Studijų kokybės vertinimo centras, vykdydamas Nacionalinio akademinio pripažinimo ir mobilumo informacijos centro (ENIC/NARIC) 2000 metų programą, kovo pradžioje Vilniaus universitete surengė seminarą, kurio metu pristatė Europos Sąjungos komisijos, Europos Tarybos ir UNESCO bendros darbo grupės parengtą tarptautinio diplomo priedėlio (Diploma Supplement) modelį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Švietimo ir mokslo ministerijai buvo pavesta parengti diplomo priedėlio įgyvendinimo šalyje programą. Mokslo ir studijų departamentas prie minėtosios ministerijos subūrė darbo grupę, kuri parengė tos programos projektą. Seminare, į kurį atvyko aukštųjų mokyklų akademinių reikalų prorektoriai, studijų skyrių vadovai, užsienio ryšių koordinatoriai, buvo aptarti diplomo priedėlio modeliai, diskutuota dėl jo diegimo šalyje. Apie tai kalbamės su Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus pavaduotoja, ENIC/NARIC vadove Birute MOCKIENE.

Kodėl prireikė aukštosios mokyklos baigimo diplomo priedo ar priedėlio? Tai Briuselio rekomendacija, reikalavimas, tarptautinio bendradarbiavimo būtinybė?

Seminarą buvome suplanavę pagal NARIC programą, į jį sukvietėme aukštųjų mokyklų ir suinteresuotų institucijų atstovus. Susirinko apie 60 dalyvių. Kodėl apskritai kalbama apie diplomo priedėlį? Apie tai prabilta prieš 3-4 metus, rengiant Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo konvenciją (Lisabonos konvenciją), kai paaiškėjo, jog vienas svarbiausių dokumentų, kurie pateikiami ir kuriuos reikia vertinti aukštosioms mokykloms, vertinančioms institucijoms – tai diplomo priedas, kaip papildomas dokumentas, nurodantis studijų turinį, trukmę bei jų vertinimą. Tie dokumentai buvo analizuojami ir paaiškėjo, kad šalyse, kurios yra pasirašiusios Europos Tarybos ir UNESCO konvencijas, tie dokumentai yra labai įvairūs. Tai sukelia ir problemų, sunkumų vertinant kvalifikacijas. Nesusitarus dėl to dokumento bendrų principų, bendros informacijos, valstybės ir aukštosios mokyklos pateikia skirtingą, ne visada pakankamą informaciją. Vertinant diplomus, jau susiformavo gera praktika aiškinantis, ko iš tikrųjų reikia ekspertams, vertinantiems išsilavinimą. Deja, aukštųjų mokyklų dokumentuose ne visada pasiseka tos būtinos informacijos rasti. Todėl tenka prašyti papildomų duomenų, programų, žodžiu, papildomai dokumentuoti.

Darbdavys taip pat yra ekspertas

Darbdavys taip pat yra tam tikras ekspertas, kuris vertina žmogaus kvalifikaciją. Paprastai asmens išsimokslinimas vertinamas keliais lygmenimis. Visų pirma reikia atlikti akademinį pripažinimą, pasakyti, ar tikrai žmogus turi autentišką, pripažįstamą, teisėtą tam tikro lygmens dokumentą. Tuo dokumentu nėra pasakoma, ar žmogus gali dirbti vienokį ar kitokį darbą – tam reikia profesinio pripažinimo, o jis atliekamas atsižvelgiant į profesinius kvalifikacinius reikalavimus.

Gal pamėginkime aiškintis pasitelkę konkretų gyvenimišką pavyzdį.

Pavyzdžiui, Jūs turite gydytojo diplomą. To nepakanka norint pradėti gydymo praktiką. Teks baigti internatūrą, gauti licenciją, o skirtingose valstybėse tie reikalavimai vis kitokie. Vadinasi, profesiniam pripažinimui diplomo nepakaks, teks įgyti gerokai daugiau dokumentų negu akademiniam pripažinimui. Kai manęs klausia, ar Lietuvos aukštojo mokslo diplomai pripažįstami pasaulyje, atsakau: į šitą klausimą vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Tenka aiškintis, koks tai diplomas, kokios aukštosios mokyklos išduotas, kokioje šalyje ir kokiu tikslu jis turėtų būti pripažintas.

Susitarti padeda konvencijos

Taip, turėtų būti pripažįstamas. Tačiau profesine prasme aiškinantis, kokioje šalyje ir kaip jis turėtų būti pripažįstamas, pasirodo, jog kiekvienoje valstybėje galioja savos taisyklės. Šiek tiek jas normina tarptautinės konvencijos išsimokslinimo pripažinimo klausimais. Dabar tai Lisabonos konvencija, anksčiau galiojo viena UNESCO ir kelios Europos Tarybos konvencijos. Kai visos šalys ratifikuos Lisabonos konvenciją, ji pakeis anksčiau galiojusias. Tos šalys, kurios Lisabonos konvenciją ratifikavo (Lietuva yra viena iš jų), jos reikalavimų laikosi. Tačiau UNESCO konvencija (1979 metų) ir Europos Tarybos kai kurios konvencijos mums galioja palaikant santykius su tomis šalimis, kurios kol kas dar nėra ratifikavusios Lisabonos konvencijos.

