atšventė savo organizacijos penkiolikos metų sukaktį. Atrodė, jog visi pavojai praeityje.
Dovas Zaunius dažnai sakydavo, kad Birutės draugystė turi priklausyti jaunimui, kad tik jaunimas - tautos ateitis ir pagrindas. Besivadovaudamas tokiomis mintimis, jis ir Birutės draugystės pirmininko pareigas perleido net 16 metų už save jaunesniam Kristupui Voskai (1861-1905).
Tuometinėmis sudėtingomis sąlygomis, vadovaujant Kristupui Voskai, birutininkams nepavyko surasti tinkamos veiklos. O čia dar tos nelemtos Luizės paminklo atidengimo iškilmės Tilžėje, kuriose dalyvavo birutininkai. Po šio įvykio jaunimas visiškai nusigręžė nuo Birutės. Jaunimas buvo teisus. Kolonistų monarchų pagerbimas Tilžėje visiškai nesiderino su Birutės draugystės tautine veikla. Ir vėl draugystės reikalai buvo pavojuje. Ir vėl Dovas Zaunius (1902 03 09) jau ketvirtą kartą imasi Birutės gelbėtojo misijos. Draugijos veikla suparalyžiuota. Kažkada Birutei padovanotas prof. Adalberto Becenbergerio, dr. Jono Basanavičiaus, dr. Jurgio Zauerveino, dr. Jono Šliūpo, Aleksandro Burbos, Jono Juškos, Andriaus Vištelio, Martyno Šerniaus, Viliaus Kalvaičio, Jurgio Mikšo, Petro Vileišiaus, prof. Jano Bodueno de Kurtenė ir kitų žinomų visuomenės veikėjų retų knygų bibliotekėlė, kurioje buvo ir Jono Bretkūno 1591 m. leista Postilė, mėtėsi palėpėje. Dovas Zaunius ėmėsi darbo. Bet šį kartą ir jam nesisekė.
Tas į Tilžę išsiruošęs Birutės draugystės rūpesčių kamuojamas keleivis ne kartą visiškai be reikalo botagu sušeria sarčiui per šoną. Arklys pradeda šuoliuoti. Dovas tuomet stabdo arklį ir šis vėl ramiai kinksnoja, su kiekvienu žingsniu artėdamas prie tikslo. Priartėjęs prie Tilžės Dovas Zaunius jau ne vienišas. Kelyje aidi begalės varpelių ir žvangučių. Tilžės gatvėse su Dovu sveikinasi pažįstami, bet Zaunius jų tarsi nemato
Kai Rokaičių gaspadorius Dovas Zaunius įsuko į kiemą, Marta Endrių ir Hermaną jau buvo išruošusi gimnazijon. Palikusi kambaryje knygomis apkrautą stalą, dukra išbėgo pasitikti tėvo. Sugrįžusi puolė šildyti dar nespėjusios atvėsti arbatos. Nusimetęs kailinukus Dovas Zaunius vaikščiojo po kambarį, dešine ranka retkarčiais perbraukdamas per drėgną, jau spėjusią pražilti vešlią barzdą.
Nejaugi aš pasenau, kad Birutės draugystei vadovauti negebu, - mąsto Dovas Zaunius, gerdamas arbatą. Tiesa, nebetoli šešiasdešimtmetis, bet vis tik
Kartu su Marta aptaręs, kaip geriau vestiBirutės draugystės susirinkimą, Dovas Zaunius išeina miestan. Sutikęs Martyną Gailių iš Berštininkų, tilžiškį Kristupą Urėdaitį, pakalba. Visiems reikia rūpintis: ką daryti? Kur einame?
Laikraščiuose paskelbta Birutės draugystės visuotinio susirinkimo darbotvarkė Tilžėn sutraukė ne tik draugystės veteranus, bet ir gausų būrį jaunimo. Ir pilnutėlė salė ūžia tarsi bičių avilys. Dovas Zaunius pradeda draugystės susirinkimą ir šiek tiek drebančiu balsu paskelbia jau visiems puikiai žinomą darbotvarkę:
1. Nutraukiama draugystės veikla.
Pirmoji žodžio paprašė Anė Jankuvienė iš Bitėnų.
- Ne, mes negalime net galvoti, kad čia susirinkome marinti Birutės draugystės, - sakė ji. Birutė turi gyventi, kaip mūsų istorijoje gyvena Palangos vaidilutė, kaip degė ir dar švenčių metu tebedega mūsų dienų vaidilučių saugomas aukuras Rambyne. Mes ne tik turime, bet ir privalome išsaugoti Birutę, nesigailėdami jėgų ir energijos, bet kuria kaina ji turi likti mums gyva, kad jos dėka mes galėtume tapti tuo, kuo turime būti. Po tokių žodžių Dovui Zauniui tarsi didžiulis akmuo nuo krūtinės nusirito ir jis leido išsikalbėti visiems, kas tik panorėjo. Kitokios nuomonės neatsirado. Visi pritarė Anės Jankuvienės pasakytiems žodžiams. Dovo Zauniaus 2530-oji Birutės draugystei vadovavimo diena buvo sunki, bet sėkminga. Senasis Dovas vakare jau spaudė jauno Birutės draugystės pirmininko Jono Vanagaičio (1869-1946) ranką. |