Gediminas Zemlickas

Vakarą pradėjo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, o jį vedė – Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Algirdas Gaižutis. Įdomias prakalbas pasakė, prisiminimais pasidalijo ir kun. P. Vaičekonio įvairiapusę veiklą plačiau aptarė istorikas akad. Vytautas Merkys, kunigas teologijos mokslų dr. Kazys Meilius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir kt.

Renginyje dalyvavo akademiniuose baruose dirbančios bendruomenės nariai – istorikai, teologai, pedagogai, taip pat meno srities atstovai – menininkai, muziejininkai. Atėjo nemažai kunigų, šalies praeičiai neabejingų inteligentų. J. S. Bacho, W. A. Mocarto ir A. Vivaldžio kūrinius grojo Lietuvos dailės muziejaus styginių kvartetas.

Dingstis surengti tokį vakarą kilo Lietuvos dailės muziejaus direktoriui R. Budriui, kai ruošdamasis krikščionybės jubiliejui skirtajai parodai direktorius su savo bendradarbiais aplankė kunigą Praną Vaičekonį – norėjo pasitarti, gal kokį stendą būtų galima įrengti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniuje. Kai kun. P. Vaičekonis parodė R. Budriui neseniai iš spaudos išėjusią savo knygelę “Katalikų dvasininkijos juridinė padėtis XIX a. Lietuvoje”, direktoriui ir toptelėjo mintis, jog būtų gerai tą knygą ne tik parodoje eksponuoti, bet ir skvarbesniu mokslišku ir gyvenimišku žvilgsniu peržvelgti.

Knyga išleista kone prieš tris dešimtis metų parašytos studijos pagrindu. Ji buvo parengta lotynų kalba ir 1972 m. pavasarį Romos popiežiškųjų studijų Šv. Tomo Akviniečio universitete aukščiausiu įvertinimu “magna cum laude” apginta kaip bažnytinės teisės daktaro disertacija. Galima teigti, jog tai buvo ne vien asmeniškas garbiojo kun. P. Vaičekonio didžiulių fizinių ir dvasinių pastangų vainikavimas akademiniu mokslo laipsniu, bet ir viso to meto Lietuvos teologijos mokslo ypatingas laimėjimas. Prisiminkime sąlygas, kuriomis tai buvo pasiekta.

Greičiau ateistas išlįs pro adatos skylutę, negu tikintysis išvyks į Vatikaną

Po Antrojo Vatikano susirinkimo Lietuvos katalikų dvasininkams atsivėrė kiek platesni keliai išvykti į Vatikaną, gilinti žinių pavykdavo išsiųsti po kelis studentus. Iš pradžių burtai nusišypsojo Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų atstovams, paskui galvota apie Telšių ir Kaišiadorių kandidatus mokslams eiti Vatikane. Dvasinei vadovybei rūpėjo gabūs kandidatai, bet kitais sumetimais vadovavosi to meto civilinė valdžia. Buvo ieškoma įvairiausių dingsčių, kaip apsunkinti tų žmonių išvykimą arba padaryti išvis neįmanomą. Kai kun. Pranui Vaičekoniui buvo leista rūpinti dokumentus studijoms Vatikane, tai dar nereiškė, jog tikrai išvažiuos – atitinkamų tarnybų buvo akylai stebimas. Net pustrečių metų teko laukti, kol pagaliau gavo leidimą išvykti – buvo jau ir ranka numojęs. Tiesa, prieš išvykdamas dar turėjo apsilankyti pas Religijų reikalų įgaliotinį, kuriuo tada dirbo gerai žinomas Petras Raslanas – jis pareikalavo, kad būsimasis studentas pristatytų 40 savo fotonuotraukų. Matyt, išties nemažai buvo tarnybų, kurios turėjo “rūpintis” Vatikane studijuojančiu lietuvių kunigu.

