Lietuvos muzikos akademijos rektorių, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos prezidentą prof. Juozą ANTANAVIČIŲ kalbinome šurmulingoje aplinkoje - Vilniaus filharmonijoje pasibaigus Tarptautinių ERASMUS dirigavimo kursų baigiamajam koncertui. Jau buvo pasakytos tokia proga derančios kalbos, jauniesiems dirigentams įteikti kursų baigimo sertifikatai, pagerbti kursams vadovavę dirigentai - Londono Karališkojo muzikos koledžo prof. Neil Thomson ir Lietuvos muzikos akademijos prof. Jonas Aleksa. (Prof. Janos Fürst tą dieną anksčiau išskrido į Ispaniją, kur jis turėjo diriguoti.) Kursų dalyviai jau buvo spėję atlikti ir mūsų pamėgtajam profesoriui J. Aleksai skirtą vokalinę improvizaciją, visiškai derančią prie pakilios sėkmingo renginio pabaigtuvių nuotaikos. Beje, maestro neiškentė, labai artistiškai ir įkvėptai padirigavo savo garbei skirtąjį kūrinį, sukeldamas visuotines ovacijas. Pagal protokolą taure vyno jau buvo pavaišinti tą vakarą griežę Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, kursų dalyviai ir svečiai, pabaigtuvių vakaro įkarštis ėmė slūgti - tada laisviau atsikvėpė ir rektorius. Bet neilgam. Nuo šventės ir ERASMUS dirigavimo kursų įspūdžių kalba vis viena pakrypo kiekvienos aukštosios mokyklos rektoriui šiuo metu įprasta vaga - apie kasdienius smaugiančius finansinius sunkumus, mokyklos ateitį ir apskritai apie tai, kas laukia mūsų aukštojo mokslo. Rektoriui šventė tęsėsi tik akimirką.

Koncertai - mūsų kasdienybė

Turbūt darbas. Koncertai, festivaliai, interpretacijos, seminarai - tai mūsų kasdienybė. Jie reikalingi publikai ir patiems atlikėjams bei siekiant įtvirtinti Lietuvos muzikinę kultūrą bendroje Europos kultūroje.

Ar per ERASMUS dirigavimo kursų baigiamuosius koncertus jaudinotės? Gal tai tik klausytojams šventė, o Muzikos akademijai savotiškas egzaminas?

Iš dalies - taip. Šis renginys unikalus beveik visos Europos mastu. Europoje ir pasaulyje šiaip jau vyksta daugybė panašaus pobūdžio kursų, seminarų, į kuriuos atvyksta jauni talentingi atlikėjai padirbėti su garsiais profesoriais. Bet tie renginiai paprastai būna skirti pianistams, pūtikams, stygininkams, dainininkams - jiems paprasčiau tai organizuoti. Parengei keletą auditorijų, kuriose yra geri fortepijonai, dar pedagogas, koncertmeisteris pianistas – tai ir visa, ko reikia. O čia reikia praktiniams užsiėmimams scenoje pasodinti - ne juokas - simfoninį orkestrą – 60–70 kvalifikuotų muzikantų. Dėl to Europa ir pasaulis labai retai ryžtasi organizuoti dirigavimo kursus.

O Lietuva ryžosi?

Lietuva - labai aukštos ir kondensuotos muzikinės kultūros šalis. Vilniuje 670 tūkst. gyventojų, o turime net tris simfoninius orkestrus, kuriuos, ačiū Dievui, valstybė ir publika dar sugeba išlaikyti. Turime du kamerinius orkestrus, gana didelį būrį talentingų vadovų, dirigentų, kurie yra ir pedagogai. Jie išugdė daug mokinių, talentingų dirigentų, pvz., Martyną Staškų, Modestą Pitrėną ir daugelį kitų. Pajutome, kad galime ne tik imti iš Europos, ne tik siųsti savo atlikėjus į Zalcburgą ar Paryžių, bet galime ir mes kitus pakviesti į savo Vilnių.

Šie Tarptautiniai ERASMUS dirigavimo kursai, kiek žinau - mūsų pačių projektas, kuriuo pavyko sudominti Briuselį?

