Gediminas Zemlickas

Lietuvos muzikos akademijoje - tai Vincės Jonuškaitės-Zaunienės premija, ji skiriama geriausiai dainininkei, Kauno technologijos universitete - Prof. Igno Končiaus premija geriausiam studentui fizikos mokslų srityje, Klaipėdos universitete - Prof. Stepono Kolupailos premija, skiriama už laimėjimus studijuojant geodezijos, hidrologijos arba hidraulikos mokslus. Vilniaus universitete - Sofijos Čiurlionienės premija lietuvių kalbos ir literatūros mokslų srityje, Vytauto Didžiojo universitete - Broniaus Kviklio premija edukologijos mokslų studentui.

Premijų steigėjo keliama sąlyga: kandidatas premijai gauti turi ne tik labai gerai mokytis, bet ir pasižymėti pilietiškumu, dalyvauti visuomeninėje, kultūrinėje veikloje, priklausyti studentų organizacijoms. Beje, tai dar paties Vydūno keltieji reikalavimai. Kai 1952 m. kovo 23 d. Akademinio Skautų Sąjūdžio Čikagos skyriaus iniciatyva buvo įkurtas Vydūno fondas, tai jam savo vardą sutikęs duoti Vydūnas būtent šitaip suformulavo Fondo tikslą: skatinti, kad mokslas neužsibaigtų vien atskirų žinių įsisavinimu, būtina sąlyga - asmenybės tobulinimas.

Taigi jau 48 metus Vydūno fondas teikia paskolas ir stipendijas studijoms, šimtams lietuvių jaunuolių Amerikoje atvėrė vartus į mokslą, įtraukė į lituanistinę ar pedagoginę veiklą. Fondas užsiima ir knygų leidyba, yra padėjęs išleisti ne vieną reikšmingą Lietuvos mokslininko veikalą. Paskutinis reikšmingas laimėjimas - istoriko Edvardo Gudavičiaus parašytosios “Lietuvos istorijos” 1 tomas - taip pat Vydūno fondo iniciatyva pradėtas ir paramos susilaukęs leidinys. Fondas pajamų gauna iš visuomenės aukų, kasmetinių kalėdinių atvirukų platinimo bei įvairių leidinių. Ilgametis Vydūno fondo valdybos pirmininkas yra Vytautas Mikūnas.

Lietuviškos scenos lakštingala

Vincė Jonuškaitė (1902-1997), baigusi Subačiaus pradžios mokyklą, mokėsi Panevėžio gimnazijoje, kartu su ja Pirmojo pasaulinio karo metais išsikėlė į Voronežą, kur muzikos mokykloje mokėsi dainavimo, pirmą kartą viešai pasirodė koncerte. Ją mokė latvė prof. Zubit. 1918 m. baigusi mokytojų kursus, mokytojavo Surdegių pradžios mokykloje, dirbo Žemės ūkio ministerijoje.

Bičiuliai ragino koncertuoti, ir tokia proga atsirado 1919 m. rudenį, kai V. Jonuškaitė buvo pakviesta dainuoti Vaidilutės vaidmenį Miko Petrausko operoje “Birutė”. Išgirdęs septyniolikmetę dainininkę muzikas K. V. Banaitis spaudoje atkreipė dėmesį į puikų jos mecosopraną. Visuomenė neliko kurčia - pradėtos rinkti lėšos, kurių dėka perspektyvi dainininkė galėjo mokytis Berlyno valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje, o nuo 1923 m. studijas tęsė Romoje, 1925 m. jau koncertavo Romos filharmonijos salėje. Tų pačių metų pavasarį pirmą kartą koncertavo ir Palangoje. Tapo Valstybinio teatro Kaune soliste, 1925 m. gruodžio 9 d. debiutuodama Polinos vaidmeniu P. Čaikovskio operoje “Pikų dama”. Valstybės teatre V. Jonuškaitė dainavo iki 1944 m., nors rado galimybės dar tobulintis Milane (1926), studijuoti pas prof. M. Sammarco (1928).