P. Vaičekoniui jau buvo 40 metų, kai jam oficialiu būdu pavyko prasiveržti pro “geležinę” uždangą. Tačiau pirmaisiais metais bemat atsidūrė prieš kitą – lotynų kalbos barjerą. Mat savo kasdienėje pastoracinėje veikloje lotyniškai turėdavo tik skaityti, bet mažai tos kalbos girdėdavo. Kaip pats pripažįsta: “Žinios buvo sucementėjusios”. O popiežiškųjų studijų Romos Šv. Tomo Akviniečio universitete paskaitas skaitė ne tik italai, bet ir profesoriai iš kitų kraštų. Kai teologas prancūzas skaitydavo lotyniškai, tai net geriems šios kalbos žinovams ne visados lengvai pavykdavo suprasti, ar jis kalba lotyniškai, ar prancūziškai. Įgijus licenciatą ir pradėjus daktaro studijas, klausantis bažnytinės teisinės praktikos disciplinos, jau teko mokytis italų kalbos. Bet kantrybė ir darbštumas visas šias kliūtis padėjo įveikti.

Žinių sėmėsi iš Juozo Stakausko ir Pauliaus Rabikausko

Lietuviui kunigui pavyko kai ką gauti ir iš Vatikano archyvų – kaip čia neprisiminti jam daug gelbėjusio profesoriaus amžiną atilsį Pauliaus Rabikausko. Visų pirma minėtini popiežių Grigaliaus XVI ir Pijaus IX dokumentai, kuriuose ryškiai atsispindi ir Rusijos carų imperijoje vykdomos politikos katalikų bažnyčios atžvilgiu atgarsiai, matyti, kaip ta bažnyčia buvo persekiojama. Tyrinėjamą medžiagą P. Vaičekonis stengėsi įvertinti kaip istorikas ir teologas. Juk svarbu ne tik konkretūs valdžios sprendimai, bet ir aptariamo meto sąlygos – kokiais įstatymais, nuorodomis, dekretais vadovautasi priimant vienokius ar kitokius sprendimus.

Kun. P. Vaičekonis gilinosi tik į vieno šimtmečio katalikų bažnyčios padėtį, nes tema pasirodė besanti itin plati. Kuo labiau gilinosi, tuo įdomiau darėsi. Tyrinėtojas pats nustebo, staiga akivaizdžiai suvokęs, kad jo nagrinėjama ir XIX a. carų vykdyta politika katalikų bažnyčios atžvilgiu ryški ir sovietmečio valdžios veikloje, ateistinės propagandos naudojamose priemonėse. Tarsi būtų tos carų politikos veidrodinis atspindys. Atrodo, kad carų išleistieji dekretai būtent dabar, XX a. antroje pusėje, ir toliau mėginami įgyvendinti su tuo pačiu įkarščiu ir net įniršiu. Pakito santvarka, politiniai lozungai ir ideologinių klišių terminai, bet valdžios veiksmai ir siekiai iš esmės nepasikeitė. Lietuvoje okupacinei valdžiai – tiek carinei, tiek tarybinei – katalikų religija buvo svetimkūnis, priešiško Vakarų pasaulio dvasinė institucija, kuri bene labiausiai ir kliudė lietuvių tautą išlydyti “broliškų” tautų (t. y. vienos lygiausios tarp lygiųjų tautų) katile.

Skirtumas buvo tik tas, jog apie bažnyčios padėtį tarybiniais laikais kun. P. Vaičekonis daugiausia duomenų sėmėsi ne iš rašytinių dokumentų ir įstatymų, bet iš pačios kasdienės gyvenimo realybės.

Iš Romos grįžo vėl į XIX amžių

Kun. P. Vaičekonis gerai suvokė, kokiame pasaulyje mes visi gyvename. Po Romo Kalantos auka paženklinto pavasario grįžo žiema – represijų metas. Iš kunigų buvo reikalaujama pasirašyti įvairius pareiškimus, jog jie nepritaria ir smerkia “neatsakingus” poelgius. Ir pačiam kun. P. Vaičekoniui tuo metu ne jo disertacijos tekstas atrodė svarbiausia.

Daug laiko atimdavo pastoracinis darbas. Lietuvoje trūko kunigų, nes jų mažai buvo rengiama. Tad vos spėjęs grįžti iš Romos naujas teologijos daktaras iškart buvo paskirtas Šv. Rapolo bažnyčios klebonu. Dvikalbėje parapijoje jis tuoj pat susidūrė su gausybe administracinių ir materialinių rūpesčių. O juk dar reikėjo nuolat važinėti į Kauną, rengtis paskaitoms, kurias skaitė Kauno kunigų seminarijoje. Kad tų paskaitų klausytojai galėtų geriau suvokti ir įsigilinti į bažnytinės teisės discipliną, tekdavo rūpinti rankvedžius, komentarus ir kitą medžiagą. 1976 m. kun. P. Vaičekoniui buvo suteiktas pedagoginis docento, o 1982 m. – profesoriaus vardas. 1988 m. paskiriamas Seminarijos Teologijos fakulteto dekanu, o 1990 m. išrenkamas atkurtosios Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu.