Todėl egzistuoja daug teisinių aktų, tarptautinių normų, kuriomis mes vadovaujamės. Konvencijos padeda susitarti dėl bendrų principų: jeigu susitariame, jog tai yra aukštojo mokslo diplomas, tai to ir neginčijame, kad žmogaus nediskriminuotume. Pavyzdžiui, jeigu jis turi Baltarusijos aukštojo mokslo diplomą, tai pagal konvenciją ir Lietuvoje pripažįstamas to žmogaus aukštasis išsilavinimas. Bet turime palyginti, ar tas išsilavinimas atitinka mūsų aukštojo mokslo kvalifikacinius reikalavimus. Pagal Lisabonos konvenciją ieškome, ar yra reikšmingų skirtumų. Žiūrime į diplomo priedą: ar panašus disciplinų sąrašas, ar panaši trukmė, ar keliami panašūs reikalavimai?

Tarkime, baltarusiško diplomo turėtojo studijų trukmė pusantrų metų trumpesnė už lietuviškų?

Galėtume sakyti, jog tai reikšmingas skirtumas. Žodžiu, diplomo priedas mums daug ką parodo. Žinoma, be diplomo negalima vertinti kvalifikacijos, bet priedas parodo šiek tiek daugiau negu pats diplomas. Atliekant ekspertizę tai labai svarbus dokumentas. Dėl to Europos Taryba, Europos Komisija ir UNESCO Lisabonos konvenciją kuriant ir sutarė kurti bendrą darbo grupę, kuri parengė tarptautinio diplomo priedo modelį.

Priedas ar priedėlis?

Norėjome parodyti, kad nekalbame apie tą patį diplomo priedą, kuris jau išduodamas Lietuvoje. Seminare norėjome išsiaiškinti, kokia yra aukštųjų mokyklų praktika. Įsitikinome, jog visi daro skirtingai. Vieni tuos priedus vadina diplomo priedu, kiti – akademine pažyma, treti – priedu prie diplomo. Trijų aukštųjų mokyklų pateiktieji diplomų priedai parodė, jog susiklostė skirtinga praktika. Gal tai ir nėra blogai, bet paaiškėjo, kad skirtingai daromi taip pat ir įrašai. Buvo pademonstruota, jog mūsų piliečiai, veždamiesi tuos diplomo priedus į užsienį, susiduria su sunkumais, kai užsienio ekspertai juos pradeda vertinti. Kai diplomo priedo informacijos nepakanka, prasideda ilgas susirašinėjimas mėginant išsiaiškinti, kur čia bendros disciplinos, kur specializacija, kodėl neparašyta, ką reiškia pažymys 10? Ką reiškia 9 ir 8?

Tai štai tas naujasis diplomo priedėlio modelis, arba tarptautinis diplomo priedo modelis, kuris turėtų būti parengtas užsienio kalba, visą tą informaciją ir turėtų pateikti. Nebereikėtų ilgo susirašinėjimo, biurokratijos ir delsimo.

Gal bent trumpai galėtumėte tą tarptautinį diplomo priedėlio modelį, jam keliamus reikalavimus apibūdinti?

Visa informacija pateikiama 8 skyriuose – apie asmenį, kvalifikaciją, kvalifikacijos lygmenį, šalies švietimo ir aukštojo mokslo sistemą. Aišku, ir po tokio dokumento analizės gali likti tam tikrų klausimų, bet stengiamasi, kad į tą diplomo priedėlį būtų sudėta pagrindinė, patikrinta, glausta informacija, kuri patvirtinama parašais, diplomą išdavusios aukštosios mokyklos antspaudais.

Vienintelių ir neklystančių sprendimų laikai baigėsi?

Šis tarptautinis diplomo priedas tik rekomenduojamas. Europos Komisija, Europos Taryba ir UNESCO savo valdžios organuose patvirtino, jog diplomo priedą diegti rekomenduojama. Kokios viso to pasekmės Lietuvai? Lisabonos konvencijos devintajame skyriuje, kuriame kalbama apie informacijos pateikimą, sakoma, kad šalys skatins savo aukštąsias mokyklas ir dės pastangas tuos diplomų priedus diegti. Žodžiu, mes švelniai tarsi pasakome, jog numatome visa tai daryti, nes pasirašytoji Lisabonos konvencija – mums įstatymas. Niekas neverčia mūsų tai daryti konkrečiu nustatytu būdu – mes patys tą būdą pasirenkame. Minėtų trijų tarptautinių organizacijų ekspertų bendroji darbo grupė pasiūlė tik modelį, pagal kurį rekomenduojama veikti.

Seminare buvo galima susipažinti su Lichtenšteino, Ispanijos ir Latvijos diplomų priedais. Jeigu tai europietiškas siūlomas modelis, tai gana keistas, nes visų šių valstybių diplomų priedai buvo skirtingi.

