Kaip šalies aukštesniosios mokyklos įsitraukia į Europos Sąjungos tarptautinio bendradarbiavimo programas? Į šį ir kitus laikraščio vyriausiojo redaktoriaus klausimus atsako Mokslo ir švietimo ministerijos Aukštesniųjų studijų skyriaus vedėjas Antanas LEVICKAS.

Lietuvos aukštesniosios mokyklos išgyvena nepaprastai dinamišką laikotarpį – geriausios iš jų naujuosius mokslo metus turėtų pradėti jau kaip neuniversitetinės aukštosios mokyklos – kolegijos. Kaip šiuos naujai iškylančius sudėtingus uždavinius aukštesniosioms mokykloms spręsti padeda Europos Sąjungos programos, kad ir tarptautinė SOCRATES/ERASMUS programa?

Bet koks tarptautinis bendradarbiavimas - labai didelė paskata mokykloms. Bendrauja mokyklų vadovai, dėstytojai, studentai. Visa tai turi įtakos ir naujų programų atsiradimui, jų modernizavimui. Susipažįstama, kaip užsienio institucijose taikomos naujos dėstymo metodikos. O ypač svarbu studentų ir dėstytojų tiesioginiai mainai su kitomis šalimis, kuriems daug galimybių sudaro SOCRATES/ERASMUS programa. Aukštesniųjų mokyklų pedagogai ir studentai tų mainų dėka turi gerą užsienio kalbos praktiką, susipažįsta su naujomis technologijomis, kurios Lietuvoje dar gali būti netaikomos. Grįžusieji plačiau mąsto, geriau suvokia savo veiklos sritį, mato jos perspektyvas. Net jeigu į gamybą atėjęs absolventas savo darbe tų naujų technologijų ir nepamatys, jis bus imlesnis naujovėms.

Nuo ko pradėjome

Pradėta nuo užsienio valstybių paramos Lietuvai programų. Iš tokių pirmiausia norėčiau paminėti 1992 m. kartu su Kanados koledžų asociacija (ACCC) pradėtąją plėtoti naują verslo mokymo programą. Šaliai pasukus rinkos ekonomikos keliu, teko kurti visiškai naujas studijų programas. Neturėjome šios srities profesionalų dėstytojų, kurie būtų galėję perteikti naujas žinias. Pavyzdžiui, verslo plano kūrimas. Tuo metu mūsų žmonėms tai buvo didelė naujovė. Šiandien visa tai jau elementarūs dalykai, tačiau tuomet buvo nauji ir reikšmingi. Taigi padedant Kanados koledžams sukurtos naujos verslo administravimo, turizmo ir viešbučių administravimo programos, organizuoti kvalifikacijos tobulinimo kursai aukštesniųjų mokyklų dėstytojams ir vadovams.

Norėčiau išskirti dar vieną Lietuvos – Danijos programą. Danijos slaugos organizacija, gavusi savo šalies vyriausybės paramą, padėjo Lietuvos medicinos mokykloms iš pagrindų pakeisti slaugos mokymą. Programa apėmė ne tik slaugos mokymą, bet ir praktiką. Joje dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos, sveikatos priežiūros įstaigų, Lietuvos slaugos organizacijos atstovai. Buvo sukurtas pirmasis Lietuvoje profesinio rengimo standartas – slaugytojo rengimo standartas, parengtos jį atitinkančios studijų programos, išleisti vadovėliai, surengti kvalifikacijos tobulinimo kursai medicinos mokyklų dėstytojams ir medicinos seserims – būsimosioms studentų praktikų vadovėms. Svarbiausia projekto ypatybė – tai pasikeitusi pažiūra į slaugą. Pakito netgi pats profesijos pavadinimas – dabar slaugytoja vietoj anksčiau buvusios medicinos sesers. Slauga pradėta traktuoti kaip savarankiška veikla. Gydytojas nustato diagnozę, paskiria gydymą, o slaugytoja jau pati privalo mokėti slaugyti ligonį.

Medicinos sesuo - jau ne gydytojo tarnaitė, bet savarankiškas specialistas?

Tai savarankiškas funkcijas atliekanti sveikatos priežiūros įstaigos darbuotoja. Tačiau naują nuostatą įtvirtinti nėra paprasta. Ši reforma labai sunki ir ji tebesitęsia.

Reforma aukštesniosiose mokyklose ar gydymo įstaigose?

