Prof. habil. dr. Vytenis Rimkus

Kiekviena iš šių keturių knygų yra verta, kad būtų nagrinėjama ir įvertinama atskirai, tačiau ryškios ir visus veikalus vienijančios gijos, dar daugiau – taip pat gausūs autoriaus straipsniai mokslo, kultūros ir populiariuose leidiniuose nagrinėja ir teigia meno svarbą visuomenės gyvenime. Savo aistringą meno ir įvairiausių jo reiškinių teigimą autorius paremia giliomis žiniomis ir originaliomis interpretacijomis. Svarbus autoriaus įnašas į lietuvių menotyros erdvę yra išsami faktologinė ir teorinė analizė. Būtent jo darbų dėka fotografijos menas vertinamas kaip lygus tarp lygių kitų šakų ir žanrų. Autorius įdėmiai žvelgia į naujas modernistines meno kryptis, ieško sąsajų su pasaulyje vykstančiais kultūros procesais. Itin svarbi autoriaus nuostata, kad pati naujovė kaip tokia dar nėra estetinė vertybė, kad pačios krypties viduje esama gradacija nuo blogo iki puikaus, ir labai svarbu ne tik reiškinio, bet ir atskiro kūrinio vertės pastebėjimas bei pagrindimas. Autoriaus kriticizmas yra ne savitikslis, o tik priemonė kilti diskusijai, tolesniems apmąstymams.

Į meno kūrinį ir reiškinį (kryptį, tendenciją) autorius žvelgia keleriopai. Šalia formalaus akademinio nagrinėjimo (idėja, turinys, forma – kompozicija, koloritas ir t. t.) jis plačiai aptaria ir meno kūrinio funkcionavimo problemą. Tai nauja, mažai nagrinėta Lietuvos kultūrologijos sritis, ir čia autorius taria naują svarų žodį. Kad tai itin sudėtingas klausimas, rodo ir XX amžiaus Lietuvos meno raida, atskirų kūrinių, ypač monumentalistikos, funkcionavimas, kai į jų gyvenimą įsiskverbia ne tik estetinės, bet ir visuomeninės, ideologinės, politinės nuostatos. Ši problema susijusi su meno sociologija ir psichologija, tarpusavyje persipina daugialypiais ryšiais.

Svarbu pabrėžti, kad autorius išvengia spąstų, į kuriuos pakliūva ne vienas filosofas, kalbėdamas apie meną, kai samprotavimuose prapuola pats meno kūrinys, jis tartum ištirpsta visumos fone. A. Gaižutis, pateikdamas tarpdisciplininį visumos vaizdą, kaip dominuojantį jo komponentą visada akcentuoja menininko asmenybę ir jo veiklos rezultatą – meno kūrinį. Taigi galima nubrėžti tokį paralelinį tyrinėjimų kelią: per meno sociologiją, per vertybinius tyrimus iki meno ir kūrėjų galios bei apibendrinimų, ieškant ir randant “menų giminystę” vienijančius momentus.

Pabrėžtinas dar vienas autoriaus raidos kelias: nuo sudėtingo su gausiais tarptautiniais terminais teksto - iki aiškaus lietuviško teksto, kuriuo gali naudotis ne tik specialistai, bet ir visuomenė. Autorius įrodo, kad gilūs moksliniai tyrimai bei apibendrinimai gali būti išsakomi suprantama lietuviška kalba.

A. Gaižučio knygos, o apskritai ir visa jo mokslinė bei kultūrologinė veikla yra vertingas įnašas į Lietuvos kultūrą, o 1999 m. Lietuvos mokslo premijos paskyrimas – tinkamas įvertinimas.