Skirtingi, tačiau visi turėjo vieną bendrą bruožą – 8 skyrius, rubrikos buvo vienodos. O informacija pateikiama skirtingai, nes šalys turi skirtingas aukštojo mokslo sistemas, skirtingą požiūrį ir pavadinimus. Pabrėžtina, jog gana griežta rekomendacija - pateikti aukštosios mokyklos ir kvalifikacijos pavadinimą originalo kalba. Diplomo priede turime lietuviškai įrašyti – “Vilniaus universitetas”, “bakalauras” ar “magistras”.

4 skyriaus tam tikroje dalyje bus paaiškinta, kad bakalauras – tai programa, kurią sudaro 6400 kreditų, ji trunka 4 metus. Kad visiems būtų aišku, kas tai yra. Anglai ar kitos šalies atstovai galės pasakyti: “O, tai atitinka mūsų “Bachelor”. Tai jų teisė tvirtinti, bet ne mūsų. Mums netgi draudžiama nurodyti, kad mūsų bakalauras prilygsta Anglijos “Honours Bachelor”. Žodžiu, galioja tam tikri principai, kaip tą informaciją reikėtų diplomo priedėlyje pateikti.

Nurodyta, kas yra būtina ir kas neleistina, o pakankamumo sąlyga – kiekvienos šalies reikalas?

Taip. Kaip matėme, Lichtenšteino pateiktasis diplomo priedas buvo 8 ar 9 puslapių, o ispanų komercinė firma diplomo priedą pateikė 4 puslapių. Taigi forma gali būti įvairi, bet informacija struktūrinama, kaip minėjau, pagal 8 skirsnius.

Unifikavus gal būtų parankiau?

Kalbėjome ir apie unifikuotą formą, kadangi ta linkme daromi kai kurie žingsniai. Europos Komisija galvoja, kad galbūt prasminga valstybėms padėti diegti tą diplomo priedą. Visi turi informacines technologijas, naudojasi internetu. Manoma, kad jei iki š. m. pabaigos bus parengta kompiuterizuota forma, tam taikant optimalią programinę įrangą (ji neturėtų būti brangi ir sudėtinga), tai kiekviena šalis ta forma galėtų naudotis – rinkti informaciją ir spausdinti diplomo priedą. Jei tokie diplomo priedėlio “rėmai” bus parengti kompiuteriams naudoti, tai atskiros valstybės pačios nuspręs, ar jos naudos Briuselio pasiūlytąjį modelį, o gal naudos savo kompiuterinę įrangą. Tik ji neturėtų labai skirtis nuo Briuselio varianto.

Kuo Briuselis jau pagelbėjo? Jau parengtas visomis Europos Sąjungos kalbomis to diplomo priedo modelio aprašymas – jį galima rasti internete.

Informacija – pagal sutartą modelį

Iš dalies to siekiama ir pasakysiu, kodėl. Europos Sąjungos sutartyje pasakyta, jog valstybių narių švietimo sistemos, tarp jų ir aukštojo mokslo, yra nacionalinės teisės reikalas. Į šį suverenitetą niekas nesikėsina. Bet informaciją apie tas sistemas reikia pateikti pagal sutartą modelį. Tai nekenkia harmonizuojant, bet palengvins studentų judėjimą, ekspertų darbą ir – svarbiausia - šiek tiek privers šalis nares susitvarkyti savo “ūkį”.

Kartais pateikiame kaimyninės Lenkijos pavyzdį: jeigu studentui neišduodami gyvybiškai būtini dokumentai, tai mums joks pavyzdys. Juk tie diplomų priedai – ne kokio nors biurokrato sumanymas. Tai reikalinga pirmiausia studentui, sumažina jam slenksčius, kuriuos tenka įveikti Europos šalyse, JAV. Visiems seniai aišku: JAV universitetai išduoda diplomo priedą, vadinamą “transcript”, kuris turi labai griežtus apsaugos reikalavimus. Asmuo neturi teisės to dokumento atplėšti (jis antspauduojamas reljefiniu antspaudu), tik galutinis adresatas gali perskaityti. Tai reiškia, kad aukštoji mokykla visiškai atsako už savo išduotą dokumentą.

Išeina, jog taip tarpusavyje bendrauja aukštosios mokyklos?

Tačiau studentas ar absolventas yra svarbiausias asmuo, dėl kurio tas bendravimas vyksta. Jam garantuojama, kad dokumentai patikimi ir skirti jo labui, o ne kokiems biurokratams. Ir Lisabonos konvencijoje sakoma, jog aukštosios mokyklos atsako už tai, kad savo absolventui suteiktų reikalingą dokumentaciją. O studentas, absolventas atsako už savo dokumentų tikrumą, autentiškumą, įvairiapusišką informacijos pateikimą. Visi dirba tam, kad studentas, absolventas gautų jam būtiną dokumentų paketą ir būtų pasirengęs apginti savo teises.