Programa tuo ir įdomi, kad vyko kartu aukštesniosiose mokyklose ir gydymo įstaigose. Reformuoti mokyklą dažniausiai yra lengviau, negu įdiegti naujoves. Ir šiuo atveju mokymas, matyt, pralenkia praktiką. Ko gero, šitaip ir turi būti. Tų pirmųjų laidų absolventai įsidarbina gydymo įstaigose, jau atsiranda tam tikra reformai palanki terpė. Kartu vyksta ir slaugytojų ar medicinos seserų, dirbančių praktikoje, mokymas. Ši programa labai įdomi ir sudėtinga, nors formaliai lyg ir baigta, bet pačios mokyklos ją tebetęsia.

Danai pamokė kurti virtualias įmones

Žodžiu, tai virtuali bendrovė, savotiškas treniruoklis studentams?

Ir labai naudingas, kadangi studentą nusiųsti į praktiką šiais laikais pakankamai keblu. Ne visose bendrovėse pageidaujama, kad ateitų kažkas iš šalies, pagaliau yra ir verslo paslaptys. Todėl studentui įgyti geros praktikos nėra paprasta. O simuliacinė bendrovė, kaip ir reali įmonė atlieka visas operacijas. Tokią praktiką atlikęs studentas jau daug ką mokės pritaikyti ir realioje firmoje.

Kur veikia tokios praktinio mokymo bendrovės?

Centras yra Vilniaus aukštesniojoje prekybos mokykloje. Bendrovės veikia ne tik aukštesniosiose mokyklose, bet ir profesinėse, taip pat ir vidurinėse. Viena kita yra ir universitetuose. Manau, jog šalyje yra apie 30 tokių mokomųjų bendrovių, jos imituoja tiek vietinę prekybą, tiek užsienio.

Kaip tas išėjimas į užsienį įgyvendinamas – irgi virtualiai, t. y. kompiuterio ekrane?

Ne. Kiekvienoje valstybėje yra tokių mokomųjų centrų, kurie bendrauja su kitomis panašiomis “bendrovėmis”, tai pat ir užsienyje. Bendraujama tiek laiškais, tiek per elektroninį ryšį. Vyksta “tikra” prekyba, t.y. naudojamasi tokiais pat dokumentais, kompiuterių programomis, kaip ir realiose bendrovėse. Žodžiu, pirmiausia reikia pasidaryti verslo planą ir mėginti išgyventi. Nepavykus gauti pelno, bendrovė bankrutuoja.

Be to, kiekvienais metais rengiame mugę, į kurią suvažiuoja visos mokyklos ir prekiauja. Šiemet kovo 22–23 dienomis tokia mugė vyksta Klaipėdos aukštesniojoje technikos mokykloje. Tai tos pačios verslo mokymo programos viena iš sudėtinių dalių. Visi studentai privalo išmokti dalyvauti mugėje. Jie atsiveža savo gaminius, juos reklamuoja, prekiauja, įrengia stendus, pasirašo sandėrius ir pan. Visi dokumentai tikri, tik ne pinigai. Šitaip mokosi verslo vadybininkai, organizatoriai. Dabar panašių mokomųjų bendrovių darbas įtraukiamas į studijų programą.

Tarp idealo ir praktikos poreikių

Antroje PHARE profesinio mokymo programos dalyje pabrėžiamas pirmajame etape įgytos patirties rezultatų skleidimas visoms likusioms mokykloms, nes pirmajame etape galėjo dalyvauti ribotas mokyklų skaičius. Ypač vertinga programa, kai mokymas susiejamas su socialiniais partneriais. Jau vykdant pirmąją programos dalį iškilo kolegijos idėja, bet iš esmės tai jau kitos – PHARE programos “Lietuvos aukštojo mokslo reforma” uždavinys. Vykdant pastarąją programą į kolegiją jau pažvelgta kiek plačiau – iš aukštojo mokslo pozicijų. Ligi tol tvyrojo nesupratimas: į aukštesniųjų mokyklų siekį tapti aukštosiomis neuniversitetinėmis mokyklomis buvo žvelgiama kaip į avantiūrą. Jau rašant Lietuvos aukštojo mokslo baltąją knygą – ją rengiant dalyvavo ir aukštesniųjų mokyklų atstovai – užsimezgė diskusija, aukštosios ir aukštesniosios mokyklos vienos kitą pradėjo geriau suprasti. Būta daug nepasitikėjimo. Jo išliko ligi šiol, nors ir gerokai mažiau. Daugiau bendraujama, derinami veiksmai, tad šia prasme PHARE programa labai padėjo, nes patiems aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų atstovams susėsti prie bendro stalo ligi tol nepavykdavo. Išanalizavus užsienio valstybių patirtį tapo akivaizdu, jog kolegijas kurti reikia ir kuo sparčiau. Europos šalyse šalia universitetų jau seniai veikia aukštosios neuniversitetinės mokyklos. Tai tarytum tam tikras kompromisas tarp aukštojo mokslo ir praktikos poreikių. Rengti specialistus tik universitetuose pakankamai brangu. Šiek tiek susiaurinant teorinį rengimą neuniversitetinėse mokymo institucijose suteikiamas stipresnis praktinis parengimas. Tokie specialistai taip pat labai reikalingi.