Tai mūsų iniciatyva. Tarptautinė ERASMUS programa skirta studentų ir pedagogų mainams. Tarp jos programinių struktūrų yra ir vadinamoji Intensyvi programa (IP). Mes pateikėme į Briuselį paraišką, siūlydami pagal IP reikalavimus per trumpą laiką surengti Tarptautinius ERASMUS dirigavimo kursus. Pasiūlymas buvo priimtas. Tai tam tikras Lietuvos muzikos akademijos pasididžiavimas, nes iš 15 šalies aukštųjų mokyklų mūsų Akademija vienintelė šiemet vykdo IP. Gavome Briuselio finansavimą, o dalį iš ERASMUS programai skirtų lėšų pridėjo Lietuvos valstybė - už tai esame dėkingi.

Bet šiuose kursuose ir baigiamuosiuose koncertuose pasirodė tik keturi būsimieji dirigentai iš Lietuvos. Dauguma buvo užsieniečiai. Bijau, kad būtent šitaip suformuluos priekaištą tie, kurie visur ir visada mėgina ieškoti priekabių.

Nereikėtų pamiršti, kad daug brangiau už pačius kursus kainuoja informacijos apie Lietuvą ir jos kultūrą paskleidimas, reklama ir propagandinis darbas. Kursuose dirbo užsienio aukštos klasės muzikos specialistai, o dar juk buvo ir “pasyvių” klausytojų, vertintojų - apie 20 žmonių. Jie pasklis po visą Europą, dalysis įspūdžiais. Kai kurie iš tų kursų dalyvių ateityje turės savo orkestrus, gastroliuos po visą pasaulį, bus įžymybės - jie jau žinos Vilnių, Lietuvą, mūsų šalies muzikinę kultūrą. Žinos, kad čia verta atvažiuoti su savo orkestru, o gal pasikvies į savo šalį mūsų atlikėjus.

Suprantu, jog formuojant šalies įvaizdį, kaip dabar įprasta sakyti, tai labai svarbu. Bet, matyt, ne mažesnės reikšmės tai turi ir šalies muzikinei kultūrai? O gal šiandien dar sunku tą įtaką įvertinti?

Įtaką sunku įvertinti pinigais, bet apskritai įvertinti galima. Norime būti Europos Sąjungos nariais, vadinasi, turime įrodyti, kad esame pasirengę ekonomikos, švietimo, krašto apsaugos, kultūros ir kitose srityse. Mes dirbame savo darbą ir pasiryžę įrodyti, kad kultūros, muzikos srityje tam esame pasirengę. Kai įžymūs Europos šalių muzikai, profesoriai, atvyksta į Vilnių, aktyviai dalyvauja mūsų renginiuose, tai jie mus pripažįsta kaip lygiaverčius partnerius. Ir tai labai svarbu.

Tik gaila, kad kai kurie valdžios žmonės mano, jog mes pateksime į ES ir NATO vien dėl to, kad turėsime gerai aprūpintą kariuomenę. Neturėtume abejingai žiūrėti ir į kitas mūsų gyvenimo sritis.

Lietuvos muzikinė kultūra ir Europa

Pradėsiu štai nuo ko. Kartais manoma, kad yra Filharmonija, Opera ir dramos teatrai, garsieji orkestrai ir dainininkai, visi labai didelę įtaką daro Lietuvos žmonėms. Bet retai kas susimąsto, jog tos muzikinės kultūros šaknys yra Lietuvos muzikos akademijoje ir šalies muzikos mokyklose. Jeigu atsitiktų taip, kad būtų uždarytas Operos teatras, Filharmonija - būtų didelė nelaimė. Bet po metų, kitų tos įstaigos atsigautų kitose vietose, nes yra daug parengtų, savo profesiją mylinčių menininkų - muzikantų, dainininkų, aktorių. Bet pamėginkite uždaryti Muzikos akademiją ir visos tos teatrų ir koncertų salės po dešimtmečio ištuštės. Visi džiaugiasi, kad Virgilijus Noreika dainuoja, Raimundas Katilius griežia, Petras Geniušas skambina. Bet jie ne amžini. Kas bus, kai jie išeis, jeigu Muzikos akademija nustos veikusi arba dėl ekonominių nepriteklių sumenks specialistų parengimo kokybė?

