XX a. apmaudo evangelija? V. Gombrovičiaus Dienoraščio pristatymasArvydas GenysPlatonas, perskaitęs garsaus lenkų rašytojo Vitoldo Gombrovičiaus (1904-1969) tritomį Dienoraštį*, išvytų autorių iš savo idealios Valstybės. O Nyčė jį pavadintų savo gyvenimo poetu (anapus gėrio ir blogio). Manau, kad šis tarpžmonijos žmogus, išdrįsęs save apšaukti maištingu kvailiu, mokėtų šauniai jiems atsikirsti. Taip, kad anie grabuos apsiverstų Pavyzdžiui: Mes, meno žmonės, pastaruoju metu pernelyg patikliai leidomės filosofų ir kitų mokslininkų (gal literatūrologų? A. G.) vedžiojami už nosies.( ) Mokslas taip ir liks abstraktus, o mūsų žodis tai balsas žmogaus iš kūno ir kraujo, tai individualus balsas. Mums svarbi ne idėja, o asmenybė. Mes realizuojame save ne sąvokų, o individų sferoje.
Arba: esame Žodis, kuris liudija
prieš mus. V. Gombrovičius paradoksalus estetas. Narcizas, pasibaisėjęs savo atspindžiu veidrodyje. Kartais susižavėjęs.
Ar toks V. Gombrovičiaus filosofinis ir estetinis imperatyvas? Mąstėme vasario 10 d., susibūrę Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Kairė-dešinė. Nors čia buvo nuostabesnių dalykų už mąstymus: veikė dailininko Henriko Natalevičiaus tapybos parodėlė, aistringus argentinietiškus tango grojo ansamblis Cantus, romantiškus Šopeno etiudus skambino tarptautinių konkursų laureatė Gabrielė Gylytė. Ir tai nebuvo tik fonas. Nors vakaro, kurį šauniai vedė Vyturio leidyklos vyr. redaktorius Stasys Kavaliauskas, centras garsiojo Dienoraščio (1953-1969) pristatymas. Tai prasmingiausias pretekstas šiam Lietuvos-Lenkijos-Argentinos-Prancūzijos kultūrinių sąskambių vakarui. Tradicinio - Lietuva-Lenkija tęsiniui.
Lenkijos ambasados kultūros atašė, Lenkų instituto Vilniuje direktorius R. Badonas (Ryszard Badon) pasidžiaugė, kad Lietuvoje verčiama ir populiarinama ne tik lenkų literatūros klasika, bet ir modernieji Lenkijos ir jos išeivijos rašytojų kūriniai.
Postmodernistas V. Gombrovičius nuo 1939 m. gyveno Argentinoje, o nuo 1964 m. Prancūzijoje. 1967 m. jis tapo Prix Internacional de Litterature laureatu. Tai pati garbingiausia tarptautinė literatūros premija, nusileidžianti tik Nobelio premijai. Ja buvo įvertinti rašytojo ir dramaturgo romanai Ferdydurkė, Trans-Atlantika, Pornografija (1996, lietuvių kalba). Tačiau trys Dienoraščio tomai (vertė Irena Aleksaitė) pati autentiškiausia kūrybinio paveldo dalis, kupina grotesko ir satyros, demaskuojančios XX a. tradicijas, prietarus ir mitus. Ją žinovai vadina amžiaus apmaudo evangelija arba net Blogąja Naujiena, nors nieko pikto ji nesiūlo tik savotiškai perspėja autorių, pataikūnus ir mesianistus: pasaulis sąlyginis, vadinasi, abejotinas.
Šiaip ar taip lenkų tautos pasididžiavimas! Nors iki mirties Argentinos ir Prancūzijos svetimšalis savo giliąsias kilmingos giminės šaknis V. Gombrovičius aptinkąs ir Lietuvos žemėje. Tačiau tik jo knygos grįžo ir į tikrąją tėvynę, ir į Lietuvą.
Šį sugrįžimą ir aptarė literatūros kritikas V. Kukulas ir žurnalistas A. Brazauskas.
*Witold Gombrovicz. Dienoraštis (3 tomai). Vilnius, Vyturys/ALK, 1999. |