Kauno scenoje dainininkė sukūrė 47 operos vaidmenis, žymiausi: Karmen (Ž. Bizė “Karmen”), Amneris, Ulrika ir Azučena (Dž. Verdžio “Aida”, “Kaukių balius” ir “Trubadūras”), Minjon (A. Toma “Minjon”), Marina (M. Musorgskio “Borisas Godunovas”), Dalilė (K. Sen Sanso “Samsonas ir Dalilė”), Polina, Grafienė (P. Čaikovskio “Pikų dama”) ir kt. Šiuos vaidmenis atliko ir užsienio teatruose: Talino “Estijoje”, Rygos nacionalinėje operoje, Prahos Narodni Divadlo, Paryžiaus Grand opera ir Opera Comique, Buenos Airių Colon teatre ir kt.

V. Jonuškaitė neapsiribojo vien opera. Pasisekimo susilaukė jos kameriniai rečitaliai, kurių metu prof. Vladas Jakubėnas (kone nuolatinis dainininkės akompaniatorius) publikai teikdavo atliekamų kūrinių paaiškinimus. Sėkmės paskatinta V. Jonuškaitė į savo repertuarą pradėjo vis dažniau įtraukti ir lietuvių liaudies dainas, kurių buvo išmokusi dar vaikystėje iš savo mamos. Tuomet tą lobių skrynią atvėrė pirmiausia kompozitoriams, kuriems siūlydavo harmonizuoti senas liaudies dainas, o paskui jas su pasisekimu atlikdavo publikai.

Su koncertinėmis programomis mūsų puikioji dainininkė gastroliavo Taline, Rygoje, Prahoje, Paryžiuje, Kopenhagoje, Stokholme (1931 m. sausio 8 d. vien su lietuviška programa), Romoje (kelis kartus), Buenos Airėse, Berlyne, Varšuvoje, Vienoje, Maskvoje, San Paule, Montevidėjyje, Trevise, Palerme ir kt. Lietuvoje taip pat buvo labai vertinama ir mylima. Jos gimtajame Subačiaus miestelyje dainininkės vardu buvo pavadinta 1936 m. naujai pastatytoji pradžios mokykla. Apie 1938 m. V. Jonuškaitė tapo Studenčių Skaučių draugovės garbės nare.

Karo viesului iš rytų ritantis Lietuvos link, V. Jonuškaitė pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. išvyko į JAV. Ten gyvendama tęsė savo koncertinę veiklą.

Aplodismentai jauniesiems laureatams

Vėliau klausytojų dėmesys ir aplodismentai buvo skirti jauniesiems vokalistams: respublikinio konkurso diplomantui, magistrantui Dainiui Stumbrui (vyr. asist. Vytauto Juozapaičio klasė) ir respublikinių konkursų laureatei, tarptautinio Jazepo Vitolso konkurso diplomantei, III kurso stud. Liorai Grodnikaitei (doc. Reginos Maciūtės klasė). Akompanavo Svaja Skučienė ir Elina Maslakova.

Išties didelį pasitenkinimą susirinkusieji patyrė klausydamiesi svarbiausios šio vakaro asmenybės, respublikinių B. Grincevičiūtės ir V. Jonuškaitės–Zaunienės konkursų laureatės, magistrantės Aušros Liutkutės dainavimo. Ši neabejotino talento prof. Vlados Mikštaitės klasės auklėtinė ir šiame koncerte pasirodė kaip labai universali dainininkė, vienodai sėkmingai dainavusi klasikinį operinį repertuarą ir lietuvių liaudies dainas. Kaip tvirtina V. Jonuškaitės–Zaunienės konkurso Vertinimo komisijos pirmininkas, Lietuvos muzikos akademijos mokslo ir meno prorektorius prof. Eugenijus Ignatonis, būtent ši Aušros Liutkutės savybė ir lėmė jos naudai komisijos narių sprendimą – jie vienbalsiai atidavė savo balsus už naująją laureatę.

Koncerto metu Aušra Liutkutė dainavo Džiuljetos ariją iš Vinčenco Belinio operos “Kapulečiai ir Montekiai”, Anos ariją iš Gaetano Donicečio operos “Ana Bolena” ir lietuvių liaudies dainas “Tykiai, tykiai” (harm. Antanas Budriūnas) bei “Ein bernelis” (harm. Jurgis Gaižauskas). Subtilus jaunosios dainininkės dainavimas taip pavergė klausytojus, kad jie, negailėdami aplodismentų, ilgai jos nenorėjo paleisti nuo scenos. Kol laureatė su savo akompaniatore Daiva Petručionyte trumpam pasišalino ieškoti natų, kad galėtų atlikti papildomo, visai nenumatyto repertuaro kūrinius, prof. E. Ignatonis papasakojo, kaip vyko konkursas.