Tarptautinis bendradarbiavimas – tai naujos galimybės

Kuri iš šių programų aktualiausia aukštesniosioms mokykloms?

Šiuo metu aukštesniosios mokyklos daugiausiai dalyvauja ERASMUS programoje. Buvo daug ginčų, ar aukštesniosioms mokykloms apskritai galima šioje programoje dalyvauti? Mat aukštesnioji mokykla nėra aukštoji, ji teikia tarpinį išsilavinimą – tarp vidurinio ir aukštojo.Todėl reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad aukštesniosios mokyklos gautų teisę šioje programoje dalyvauti.

ES valdininkai pakantesni už mūsiškius

ES valdininkai paliko šiuos klausimus spręsti pačiai Lietuvai. Pasižiūrėjome, kas programoje dalyvauja kitose valstybėse. Antai Danijoje dalyvauja povidurinio mokymo institucijos, nors vyrauja universitetai. Tad siūlytis su aukštesniosiomis mokyklomis galėjome drąsiai, nes bendradarbiavimo partnerių užsienyje joms rasti nesunku. Pavyko sutarti, kad dalyvauti ERASMUS programoje bus pakviesta 10 aukštesniųjų valstybinių ir privačių mokyklų. Parinkome, atsižvelgdami į tų mokyklų ankstesnę tarptautinio bendradarbiavimo patirtį. Vertinome, kiek kas vykdo dvišalių projektų, kokios mokyklos aktyviausiai reiškėsi PHARE programoje ir pan. Taigi tos mokyklos pabandė dalyvauti. Paaiškėjo, jog ERASMUS - pakankamai sunki programa. Turiu mintyje ne tik finansinį įnašą (tam tikrą dalį lėšų skiria Lietuvos valstybė, kitą dalį – pati mokymo institucija), bet ir bendradarbiavimo turinį. Išvykę į kitą šalį mūsų studentai ir dėstytojai turi laisvai bendrauti užsienio kalba, nes ERASMUS kalbos nemoko. Pagaliau reikia sugebėti priimti tuos, kurie atvažiuoja studijuoti į Lietuvą: teks jiems užsienio kalba skaityti paskaitas, vesti praktinius užsiėmimus, pagaliau apgyvendinti. Tai irgi problema, žinant mūsų studentų gyvenimo sąlygas bendrabučiuose.

Šiaip ar taip aukštesniosios mokyklos teikia programas, ieško partnerių, kai kurios mokyklos jau yra pasikeitusios studentais ir dėstytojais. Aktyviausiai į ERASMUS programą įsitraukė Kauno aukštesnioji technologijos (direktorius Mindaugas Misiūnas) ir Kauno nevalstybinė aukštesnioji verslo mokykla (direktorė Eugenija Vagnerienė).

Ar iš užsienio atvykę studentai sudaro atskirą grupelę, o gal “integruojasi” su mūsų studentais?

Tenka organizuoti atskiras grupes, nes yra kalbos problemų. Su partneriais mėginama bendrauti ir per internetą. Bet tai tik pirmieji ir pakankamai sunkūs žingsniai. Visos 10 mokyklų, kurios dalyvauja ERASMUS programoje, jau įgijo tam tikrą tarptautinio bendradarbiavimo patirtį. Nors ta patirtis ir sūriu prakaitu aplaistyta.

Kiekviena programa turi savo žaidimo taisykles - reikia jas suprasti, patirti visus niuansus. Reikia studijuoti ir gerai suvokti. Nežinodami konkrečios programos, jos niuansų, procedūrų, taisyklių, net ir geriausią pasiūlymą pateikę dalyvauti turėsime ne kažin kiek šansų. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai tarptautines programas administruoja tam specialiai pasirengę mokyklų darbuotojai. Todėl aukštesniosioms mokykloms siūlome steigti tarptautinio bendradarbiavimo skyrius arba bent vieną tokio darbuotojo etatą.