Buvo metas, kai kun. profesorius pajuto, jog tas nuolatinis važinėjimas į “laikinąją” sostinę jau ne jo jėgoms ir ištekliams. Tiesa, ne paskutinį vaidmenį tada suvaidino ir M. Gorbačiovo paskelbtoji ekonominė blokada Lietuvai, panorusiai visiškos nepriklausomybės nuo kaimyno. Benzinas brango, ir kun. profesorius jau nebeišgalėjo jo nusipirkti savo kelionėms į Kauną.

Nuo 1995 m., kaip minėjome, kun. P. Vaičekonis dėsto dviejuose universitetuose – VU ir VDU. Lietuvos mokslo taryba pripažino jo habilitaciją ir patvirtino profesoriaus vardą, o Lietuvos MA išrinko nariu ekspertu.

Prieš 30 metų ta studija atrodė daug storesnė

Istorikas akad. Vytautas Merkys tvirtina, jog pirmą kartą apie kun. P. Vaičekonio disertaciją išgirdo prieš kokį 20 metų, kai per rankas iš prelato dr. Pauliaus Jatulio gavo M. Valančiui 1975 m. skirtąjį “Aidą”. Literatūros apžvalgoje ten buvo minima ir ši disertacija. V. Merkys pagalvojo: kažin kur autorius gyvena? Nė minties nekilo, kad gali gyventi Lietuvoje ir net visai netoli nuo instituto, kuriame dirbo istorikas.

Kad kun. P. Vaičekonis gyvena Vilniuje, V. Merkys sakosi sužinojęs bene prieš 15 metų. Knietėjo aplankyti, susipažinti su jo mokslo darbu. Bet neišdrįso, nes tokie laikai buvo. Net ir susipažinus su disertacija, būtų sunku jos duomenis panaudoti, nes cituoti neišeitų. Tik praėjusiais metais istorikui pavyko perskaityti P. Vaičekonio veikalą, jau išėjus tos disertacijos pagrindu parašytai to paties pavadinimo knygelei. V. Merkys tvirtina nuliūdęs, nes įsitikino, jog kai kuriais klausimais jam teko išradinėti dviratį iš naujo - mat jau buvo parašęs veikalą apie vyskupą Motiejų Valančių, o gilindamasis dažnai susidurdavo su teisine katalikų bažnyčios padėtimi XIX amžiuje.

V. Merkys P. Vaičekonio studiją lygina su sovietmečiu Lietuvoje ėjusia rezistencine literatūra, kai katalikų bažnyčios istorijos tyrinėjimai apskritai nebuvo toleruojami. Užtat žalia gatvė buvo nutiesta ateistinei literatūrai. Kokie tai buvo tyrinėjimai ir ko verti, puikiausiai apibūdina paties V. Merkio pateiktas pavyzdys. Lietuvos centriniame valstybės ir Kauno arkivyskupijos archyvuose peržiūrinėdamas Žemaičių vyskupijos kurijos archyvą, istorikas taip ir nepamatė nė vienos tos ateistinės literatūros autoriaus pavardės – o juk kiekvienas tas bylas užsisakęs turėdavo pasirašyti. Vadinasi, savo straipsnius ir veikalus kurpė į tuos archyvus nė nežvilgtelėję.

Kun. P. Vaičekonio knyga anais laikais negalėjo pasirodyti ir dėl to, kad pernelyg akivaizdus buvo carinės ir sovietinės Rusijos politikos katalikų bažnyčios atžvilgiu panašumas. Pasak V. Merkio, kartais jam kildavę įtarimų, jog kai kurie tarybinių laikų įstatymai būdavo leidžiami kone nusižiūrėjus į carinės Rusijos įstatymus ir aplinkraščius, kurie buvo skirti katalikų bažnyčiai valdyti. Iš kun. P. Vaičekonio studijos akivaizdžiai matyti, kad tiek carinės Rusijos, tiek tarybų valdžia siekė katalikų bažnyčią valdyti taip, kaip ji valdė stačiatikių bažnyčią.