Jaunimas mėgsta konkursus, mėgsta publikos dėmesį ir prizus. Tad ir V. Jonuškaitės–Zaunienės konkurse panoro dalyvauti daugiau nei 20 vokalisčių. Tiesa, konkurso dieną negailestingą atranką padarė nelemtas gripas, tad dainavo 17 dalyvių. Visos buvo labai gerai pasirengusios, puikios sceninės laikysenos. Komisiją sudarė Muzikos akademijos Dainavimo katedros pedagogai. Vienoms dainininkėms puikiai sekėsi klasikinis repertuaras, kitoms – liaudies dainos. Aušrai Liutkutei puikiai pavyko visas repertuaras.

Tačiau tai nebuvo pabaiga. Konkurso sąlygose buvo įrašytas vydūniškasis reikalavimas: svarbu žmogiškosios savybės, visuomeniškumas ir pan. Čia vertinimo komisijai jokių abejonių nekilo: Aušros Liutkutės darbštumas, visuomeniškumas, pasirengimas išeiti į sceną visada, kai tik būdavo kviečiama, lėmė komisijos apsisprendimą.

Abejojančių sprendimo teisingumu salėje nebuvo. Susirinkusieji labai karštais aplodismentais dėkojo talentingą vokalistę išugdžiusiai prof. Vladai Mikštaitei, kuri klausydamasi savo mokinės šluostėsi džiaugsmo ašaras.

Vakaro programa tęsėsi toliau. Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno fondo įgaliotinis Lietuvoje Edmundas Kulikauskas Aušrai Liutkutei įteikė Fondo numatytąją piniginę premiją. Beje, laureatei ir jos akompaniatorei dovanų buvo įteiktos ir E. Gudavičiaus “Lietuvos istorijos” knygos. E. Kulikauskas papasakojo apie Akademinio Skautų Sąjūdžio bei jo įsteigtojo Vydūno fondo veiklą. Buvo paprašyti atsistoti salėje esantys Skautų Sąjūdžio nariai: iš vietų pakilo ir publikos šiltai buvo pasveikinti dr. Algirdas Končius (prof. Igno Končiaus sūnus) ir Lietuvos kariuomenės vadas, brigados generolas Jonas Kronkaitis.

Paskui buvo pristatyti kiti renginyje dalyvavę š. m. Vydūno fondo mokslo premijų laureatai. Kauno technologijos universiteto atstovas doc. dr. Linas Puodžiukynas pristatė prof. Igno Končiaus premijai atrinktąjį doktorantą Giedrių Laukaitį ir padėkojo premijos steigėjams.

Kalbėjo ir Vilniaus universiteto doc. Giedrius Viliūnas, pristatęs Sofijos Čiurlionienės premijos laureatę, antro kurso magistrantę Šarūnę Trinkūnaitę. Jos potraukis mokslinei veiklai išryškėjo jau pirmaisiais studijų metais. Nepasitenkindama tuo, ką gauna studijuodama lietuvių literatūrą senojoje Alma mater, Šarūnė įstojo ir mokosi dar ir antroje aukštojoje mokykloje – Lietuvos muzikos akademijoje, ją traukia teatrologija. Kaip tai panašu į pačios S. Kymantaitės-Čiurlionienės, kuri buvo rašytoja, dramaturgė, visuomenės veikėja, veiklą. Doc. G. Viliūnas patvirtino, jog Šarūnė Trinkūnaitė sugeba rasti laiko ir visuomeninei veiklai: šefuoja mokyklas, važiuoja į moksleivių literatūrinius konkursus, susitinka su mokytojais, kurie domisi literatūra. Taigi dėstytojai ir bendrakursiai ir ateityje tikisi išgirsti apie Šarūnės Trinkūnaitės naujus laimėjimus. Rašinį baigsime doc. G. Viliūno išsakytąja mintimi. Kad kultūra normaliai gyvuotų, ja turi rūpintis ne vien valstybė, bet ir rėmėjai, mecenatai. Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno fondas, įsteigęs Sąjūdžio garbės narių vardais pavadintas mokslo premijas, kaip tik ir parodė sektiną iniciatyvą, kuri turėtų padėti tą rėmėjų ir mecenatų sluoksnį Lietuvoje ugdyti.