Tai štai ką noriu pasakyti. Mūsų muzikai Europai daro nemažą įtaką - tiek Saulius Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru, tiek mūsų Simfoninis orkestras ir Kauno choras, tiek garsioji Urmana – buvusi mūsų studentė pianistė Violeta Urmanavičiūtė, vėliau studijavusi dainavimą. Arba garsusis tenoras Sergejus Larinas, pianistas Petras Geniušas, kurio reikia ir Londono, ir Japonijos aukštosioms mokykloms. Tai kartu ir Akademijos įvertinimas, nes tai mūsų auklėtiniai. Geriausieji mūsų studentai nesunkiai įstoja tęsti mokslų į žymiausias pasaulio muzikos institucijas, dažnai ten būna net patys geriausi.

Nepaisant visų sunkumų, nepriteklių, kartais gal ir valdžios vyrų nesupratimo, Muzikos akademija dar ne tik kapstosi, bet net ir Europą sugeba nustebinti.

Mūsų Muzikos akademija yra daugelio tarptautinių organizacijų, pvz.: Europos meno institucijų lygos (ELIA), Europos konservatorijų ir muzikos akademijų asociacijos (AEC) ir kitų narė. Kaip rektorius, esu Amerikos organizacijos International Council of Fine Arts Deans (ICFAD) narys. Mus priima ir pripažįsta kaip lygiaverčius partnerius. Atvažiavę juk ne šiaip tyliai pasėdime generaliniuose susirinkimuose ar plenumuose, bet kasmet surengiame ir kokį tarptautinį renginį Lietuvoje, kuris yra mūsų prestižo patvirtinimas. Labai didžiuojuosi, kad prieš kelerius metus Muzikos akademijoje organizavome garsiojo dirigento ir vieno didžiausių Bacho žinovų Helmuth Rieling kursą, kur jis dirbo su tarptautiniu studentų orkestru ir choru. Akademijos salėje mokėsi, repetavo apie pusantro šimto studentų, o paskui vyko baigiamasis koncertas Filharmonijoje, išlydėjęs jaunuosius atlikėjus į koncertų turnė po Europą. Jeigu Helmuth Rieling atvažiuoja į Lietuvą, jei žymiausias pasaulio muzikas – smuikininkas ir dirigentasYehudi Menuhinas sutinka priimti Lietuvos muzikos akademijos garbės daktaro vardą, - aš džiaugiuosi, mums tai didelė garbė.

Arba štai Jonas Aleksa, kuris šiuose ERASMUS kursuose rengė dirigentus. Prieš kelerius metus jis vadovavo tarptautiniam studentų orkestrui, į kurį pakvietė studentus iš 10 šalių. Jaunimas muzikavo, rengė bendrą programą, keitėsi stilių suvokimo patirtimi, savo muzikavimo maniera. Tai buvo didžiulė meninės patirties mokykla. Pagal šalies dydį esame maža Europos valstybė, bet pagal muzikinę kultūrą toli gražu nesame maži.

Tiek šis ERASMUS projektas, tiek kiti Jūsų prisimintieji projektai tik įrodo, kad tai dar ne pabaiga, kad ateityje padarysite dar ne vieną gražų darbą - gal ir pagal tą pačią ERASMUS bendradarbiavimo programą.

Matote, mes galvojame, ar dar tęsti tokio pobūdžio, kaip šie dirigavimo kursai, renginius. Juk ERASMUS programa apmoka tik pusę projektui įgyvendinti reikalingų lėšų, o kitą pusę tenka susirasti patiems. Dabar, kai valstybės ekonominė padėtis sunki, teks labai gerai pasukti galvą, ar esame pajėgūs panašių renginių imtis. Galėčiau pateikti daugelį pavyzdžių, kurie rodo, kad Muzikos akademija jau atsidūrė ant bankroto slenksčio. Beje, kaip ir daugelis šalies universitetų.

Gerbiamasis Rektoriau, tokią gražią šventę gal ir nevertėtų apkartinti kasdienybės problemomis, nors ir suprantu, kad šventėms pagrindas klojamas būtent kasdienėmis pastangomis. Todėl dėkodamas už šias mintis norėčiau užtikrinti, jog kituose laikraščio numeriuose būtinai grįšime prie daugeliui aukštųjų mokyklų gyvybiškai svarbių klausimų.